Tingiai snigo. Temo. Šiek tiek rutiniškas, bet mielas vakaras. Vakaras kartu su Marija. Juk rutina ne visada būna nuobodi, ar ne? Picerijos šviesos ir gaudesys. Užsisakėme picą. Alaus. Kad kalorijų nebūtų per mažai. Valgėme ir šnekučiavomės. Apie šį bei tą. Apie mažytes gyvenimo smulkmenas. Marija šypsojosi. Juokėsi. Paglosčiau jos ranką. Buvo geras vakaras.
Marija atidėjo šakutę į šalį ir pasižiūrėjo man į akis.
- Benai… - tyliai pasakė ji.
Tai buvo netikėtas posūkis. Kažkas jos balse buvo kitokio.
- Ką, mieloji?
- Benai… Benai… Ar tau neatrodo, kad mūsų santykiai tapo kažkokie kitokie?
- Kitokie?
- Nebėra kažko tokio, kas buvo šią tokią šviesią, saulėtą vasarą… Kai dvi savaites buvome mes vienu du sodyboje. Kai laikydami vienas kitą už rankos gulėdavome po medžiais ir žiūrėdavome į dangų… Paklausdavau: “Myli mane”, o tu atsakydavai: “Myliu tave”… Kodėl ta prakeikta žiema viską pakeitė?
Jaučiau tai. Smulkmena prie smulkmenos. Kitokie prisilietimai. Mažiau susidomėjimo. Kitokie žvilgsniai. Mažiau SMS. Ilgesni tarpai tarp atsakymų. Rečiau tik dviese, dažniau kartu su draugais. Laikas, laikas tarsi upė išplovė visa tai iš mūsų…
Pykčiai, atsirandantys be suprantamos priežasties… Dažniausiai aš kaltas ir blogas. Dažniausiai aš besistengiantis viską užglaistyti. Dažniausiai aš viską atleidžiantis. Prašantis. Besistengiantis kuo išradingesniais būdais parodyti savo meilę. Dovanojantis. Širdyje bijantis prarasti. Žodžiais tvirtas.
- Marija, kas tau nutiko?
- Ak, Benai… Man taip graudu. Kai galvoju apie tai, prisimenu kas buvo, norisi verkti. Benai…
Akimirką tylėjau. Ką galėjau atsakyti? Jaučiausi netekęs. Netekęs iliuzijos. Dieve, tokios gražios iliuzijos…
- Tu nesi tikra dėl mūsų santykių?
Nerimas širdyje tarsi didžiulis kalnas.
- Nežinau… Aš nežinau… Nežinau, ar tu esi tas žmogus, su kuriuo noriu nugyventi visą gyvenimą.
Akys, lūpos… Veidas priešais mane. Moteris… Tik sekundės dalis. Tik dalis. Ir ji jau svetima. Dar prieš akimirką visa tai buvo mano. Priklausė man. Buvo tarsi mano paties. Artimiausia pasaulyje. Mano širdies gabalėlis. Galėjau šią moterį liesti ir glamonėti. Akimirksniu to netekau.
Bijojau būti toli amžinai.
- Bet tu tik dabar nežinai? Bet nori?
Skambėjo apgailėtinai. Pyktelėjau pats ant savęs.
- Nežinau… Aš negaliu apsispręsti… Dieve, kodėl viskas taip komplikuota?.. Kodėl jis man neduoda ramybės? Jis dėl manęs išsiskyrė. Skambina. Benai… Ką man daryti?
Viskas. Jos abejonės… Ji patvirtino… Maniau, ji visiems laikams jį užmiršo. Klydau. Kai kada ankstesnė meilė neišblėsta.
Tai buvo pabaiga. Jaučiau neviltį. Sunkų, lipnų nerimą. Kažkas buvo širdy. Vienišas. Vienišas….
Kai atsiranda abejonės, santykiai turi baigtis. Dviviečiame meilės lėktuve tėra vienas parašiutas.
Atsistojau. Išsitraukiau piniginę. Marija žiūrėjo nustebusi. Sviedžiau litus ant stalo.
- Sudie, Marija.
- Benai!..
Čiupau paltą ir žengiau nuo stalo. Marija pamėgino sugriebti mano ranką. Išsisukau ir dideliais žingsniais išlėkiau iš picerijos.
Ėjau slidžia ir purvina gatve. Marija… Prisiminiau jos veidą. Tą mielą veidą. Šviesius plaukus. Didžiulis nerimas širdy…
Pasigailėjau sumokėjęs už jos picą. Bet tuoj pat nuvijau tas mintis. Juk liūdesys turi būti taurus.
Suskambo ir suvibravo telefonas. Širdis ėmė daužytis smarkiau. Marija… Marija… Ėjau ir žiūrėjau į ekraną. Dvejojau. Atsakyti? Atsakysiu! Ne, ne, susilaikiau. Nenorėjau, kad telefonas nutiltų. Norėjau, kad skambėtų. Tarsi menkutis ryšys su praėjusiomis dienomis.
Telefonas nutilo. Ėjau laikydamas jį rankoje. Norėjau, kad Marija vėl skambintų. Galvok apie mane, Marija... Marija… Suskambo. Vėl žiūrėjau į ekraną. Tas vardas… Gražiausias pasaulyje… Dieve, grįšiu pas ją… Negaliu pakelti tos širdgėlos…
Sustojau vidury šaligatvio. Telefonas suspurdėjo. Ir nutilo. Tarsi išmesta ant kranto žuvis paskutinę gyvenimo akimirką. Akimirką padvejojau. Ryžausi. Marija. Delete.
O rytoj skaitykite Benedikto draugo Rapolo Rakalo komentarą.
