Išėjęs pusvalandžiu anksčiau iš darbo, Ignas nusprendė paraginti ir Nijolę. Bet kol prisiskambino jai į darbą, surūkė net porą cigarečių: tai telefonas buvo užimtas, tai Nijolės nenorėjo pakviesti. Pagaliau ragelyje pasigirdo pažįstamas balsas.
- Lukterėk, aš tuojau, - pasakė ir po kokių dešimties minučių jau buvo prie kontrolinio įėjimo.
Niekas iš bendradarbių nenustebo išvydęs juos, kaip visuomet, iš darbo einančius kartu. Tiesa, kartkartėmis lyg svėrės apleistoje dirvoje po cechą pasklisdavo ir kitokio pobūdžio šnekos. Bet tai buvo tik prognozės, o joms permainos būdingos.
Merginos akys spindėjo nepaprastu džiaugsmu, kuris užplūsdavo ją kiekvieną jų susitikimo akimirką. Šis magiškas jausmas persidavė ir Ignui. Atsargiai, tarytum erškėtrožių šakelę, jis suėmė jos plonus, ilgus pirštus, kurie tuoj pat dingo jo didžiulėje saujoje.
- Paskubėkim, paskutinis antrukas, - priminė jis.
Vakaras, kaip reta, buvo šiltas, ramus ir Nijolei nesinorėjo stumdytis tvankiame, sausakimšame autobuse, todėl pasišovė eiti pėsčiomis.
- Pakeliui užsuksime į parką. Dabar ten taip gražu, tiek daug žalumos, toks gaivus oras, o lakštingalos - tiesiog varžosi tarpusavyje...
Ignui nesinorėjo kulniuoti pėsčiomis - tuo labiau per parką. Buvo kalbama, jog ten net dieną nesaugu. Bet apie tai merginai nedrįso prasižioti - dar ne taip supras.
- Ką gi, pėsčiomis - tai pėsčiomis, - sutiko jis.
Jie ėjo neskubėdami, kaip vaikai susikibę už rankų. Dangus vakarų pusėje mainėsi auksinėmis varsomis. Nuo Neries dvelkė gaivinanti vėsa. Tik per dieną įkaitintas asfaltas vis dar alsavo karščiu.
Nors Ignas ir pyko ant savęs, kad pakluso Nijolės užgaidoms, bet neišsidavė, stangėsi būti linksmas, šnekus.
- Iš "aukščiau" buvo gautas nurodymas, - pasakojo jis naujausią savo repertuaro anekdotą, - mūsų miestelyje įsteigti viešuosius namus. Meras puolė į paniką. Išsikviečia įžymiąją tetulę Poliną. "Gerbiamoji Pole, - sako jai meras. - padaryk paslaugą, padėk įsteigti viešuosius namus. Juk kadaise turėjai neblogą įstaigėlę". "Deja, mano mielasis, - atsako jam tetulė Polina. - Tai negrįžtamai praėjo. Dabartinės ūkinės veiklos sąlygomis sukurti tai, ką prašote, neįmanoma". "Kodėl?" - nustemba meras. "Ogi todėl, kad kaip tik prasidės pats darbymetis: dešimt mergaičių paprašys raikomas, dešimt - partkomas, dvidešimt išsiųs bulvių kasti. O ketvirčio pabaigoje gulkis, tetule Pole, ir duok planą!"
Mergina gardžiai juokėsi. Tai Ignui dar labiau atrišo liežuvį ir jis žėrė anekdotą po anekdoto.
Kol pasiekė parką, visai sutemo. Takelis, panašus į siaurą, pilką juostą, lyg žvilganti gyvatė vinguriavo tarp krūmokšnių viršum paties upės šlaito. Buvo labai tylu, vien lakštingalos trikdė nakties tylą. Mieste už Neries neoninėmis akimis mirksėjo gatvių žibintai, merkėsi namų langai. Retkarčiais Panerio gatve, laižydamas žibintų šviesomis vienišius praeivius, praburgzdavo lengvasis automobilis. Ir vėl viskas paskęsdavo lakštingalų trelėse.
- Eime prie tvenkinio, - pasiūlė Nijolė netikėtai nutilusiam Ignui.
- Ką tu?! - sunerimo jis. - Nori guzų liga susirgti?
Toks Igno atsargumas įžeidė Nijolę. Ji ištraukė ranką iš jo sudrėkusio delno ir paspartino žingsnius. Ignas neatsiliko. Jis buvo tokio pat ūgio kaip ir Nijolė, tik mergina - liekna, grakšti, o jis - kresnas, plačiapetis. Abu tylėjo. Nijolė matė kaip jis visą laiką žvalgosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Ji nejučiomis pagalvojo: "O aš tikėjau, kad už jo kaip už mūro būsiu saugi..."
Staiga čia pat pasigirdo klyksmas. Dar akimirka, ir į takelį išbėgo mergina. Paskui ją sunkiai šnopuodamas skuodė ištįsęs kaip šatra vyrukas.
- Stok, žertva! - šaukė jis piktai. - Vis tiek chana!..
Jam prabėgus, į nosį trenkė stiprus alkoholio kvapas.
Nijolė prisiglaudė prie Igno.
- Padėk jai, - sušnibždėjo.
Ignas nejudėjo iš vietos. Sulaikęs kvapą tarsi azartiniame žaidime, stebėjo gaudynes. Jeigu ne tamsa, Nijolė būtų išvydusi jo neramiai bėgiojančias akis, rausvomis dėmėmis išmuštą veidą, suprakaitavusią nosį.
- Ką tu? - nesuprato ji.
- Kam kištis... Tegul aiškinasi patys...
Tą pačią akimirką vyriškis pasivijo merginą. Pasigirdo plyštančios medžiagos traškėjimas. Mergina suklupo, bet tuoj pat pašoko ir mosuodama rankinuku ėmė gintis nuo užpuoliko. Ilgšis minutėlę sutriko, matyt, nesitikėjo pasipriešinimo. Bet čia iš akacijų giraitės išlindo dar viena svyruojanti žmogysta. Dviese užlaužė merginai rankas, užspaudė burną ir jėga nusitempė į parko gilumą.
- Dumkim greičiau... Matei, kas čia dedasi?.. - sušuko Ignas.
- O jinai?
- Velnias jos neims...
Tuomet Nijolė kiek galėdama garsiau sušuko:
- Niekšai, ką jūs darote!
Ignas nutvėrė ją, norėdamas jėga nutempti kuo toliau nuo takelio. Jis vis kartojo:
- Nesikišk... Žinai, kuo kvepia...
Tačiau Nijolė iš visų jėgų atstūmė jį ir puolė į tą pusę, kur vis dar girdėjosi šurmulys.
Keletą akimirkų Ignas tūpčiojo vietoje, žolėje grabaliodamas kokio nors daikto, tinkančio muštynėms, bet nieko nesugraibęs išsitraukė iš kišenės peilį, atlenkė ir metėsi paskui ją.
Kai atbėgo, užpuolikų nebuvo nė kvapo. Jie paspruko vos išgirdę, kad juos vejasi. Sunkiai alsuodama Nijolė stovėjo nedidelėje laukymėje. Į Igną net nedirstelėjo - guodė merginą, kuri be paliovos kūkčiojo ir vis stengėsi prisidengti apnuogintą krūtinę. Aplinkui lyg nuotakos baltavo ievos. Stiprus žiedų aromatas plaukiojo ore, svaigino.
Iki pat tilto Ignas ėjo paskui merginas netardamas nė žodžio, nedrįsdamas susilyginti su jomis. Tik kai jos atsisveikinusios išsiskyrė, pasivijo Nijolę.
- Tu nemanyk - aš neišsigandau, - pradėjo jis. - Tiesiog liudininku būti nenoriu.
Nijolė pasisuko į jį ir rydama gerkle kylantį sprangų gumulą pasakė:
- Toliau nelydėk - aš pati, - ir neatsisveikinusi nuėjo.
Dar ilgai Ignas girdėjo jos nutolstančių batukų kaukšėjimą.
Petras Zlatkus, Jonava
