Rusijai ir Vokietijai užsimojus Baltijos dugnu tiesti dujotiekį, įvairių šalių spauda prisiminė, kad šioj jūroj po Antrojo pasaulinio karo buvo palaidoti cheminiai ginklai, ant jūros dugno guli ir minos. Apie tai parašė "Lietuvos rytas", "Veidas", amerikietiškas "Newsweek", reportažą apie minų medžioklę parodė Vokietijos visuomeninė televizija "3 sat". Visi susirūpinę, ar tai nesukels ekologinės katastrofos.
Metė, kur papuolė
1947 m. Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno kapitonas leitenantas Konstantinas Terskovas gavo nelengvą užduotį - pačioje giliausioje Baltijos jūros vietoje palaidoti 34 tūkst. tonų cheminių ginklų, konfiskuotų iš nacistinės Vokietijos. Kadangi dauguma prekinių ir karinių laivų buvo užsiėmę karinių trofėjų gabenimu, K. Terskovui teko vos du iš anglų išnuomoti krovininiai laivai, dar pora baržų ir būrys prievarta įdarbintų vokiečių jūreivių. "Dirbant tokiais tempais, mums reikės 10 mėnesių", - rašė jis dienoraštyje. Jo užduotis buvo prie Gotlando salos, tarp Švedijos ir Latvijos krantų, paskandinti cheminius ginklus.
Kapitono dienoraštyje rašoma, kad sovietų jūreiviai tiesiog išmetė į jūrą tūkstančius sviedinių su cheminiu "įdaru", todėl nustatyti vietą, kur jie guli, nepaprastai sunku. Maža to, paskandintos aviabombos dažnai iškildavo į paviršių. "Mums teko šaudyti į jas iš kulkosvaidžių", - rašė K. Terskovas. Dar 6-ajame dešimtmetyje bangos į Švedijos pakrantes išmesdavo sviedinių. Vėliau jų nuolat pakliūdavo į žvejų tinklus.
Rusijos ir Baltijos valstybių ekologai baiminasi, kad tiesiant dujotiekį bus pažeisti jūros dugne gulintys ginklai, kurie bus užterš visą Baltijos akvatoriją. "Tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu labai pavojinga, - įspėja Aleksandras Jablokovas, Rusijos ekologinės politikos centro vadovas. - Visas jos dugnas nusėtas bombomis. Pirmiausia reikėtų nustatyti tas vietas, kuriose jos guli".
Mirtinų ligų sukėlėjai
Nors sviediniai ir bombos jau pusę amžiaus guli jūros dugne, jų turinys, daugiausia odą pažeidžiančios dujos ipritas ir liuizitas, taip pat nervus paralyžiuojančios dujos tabūnas, iki šių dienų kelia mirtiną grėsmę. Mokslininkų teigimu, ipritas ne tik pažeidžia odą, bet gali sukelti ir vėžį. Patekęs į gruntą, ipritas gali būti aktyvus šimtus metų. Du kartus, 1969 ir 1986 m., danų žvejai, į kurių tinklus įkliuvo sprogmenų su ipritu, atsidūrė ligoninėje. "Kol cheminės medžiagos, užklotos dumblu, ramiai sau guli dugne, ypatingos grėsmės nekelia, - sako Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centro vadovas Algirdas Stankevičius. - Tačiau tereikia jas išjudinti, ir bangų pagautos iškils į paviršių. Jeigu oro temperatūra sieks ne mažiau kaip 14 laipsnių šilumos, garuodamas ipritas taps mirtinai pavojinga medžiaga".
Kitos medžiagos, tarkim, tabūnas, nervų sistemą paralyžiuojančios dujos, patekusios į vandenį savo blogąsias savybes praranda per pusantro mėnesio, bet per tą laiką spėja sunaikinti visus šalia esančius gyvus organizmus.
Du tūkstančiai minų
Daug minų į jūrą buvo išberta ir 1941 metais. Vokiečiai buvo sudarę minų juostą, vadinamąją Vartburgo užkardą, kuri tęsėsi nuo vokiškosios Baltijos jūros pakrantės iki Švedijos.
Karo istoriko kapitono leitenanto Uwe Wicherto teigimu, daugelis Antrojo pasaulinio karo laikų minų iki šiol išlaikė savo sprogstamąją galią. Ypač pavojingos tos, kurių degiklis nestabilus arba pagamintas elektrolitų pagrindu - turi bateriją, kuri gali suveikti bet kurią minutę. Karininko skaičiavimais, Baltijos jūroje guli dar apie du tūkstančius šių pavojingų sprogmenų.
Vokietijos Baltijos jūros tyrimo instituto mokslininkai jau ne pirmus metus tiria, kokį poveikį patiria jūroje palaidoti sprogmenys, chemikalai. Žvejybos žemėlapiuose tokios teritorijos pažymėtos. Jose draudžiama žvejoti. Tačiau jūroje susidarius naujoms srovėms, teršalai gali imti dreifuoti ir atsidurti visai kitoje vietoje.
Pavojų didina ir tai, kad ne visi vokiečių laivai, plukdę amuniciją minėtai minų užtvarai, pasiekė savo tikslą - Bornholmo salą. Nemažai jų, išplaukę į jūrą Volgasto vietovėje, paskandino savo krovinį pakeliui.
Gresia katastrofa
Vokietijos mokslininkai, atlikę tyrimus tuomet, kai dar nieko nežinojo apie saviškių užmačias, paskelbė, kad didžiausias cheminis pavojus turėtų kilti šiame dešimtmetyje. Jei taip atsitiktų, būtų pasaulinio masto ekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas buvo 1997 m., kai prie Švedijos uosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo nustatyta nuodingųjų medžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo baseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis iškėlė iprito ir dumblo gumulų. Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danų žvejų tinklus. 1991 m. rugpjūtį dešimtys dėžių su sprogmenimis iš Leningrado karinės jūrų bazės pateko į Suomijos pakrantę. 1992 m. Bornholmo salos pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg iprito. Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį po mokomųjų bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus.
Beltų sąsiauryje esančių medžiagų būklė tyrinėta 1971-1972 m., o apie sprogmenis, esančius ties Liepoja, sužinota tik 1991-aisiais. Estijos teritoriniuose vandenyse tebėra apie 40 tūkst. minų, Lenkijos - sprogmenų paskandinta dvylikoje vietų.
Chemijos mokslų daktaras Vidmantas Kapočius, plačiau susipažinęs su Baltijoje paskandintų cheminių medžiagų poveikiu, įspėja, kad Lietuvai ir kitoms Baltijos zonos šalims dėl jūroje esančių cheminio ginklo kapinynų gresia ekologinė katastrofa.
Bėda ta, kad ES valstybių vienybė subyra į šipulius, kai prabylama apie ekonomiką. Atrodo, kad Europa, trokšdama užsitikrinti dujų tiekimą, nenori atsisakyti šio projekto. Tačiau jai nereikėtų pamiršti, kad kompromiso kaina gali būti pražūtinga - ji gali pažadinti kol kas dar snaudžiantį nuodingąjį slibiną, paveldėtą nuo Hitlerio bei šaltojo karo laikų.
