Jei lankysitės Egipte, jums būtinai pasiūlys ekskursiją pas beduinus. Susodins į džipus ir - pirmyn per Sacharą. Po valandos kelio tarp smėlio kalnagūbrių išnyra beduinų gyvenvietė. Keli iš nendrių, kartono, celofano ir dar bala žino iš kokių šiukšlių pastatyti namukai (šedai), prie jų sėdintys murzini vaikai, pulkas perkarusių avių ir kupranugarių - tai tik apgaulė turistams privilioti. Tai nėra tikrieji beduinai. Tikrieji beduinai nelaiko savęs Egipto ar kokios kitos šalies gyventojais. Jie - dykumų klajokliai, dykumų riteriai, o ne kokios turistų apžiūrimos beždžionės.
Žmonės, vilkintys bibliniais rūbais, kupranugariais keliauja po dykumą ir stato šatras. Beduinai, amžini dykumos kariai, gyvena gentimis, turi savo šeichus, griežtai laikosi musulmoniškųjų tradicijų.
Svetingumas ir pagarba svečiui - vienas iš seniausių, iš kartos į kartą perduodamų papročių. Kai į šatrą užsuka pakeleivis, jo niekas neklausia, kas jis ir ko atėjo, o kviečia vidun sakydami: "Jūs esat mūsų šeimos dalis". Tris dienas svetys gali išlikti inkognito ir tik ketvirtąją, jei jis neišeina, šeimininkas turi teisę pasiteirauti apie vizito tikslą. Svečiams ir vyresniesiems patarnauja vaikai. Beduinai tarnų neturi. Visi namų ruošos darbai paskirstomi vaikams ir, kol nesukūrė savo šeimos, vaikas tarnauja tėvams. Beje, kol svetys vaišinasi, šeimininkas maisto net nepaliečia. Juk gali atsitikti taip, kad svetys dar neprisivaišino, o maistas baigėsi.
Vyrauja klaidinga nuomonė, jog arabų šalyse moterys yra įžeidinėjamos ir žeminamos. Iš tikrųjų yra priešingai. Kodėl beduinų moterys visad tipena vyrui iš paskos? Dėl nepagarbos jai? Visai ne. Tai tik pabrėžia jų seksualumą.
...Kai Mesijas bėgo iš Egipto per dykumą, sutiko grupelę žmonių, mirštančių iš troškulio. Jų šulinį buvo užvertusi uola. Mesijas savo galiomis nuritino akmenį ir pagirdė trokštančiuosius. Dėkodamas už tai vienas beduinas atidavė Mesijui savo dukterį. Ir ji ėjo pirmoji, rodydama Mesijui kelią per dykumą. Staiga papūtė vėjas ir kilstelėjo merginos suknelę, apnuogindamas kojas. Tada Mesijas tarė: "Būtų geriau, jei tu eitum iš paskos ir sakytum, kur man eiti". Vyro neturėtų blaškyti moters kojos. Kaip sakoma, toliau nuo nuodėmės.
Pagal tradiciją moterys vilki juodas sukneles iki pat žemės, ryši juodas skaras ir vualius, išpuoštus auksinėmis monetomis ir brangakmeniais. Nepridengti tik rankų pirštai, pėdos ir akys. Jei moteris nepridengusi dar kurios nors kūno dalies, ji laikoma... nuoga.
Moterys pačios siuvinėja ornamentus ant savo rūbų ir kiekvienas elementas turi tam tikrą reikšmę: pagal suknelę galima spręsti apie moters amžių, kiek ji turi vaikų, ar jie sveiki, kokie jos santykiai su vyru ir uošviu...
Musulmonų religija beduinui leidžia turėti keturias žmonas. O iki tol, kol beduinai tapo musulmonais, kiekvienas vienu metu galėjo turėti tiek žmonų, kiek galėjo išmaitinti. Paprastai dėl pirmosios santuokos susitardavo tėvai iš karto po kūdikių gimimo. Dauguma santuokų vyksta tarp pusbrolių ir pusseserių - tam, kad būtų išsaugotas kilmingas dykumų aristokratijos kraujas. Vestuvės - viena iš didžiausių iškilmių. Jos švenčiamos 60-70 dienų. Beje, prieš jungtuves jaunikis iš anksto stato namą nuotakai ir moka jos tėvui išpirką - nuo 5 iki 7 kupranugarių arba piniginį ekvivalentą (kupranugariukas kainuoja 800, suaugęs kupranugaris - iki 40 000 dolerių, o lenktyninis (ir jei dar baltas) - iki 1 milijono dolerių). Nuotakos tėvas neturi teisės naudotis nei kupranugariais, nei pinigais - tai merginos nuosavybė, tarsi apsidraudimas, jei vyras žūtų ar skyrybų atveju.
Skyrybos nėra dažnas reiškinys. Išsiskyrusi moteris grįžta į tėvo namus. Po to sutuoktiniai dar kartą susieiti gali tik tuo atveju, jei moteris išteka už kito vyro, o vėliau su juo išsiskiria. Jei žmona neištikima, vyras ją išveja iš namų be nieko (net be vaikų, išskyrus krūtimi maitinamus kūdikius). Jei moters šeima vyro kaltinimus neištikimybe laiko nepagrįstais, iš jo reikalaujama trijų liudininkų, patvirtinančių neištikimybės faktą. Priešingu atveju jis bus teisiamas už melą iš šmeižtą ir turės sumokėti baudą, o žmonai leis išeiti iš jo kartu su visais vaikais (vyras visą gyvenimą mokės jiems alimentus). Beduinui tai - nenuplaunama gėda.
Šiais laikais mažai kas turi keturias žmonas - tai labai brangu. Paprastai turi dvi. Pirmąją veda būdamas 20, antrąją - 40 metų.
Nejau moterys nepavydi viena kitai? Juk skirdamas didesnį dėmesį vienai žmonai, beduinas skriaudžia kitą? Visai ne. Vyras privalo visoms žmonoms viską dalinti po lygiai: pinigus, daiktus, meilę. Prieš vesdamas dar vieną žmoną, beduinas privalo pastatyti jai atskirą namą ar bent jau priestatą prie jau turimo namo. Jei jaučia, kad naujajai žmonai skirs didesnį dėmesį, jis neturi teisės vesti. Nepatenkinta žmona gali kreiptis į beduinų teismą ir iš vyro prisiteisti didžiulį turtą. Argi beduinas nesusipainioja, su kuria žmona kurią naktį praleido? Jei žmonų namai stovi gretimai, tai su kiekviena naktį praleidžia paeiliui: šiandien - su viena, ryt - su kita...
Ar ir intymiame gyvenime beduinai tokie pat pajėgūs kaip ir valdydami ginklą? Beduinų vyrai "gali" iki pat mirties, todėl nieko nestebina, kai šimtamečiui beduinui jauna žmona padovanoja sūnų. Tačiau intymiuose santykiuose beduinai pripažįsta tik dvi pozas: vyras viršuje, jei moteris ne nėščia, ir šonu, jei moteriai pradeda augti pilvukas. Maždaug nuo penktojo nėštumo mėnesio sekso išvis nėra. Be abejo, vyrai gal ir norėtų išbandyti kitas pozas, oralinį seksą, bet jie geriau mirs iš troškimo, bet neišdrįs žmonai pasiūlyti tokių dalykų.
Beduinas gali turėti ne vieną namą. Jis gali turėti keletą pastatų skirtinguose miestuose ar net šalyse, bet tikrieji namai yra tie, kuriuose gyvena jo žmona ir vaikai. Iš pradžių vaikus auklėja tik moteris. Jeigu jai kas nors nesiseka ar iškyla problemų, tada ji kreipiasi į vyrą. Už didelį prasižengimą tėvas sūnui gali paskelbti "nuosprendį iki gyvos galvos" - išvaryti į dykumą. Jei Dievas vaikui padės, jis išgyvens ir ras žmonių, jei ne - jį suės dykumų vilkai. Mergaičių už bet kokį prasižengimą išvaryti nevalia. Laikoma, jog ji neturi šansų išgyventi dykumoje. Paaugusius sūnus auklėja tėvas. Jei sutuoktiniai skiriasi ar moteris miršta, jos vaikais rūpinasi kitos žmonos.
Toks tad paslapties šydu pridengtas, griežtų musulmoniškų dogmų sukaustytas beduinų gyvenimas.
Kad ir kokias ištaigingas vilas turėtų beduinas, kad ir kokios mielos ir mylinčios žmonos jo lauktų, neretai jis atsiduoda kraujo šauksmui ir keliauja į dykumą nors keletą dienų pasimėgauti vienatve. Tai - tarsi atgaiva sielai.
