Mantas LIDEIKIS
Ugniagesiai žino, jog spustelėjus šaltukui prasideda iškvietimai į gaisrus, kuriuos sukelia asmenys, kaip sakoma, neatsargiai besielgiantys su ugnimi. Labai dažnai tai pasišildyti susiruošę ir ugnį savo laikinose trobelėse arba savavališkai užimtose nenaudojamų pastatų patalpose susikūrę benamiai. Netinkamai kūrenant, ne vienas jų užtrokšta pasklidusiuose dūmuose arba žūsta užmigę neprižiūrint išplitusioje ugnyje.
Mirtis ugnyje
Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Informacijos ir analizės poskyrio inspektoriaus Aurelijaus Lugausko duomenimis, Kaune šiemet ugnyje arba nuo dūmų jau žuvo 3 tokie žmonės. Pirmąją auką ugnis pasiglemžė sausio mėnesį - tuomet (beje, jau ne pirmą kartą šiemet) degė benamių pamėgtas apleistas pastatas A. Jakšto gatvėje. Užgesinus ugnį pastate, kuris kadaise buvo vadinamas Žydų ligonine, aptiktas ir čia žuvęs asmuo.
Dar du žmonės Kaune ugnyje žuvo vasario 2-ąją. Pravažiuojančio automobilio vairuotojas paryčiais Jonavos gatvėje netoli Neries upės pastebėjo ugnį ir iškvietė ugniagesius. Šie užgesino, kaip teigiama, apie pusantro metro pločio ir apie 3 metrų aukščio pastatėlį, o jame aptikti 2 žmonių apanglėję palaikai.
Panašūs įvykiai vykta ir sostinėje. Vilniuje, L.Sapiegos gatvėje, taip pat stovi apleistas 7 aukštų pastatas. Tokie pastatai, ypač žiemos metu, "prichvatizuojami" benamių. Vasario 3-iąją ir čia ugniagesiai turėjo sočiai darbo - teko ne tik gesinti užsiliepsnojusius sendaikčius ir šiukšles, bet ir evakuoti 9 šio pastato "gyventojus". Dešimtasis aptiktas viename iš buvusio bendrabučio kambarių stipriai apdegęs.
Tokie ir panašūs įvykiai dedasi mūsų šalyje kiekvienais metais, registruojamos vis naujos žuvę ugnyje benamiai. Kai kurie iš jų taip ir lieka niekieno nepasigesti ir nepažinti, mat arba su artimaisiais jau senai nutraukti bet kokie saitai, arba tiesiog nėra kam atpažinti. Net likimo draugai retai vienas apie kitą žino ką nors daugiau, kaip tik vardą arba pravardę.
Grotos nesulaiko
Jei Kaune kada nors tektų eiti pro A. Jakšto gatvėje stovintį kelių aukštų pilką pastatą, vargu ar kas pagalvotų, jog čia kadaise būta ligoninės. Vadinamoji Žydų ligoninė dar prieš kiek laiko buvo 2-osios klinikinės ligoninės padalinys. Dabar ten nelikę nieko - viduje sąvartynas, o pastatas visiškai apleistas. Apie tai, kad juo rūpinamasi, liudytų ant langų ir durų sudėtos grotos. Jo teritorija netgi aptverta, tik kad iš to aptvėrimo jokios naudos - tvoros vartai išlaužti, gali eiti kas tik panorėjęs.
Pasak Kauno miesto savivaldybės Socialinio skyriaus vedėjo Alvydo Malinausko, nei grotos, nei kokios kitos priemonės neapsaugo nuo čia pasiryžusių įsikurti benamių. Anot specialisto, net ir sudėjus grotas, šiems tai anokia kliūtis, mat panorę įsikurti vidinėse patalpose benamiai sugeba tas grotas išimti, o sulindę vidun, lyg niekur nieko jas įstatyti atgal.
Apie tai, jog čia vis dėlto būna žmonių, byloja sniege palikti pėdsakai ir akivaizdžios gaisrų žymės - išdegę mediniai langų rėmai, suodžiais aprūkusios sienos. Kaip jau minėta, Kauno ugniagesiai čia gesinti užsiliepsnojusių įvairių atliekų ir gelbėti dūmuose trokštančių benamių yra kviesti ne kartą.
A.Malinausko žiniomis, Kaune gyvenantys benamiai mėgsta ne tik šį pastatą, bet įsikuria ir kitur - dažniausiai renkasi šilumines trasas, nors neretai įsigudrina vietas nakvynei įsirengti ir daugiabučių namų laiptinėse. Daugiabučiuose gyvenantys žmonės dažnai stengiasi tokių "nepastebėti", arba netgi leidžia likti, pasigailėdami varguolių, nors vargu ar rasime nors vieną, kuriam tokia kaimynystė būtų maloni. Tuo tarpu taip įsikūrę benamiai kelia įvairią grėsmę - mėto šiukšles, dažnai būdami neblaivūs ir rūkydami gali sukelti gaisrus, platina ligas. Tarp tokių būna sergančių net tik plaučių tuberkulioze, kitomis pavojingomis infekcinėmis ligomis, bet pasitaiko ir ŽIV nešiotojų.
Pasak Socialinio skyriaus vedėjo, benamiais žmonės tampa įvairiausiais būdais - maždaug trečdalis tokių yra sugrįžę iš laisvės atėmimo vietų ir tiesiog niekur nepritampantys. Likusioji dalis - žmonės, įvairiais būdais praradę savo turtą, namus ir nebesugebėję prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tokiais tampa ir asocialūs asmenys, kurių vienintelis tikslas gyvenime - kaip nors ir kuo nors apsvaigti. Nors, pasak pašnekovo, kasmet vis mažiau sužinoma apie benamiais tapusius buvusius kalinius. A. Malinausko nuomone, taip yra dėl to, kad kinta patys nusikaltėliai ir daugelis tiesiog turi kur iš kalėjimų grįžti. Socialinio skyriaus vedėjas žino ir gerų pavyzdžių, kai jo kabinete apsilankiusiam benamiui buvo surengtas susitikimas su galimu darbdaviu, žmogus priimtas į darbą ir ten sėkmingai pritapęs, vėl atsistojęs ant kojų. Gaila, tokių atvejų - vienetai.
Beje, yra ir ar viena benamių rūšis - tai žmonės, kurie sako savo noru pasirinkę tokį gyvenimo būdą, nes nori būti laisvi.
Benamystės filosofas Ričardas
Vienas tokių - Ričardas Šmitas. Šiuo metu jis turi lovą ir pastogę Kauno nakvynės namuose, mat yra gana stipriai sumuštas, sulaužyta koja. Apie save noriai šnekantis benamis pasakojo, jog praėjusių metų spalio 29-ąją iš Marijampolės pataisos namų buvo išleistas į laisvę, kur kalėjo už vagystę. Kaune gimęs vyras grįžo į savo gimtąjį miestą. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs už grotų - teistas net 12 kartų - R. Šmitas neturi jokių namų ir jokių artimųjų, nors sakosi giminaičių lyg ir turįs. Pasak paties Ričardo, jis pats niekuomet nemanęs gyventi kitaip - taip įpratęs jau nuo jaunų dienų. Tik šitaip jis jaučiasi laisvas ir nuo nieko nepriklausomas. Niekas jam esą nenurodinėja, kur turi eiti, ką daryti, kaip gyventi, su kuo bendrauti ir apie ką galvoti. Visiška laisvė - kvėpuok pilnais plaučiais.
Giedantis odes benamystei Ričardas nepeikia tokio sunkaus ir civilizuotoje visuomenėje nežmoniško gyvenimo. Sunkiau, anot, jo gal tik žiemą, kai šalčiai spaudžia. Pasiklausius šio vyro, tikrai galima pradėti tikėti neišsenkama žmogaus gyvybine galia. R.Šmitas papasakojo, kaip galima ir beveik atvirame lauke praleisti net ir šalčiausią žiemos naktį. Pasirodo, tam reikia tik gero gabalo celofano. Susisukęs į jį, gerai prikvėpavęs, dar įsirausęs po sniegu, gali visiškai šiltai išmiegoti.
Vasarą Ričardas sako besileidžiantis į gamtą - įsikuria kokioje nors apleistoje sodyboje. Žiemą, jei nesėdi nelaisvėje už kokį nors eilinį nusikaltimą, prisiglaudžia, kur gali. Šiemet su kitais panašiais likimo draugais įsikūrė Žydų ligoninėje.
Iš ko benamiai pragyvena? Pasak Ričardo, čia reikia mokėti suktis. Aišku, vienas iš pragyvenimo šaltinių - konteineriai. Taip pat, anot Ričardo, jam nemažai pajamų duoda ir tuščių alaus butelių rinkimas. Panašiais "verslais" verčiasi beveik vis jo pažįstami. Dienos metu, anot vyriško, savavališkai užimtuose apleistuose pastatuose jų nerasi - visi būna arba išėję "dirbti" arba sulindę į šilumines trasas.
Beje, Ričardas prisipažįsta esąs netgi meniškos sielos - drožinėjąs iš medžio, netgi rašąs eilėraščius ir apsakymus. Savo drožinių niekam neparduodąs, o tiesiog dovanojąs. Žodinės kūrybos niekam dar nerodęs, bet kas žino, gal kada išeis tikras bestseleris apie benamių gyvenimą.
Kalėjimo papročiai ateina ir į laisvę
Regėti, jog benamio "amatas" visgi nėra itin palankus sveikatai. Tą rodo ant vyriškio veido matomi sumušimai ir mėlynės, sužalota koja. Paklaustas, kas ir už ką jį taip apdorojo, Ričardas pasakojo, jog, susikivirčijus su kitu likimo broliu, anas paprašęs savo nepilnamečių bičiulių, kad jį apkultų. Nepilnamečiai net ir įkliuvę už sumušimą nebūtų griežtai nubausti, o pasikasyti kumščius į vargetos kailį ne vienas nori.
Kauno nakvynės namuose Ričardui nėra itin gera gyventi. Neseniai čia apgyvendintas benamiškos laisvės propaguotojas nėra mėgstamas kitų gyventojų - vis dėl to laisvės pomėgio. Pasak kitų šių namų gyventojų, šis vyras pernelyg "pasikėlęs", mat kaip 12 kartų teistas, laiko save tam tikru autoritetu. Žmonės pasakojo, jog grįžusieji iš įkalinimo įstaigų ir čia apgyvendinti stengiasi įvesti "zekų" taisykles - nori pavergti silpnesniuosius, o jei sužino, kad viename kambaryje teks gyventi su "gaidžiui", tai arba šį išuja, arba reikalauja administracijos pakeisti kambarius. Na, iš dalies juos galima suprasti. Mat vėl pakliuvę į cypę, nakvynės namų gyventojai taip pat gali tapti "gaidžiais", jei paaiškės, kad su tokiu viename kambaryje gyveno. Deja, tokie jau tie nerašyti kalinių įstatymai.
Nakvynės namų direktorius Zenonas Abramovičius teigė žinantis apie tokius gyventojų tarpusavio santykius. Administracija jiems stengiasi užbėgti už akių, tarpusavio vaidų netoleruoja. Tačiau ar sužiūrėsi visus, šiuo metu čia gyvenančius žmones, kurių yra apie 140? Nakvynės namuose gyvenantieji taip pat patvirtina, jog administracija čia vaidytis tikrai neleidžia, tačiau niekas už tave neatsakingas gatvėje. Už nepaklusnumą nakvynės namų "vierchams" gali gauti plyta į dantis išėjęs kad ir cigarečių nusipirkti. Taigi sistema gyvuoja ir nori nenori, bet jai tenka paklūsti.
Kasdienybė - prie konteinerių
"Darbovietėje" prie konteinerių sutikti 47 metų Vaclovas ir 48 metų Aldona prisipažino tokį gyvenimo būdą gyvenantys jau 7 metai. Į benamystės lankas leidosi po to, kai sudegė jų namai, žuvo dokumentai. Vaclovas prisipažino kadaise dirbęs "Švaroje", turintis vairuotojo profesionalo teises. Jos ugnies liko nesunaikintos, tačiau darbo vyras iki šiol neketino ieškoti. Nors, pasikalbėjęs su "Akistatos" korespondentais, staiga nutarė, kad pavasarį tikrai eis kur nors įsidarbinti, bandys keisti gyvenimą - kiekgi taip galima... Dokumentus juk, galų gale, atkurti įmanoma. Vyriškis teigė, jog panorėjęs netgi gali susilaikyti ir ilgai negerti alkoholio. Nors dabar, pasak jo, tai neįmanoma, šaltomis žiemos naktimis vien tik ugnele nepasikaitinsi - reikia ir šio to karštesnio. O šiaip žiemos nešaltos, galima ištverti ir tokį gyvenimą.
