Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės teisėsaugininkams kol kas nepavyko nustatyti asmens, gegužės pabaigoje mįslingomis aplinkybėmis sužalojusio Balsupių kaimo gyventoją Vytautą Medelį (56 m.), kuris po geros savaitės ligoninėje mirė. Tuo tarpu visiškai viena savuos namuos likusi ligota Vytauto motina Marytė Medelytė (82 m.) neslepia praradusi paskutinę turėtą gyvenimo atramą - senutė gyvena svajone apsigyventi pensionate.
Nepažįstamo užpuoliko dūriai
Tą vakarą Marytė su sūnumi Vytautu vakarojo prie televizoriaus ir įprastu metu, gerokai prieš vidurnaktį, nuėjo miegoti. Nuosavame name, esančiame pačiame gyvenvietės centre, įsikūrę Medeliai nakvodavo skirtinguose kambariuose. Apie pirmą valandą į kambarį atėjęs sūnus motiną pažadino ir stebėdamasis pakvietė skubiai ateiti pasižiūrėti, kas jam nutikę. Pastaruosius penkerius metus po patirtos kojos traumos tik su ramentais vaikščiojanti Marytė nelengvai išlipo iš lovos, tačiau sūnus jai atrodė toks sutrikęs, kad motina negalėjo nereaguoti. Vytauto kambaryje motina pamatė ant grindų kraujo balutę, o sūnaus lūpa buvo ką tik prakirsta. Vytautas dar parodė, kad jam peiliu sužalota krūtinė ir pilvas. Tarsi pats netikėdamas tuo, ką sako, vyras paaiškino gavęs mušti - savuose namuose, ramiai miegodamas! Jis pasakojo, kad naktį prabudo nuo vėsumos. Pakilęs uždaryti lango, iš karto netikėtai gavo kelis smūgius ir dar spėjo pamatyti pro jį skubiais judesiais prašmėžavusią figūrą, kuri iššoko per langą ir pradingo. Vytautas tamsoje tegalėjo įsidėmėti kambaryje šeimininkavusio asmens ūgį, stotą. Motinai sūnus dėstė, kad įsibrovėlis turėjęs naktį įlipti pro langą, kurį Vytautas nuolat laikydavo atdarą, ir tikėtis kokio nors grobio. Tačiau nekviestas svečias nieko nepaėmė. Vis negalėdami suprasti, kas atsitiko, Medeliai vėl atsigulė. Prieš tai Vytautas, senutei motinai pašildžius vandens, apsiplovė kruvinas žaizdas.
Netikėta įvykio atomazga
Po pusvalandžio Vytautas dar kartą atėjo į motinos kambarį ir pasisakė, kad jam labai skauda ir silpna. Motina, pasitelkusi artimiausius kaimynus, skubiai iškvietė greitąją pagalbą ir policiją. Senutė šiandien atsimena, kad medikai buvo labai greiti, o štai policija kiek užtruko, nes pirmiau aplankė tik ligoninėje atsidūrusį Vytautą. Anot Marytės, galbūt dėl to iki šiol nepavyksta surasti karštomis pėdomis kaime neieškoto nusikaltėlio...
Ligoninėje Vytautas nebuvo panašus į mirtiną ligonį - motinos aplankytas nesiskundė ir tikino labai greitai pareisiąs į namus. Vyras sielojosi, kad senutei motinai tenka vienai sukinėtis namuose. Kalbėdamiesi apie lemtingąją naktį abu Medeliai svarstė, kad užpuolikas greičiausiai tikėjosi naktį surasti ir pagrobti kaip tik išvakarėse gautą Marytės pensiją. Vadinasi, įsibrovėlis turėjo pažinoti Medelius - žinoti, kiek žmonių namuose gyvena, kaip gyvena, kokiu būdu lengviausia patekti į namo vidų nepastebėtam. (Vytauto kambario langas yra atokiau nuo gatvės, iš sodo pusės, palangė apaugusi krūmais.) Be to, užpuolikas pasišalino, kai tik Vytautas šūktelėjo motiną - gali būti, kad nusikaltėlis baiminosi būti senutės atpažintas. Vadinasi, turėtų būti vietinis.
Medelių svarstymai nepadėjo pareigūnams surasti nusikaltėlį. Pagal Vytauto pasakojimą kitą dieną buvo sulaikytas vienas nepilnametis marijampolietis, tą naktį viešėjęs Baltupiuose ir naktį kažkur klajojęs, tačiau įrodyti, kad jis įsibrovęs užpuolė ir sužalojo Vytautą, pareigūnams nepavyko. Įtartasis po paros buvo išleistas iš areštinės. Kadangi Vytauto sveikata, medikų teigimu, gerėjo (pacientas jau vaikščiojo, buvo gana savarankiškas), ši žinia turbūt užliūliavo ir teisėsaugininkus - juk niekas nepagrobta, o žmogus sparčiai vėl stojasi ant kojų! Be to, ramus, kultūringas, neieškantis priekabių, nieko neraginantis skubėti...
Deja, Vytautas iš ligoninės nebeišėjo - netikėtai mirė. Kaip nustatė ekspertas, mirties priežastis - plaučiuose susidaręs kraujo krešulys, prieš tai patyrus durtinius ir pjautinius krūtinės bei pilvo sužalojimus.
Abiejų sūnų - panašus likimas
Teisėsaugininkai, pradėję ikiteisminį tyrimą dėl nesunkaus V. Medelio sveikatos sutrikdymo, dabar teigia perkvalifikuosią tyrimą - dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Ši istorija pareigūnų lūpose nužudymu nevadinama, nes Vytauto, prižiūrimo medikų, gyvenimą nutraukė netikėtai susidaręs krešulys, o ne užpuoliko ranka.
- Nežinau, kaip tie policininkai ką vadina, bet man žinoma tik viena - sūnus nužudytas, - be pykčio, tačiau su nuoskauda kalbėjo visiškai vieniša likusi Marytė. - Va, gyvenu apsistačiusi gedulo portretais. Gyvenimas neteisingas man - turėjau du sūnus ir abudu palaidojau. Oi, sunki tokia motinos dalia...
Du sūnus kadaise pagimdžiusi vieniša motina M. Medelytė pastaruoju metu gyveno tik su Vytautu. Savo šeimos nesukūręs vyras, visą gyvenimą darbavęsis kolūkio traktorininku, galiausiai liko bedarbis, bet kaip įmanydamas šviesindavo senutės motinos dienas. Išgerdavo su kaimiečiais alaus, tačiau visuomet skubėdavo į namus. Anot motinos ir kaimynų, Vytautas buvo itin ramus, taikus, geraširdis žmogus. Esą už ką jam galėta keršyti, jeigu atmestume apiplėšimo versiją? Vyras užpultas ir sužalotas tik iš pasalų, gelbstint įkliuvus savo kailį - taip mano Marytė.
- Neišaiškins šito nusikaltimo, kaip neišaiškino ir jaunėlio mano sūnaus Jono žūties aplinkybių, - tarsi jau susitaikiusi su padėtimi kalbėjo Marytė. - Prieš 26 metus žmonės rado Joną mirtinai sušalusį pakelėje. Vakare buvo nukirstas motociklu ir nežmoniškai paliktas ant kelio. Po avarijos buvo dar gyvas, bet per naktį be pagalbos sušalo. Dvidešimt trejų metų vyras. Nusikaltimas buvo ilgą laiką tamsus, bet kaltininkas prasikalbėjo, todėl kaime visi žinojo, kas jis. Po policijas ir teismus nesitampėme, nes tų gandų nebūtume galėję įrodyti. Užtat klaidą ištaisė likimas - po kiek metų tas vyras tuo pačiu motociklu žuvo avarijoje.
Senutės svajonė - pensionatas
Artimiausius žmones praradusi Marytė patikino niekada negalvojusi, kad jai, dviejų sūnų motinai, teks palaidoti abu savo vaikus. Dabar senutei teliko džiaugtis jos nepamirštančia anūke - kadaise žuvusio sūnaus Jono vienturte dukra. Nors anūkė gyvena Kaune, turi darbą ir negali dažnai močiutę aplankyti, tačiau ja rūpinasi. Anot Marytės, anūkė greičiausiai pasirūpins ir tolesniu senelės likimu, likus gyventi be niekieno pagalbos. Moteris neslepia - labiausiai norėtų gyvenimo dienas užbaigti kokiame nors pensionate. Pastarosiomis dienomis, po sūnaus laidotuvių, Marytės kasdienybę praskaidrina iš Marijampolės atvažiuojančios seserys. Nėra kada vasarą nuobodžiauti ir dėl daržo, kuriame žingsnelis po žingsnelio senutė pati, prisilaikydama dviejų ramentų, pamažu atlieka būtiniausius darbus. (Marytė minėjo žiemą daug skaitanti - esą Baltupių bibliotekoje jau nėra nė vienos neskaitytos knygos!)
- Sunki senatvė, vaikeli, - šypsodamasi pratarė gero žvilgsnio močiutė, - bet viskas Dievo valioje. Reikia gyventi toliau - negi atsisėsi prie lango ir verksi? Jeigu taip buvo, vadinasi, taip turėjo būti. Užgrūdino mane Sibiras, kuriame su namiškiais prabuvome ne vienerius metus - ten ūgtelėjo mano Vytautas, ten gimė Jonas. Kūdikiai irgi mat buvo tautos priešai... Nebuvo lengva. Paskui su abiem vaikeliais ir vieninteliu lagaminu pargrįžau į Lietuvą - gyvenimą pradėjau iš naujo. Čia ir pabaigsiu savo gyvenimėlį - nekuriu jokių planų, gyvenu šia diena. Tik va, dar labai norėčiau žinoti, kam ir už ką reikėjo nužudyti Vytautą...
Kęsto VENCLOVO nuotr.:
- M. Medelytei iš jos gyvenimo teliko gedulingi sūnų portretai
- Sibire užsigrūdinusi M. Medelytė tikisi iškęsti ir netekčių skausmą
