Kalvio Ignoto giljotina
(lietuviškas vesternas)
Tris su puse mėnesio gyvenimas Patilčiuose tekėjo ramia vaga. Ką ten tekėjo! - sroveno vagele. Nuo tada, kai atvykusio susitikti su rinkėjais seimūno Jeronimo Pagurklio inspiruotas seniūno Virpšos traktorius iki pamatų sugriovė socdemo Jono Kinkos pirtį, jokių stichijų nebeįvyko. Taip netikėtai žlugus pagrindiniam politinių diskusijų centrui, demokratijos, atrodo, nesumažėjo, nes patiltiečiai (daugiausia - stiprioji lytis), kaip ir anksčiau, neribotam laikui rinkdavosi po Galinio liepa su plastikiniais 9,5 % alaus bambaliais. Jų (ne bambalių, o patiltiečių) iš vėžių neišmušė net ilgamečio nepartinio Juozapo Varnos staigus įstojimas į socliberalus. Patiltiečiai iš pradžių išsižiojo, bet ir vėl susičiaupė, kai sekretorė Tekliukė išsakė seniūnijos požiūrį:
- Kai žmogui ant sprando sėdi trys senmergės dukros, jis ir ne tokių kvailysčių gali prikrėsti!
Žodžiu, patiltiečiai, pajutę ramesnio gyvenimo skonį, beveik visi jau buvo pasiryžę eiti į Europą, o jei labai reikės, tai ir į NAT-ą. Bet pasklido žinia, jog trys kaukėti teroristai negailestingai apiplėšė paštą ir dvi atokesnes parduotuves, grasindami daiktais, panašiais į kažkokius šaunykus. Parduotuves stojo ginti tuojau pat įsisteigusi firma ,,Taiklioji ranka", todėl teroristai (ar tiesiog plėšikėliai) metė rizikingą pasipelnymo šaltinį ir patraukė į palaukes.
Pirmoji pensijos mokėjimo dieną Anapilin iškeliavo Žyniuonė - taip patiltiečiai vadindavo Marijoną Užtupienę, kuri, visą gyvenimą pašventusi žolelėms, užkalbėjimams nuo ligų ir gyvačių įkandimo, nespėjusi nė karto ištekėti, gyveno viena, todėl kai kas gal ir galėjo pagalvoti, jog ji turi šį bei tą užspaudusi.
Toliau - dar gražiau. Per porą savaičių patiltiečiai į rajono ligoninę paguldė penkias artimųjų neturinčių sutuoktinių poras ir dvi šiek tiek jaunesnes našles, kurios, net nespėjusios kaip reikiant nubusti, buvo ne tik apiplėštos, bet ir išprievartautos. Dėl pastarojo fakto našlės mažiau skundėsi - labiausiai sielvartavo dėl dolerių, kuriuos plėšikai rado įpintus svogūnų kasose.
O čia dar užsispyrė reformų nukamuota rajono ligoninė: girdi, nebeturim kur guldyti patiltiečių, nebetelpa jie nei ant lovų, nei palovėse. Girdi, tegu policija griebiasi nusikaltimų profilaktikos arba tegu pagauna banditėlius be tos profilaktikos!
Patiltiečiai ir patys ne sykį policiją kalbino:
- Padėkit! Mes nujaučiam, kas "rabavoja". Net pavardes žinom.
- Žinom ir mes! - gyrėsi policija. - Tik įrodymų neturim.
- Tai raskit! - spyrėsi patiltiečiai.
- Nėra benzino. O be benzino nė vieno šiek tiek vertesnio įrodymo nesurasi.
- Duosim arklių!
- O balnų turit?
- Ne, balnų neturim, - nuliūdo patiltiečiai.
- Na, mat! Kam mums arkliai be balnų? Mes ne indėnai, o policija. Nupirkit 95 markės benzino. Su 92-uoju įrodymų neieškosim...
Pirmasis į potencines policijos galimybes numojo ranka kalvis Ignotas. Ne, ne - ne tas rokiškėnas kalvis Ignotas, kurį taip neįdomiai ir melagingai aprašė buvęs KGB pirmininkas Guzevičius, o savas, grynas patiltietis. Šis iš karto pasakė:
- Imsimės savigynos!
Patiltiečiai nesiginčijo. Ignotas buvo šviesaus proto, nagingų rankų ir už jautį stipresnis. Taip, taip! Ne stiprus, kaip jautis, o stipresnis už jautį!
Šitą savo stiprumą Ignotas įrodė prieš gerą dvidešimtį metelių, kai, anot žmonių, atrodė tiek pastatytas, tiek paristas.
Parodyti savo jėgą Ignotą privertė ne kas kitas, o pirmasis rajkomo sekretorius Didžiariekis, kuris po atsakančios medžioklės užsuko į ,,Patilčių aušros" kolūkį ir nei iš šio, nei iš to prastu galvijų bandos didėjimu apkaltino pirmininką, pirmininkienę, zootechniką ir net veislinį jautį Dvylių. Ne tik apkaltino, bet ir pasišovė padidinti Dvyliaus reprodukcinę potenciją ne mažiau kaip dvigubai. Pats savo rankomis kibire į putrą suplakė pirmininkienės atneštus miežinius miltus, sukliukino ant stalo stovėjusį butelį konjako, kuris pačiam sekretoriui jau nebetilpo nei į skrandį, nei į galvą. Pakišo sukonjakintą jovalą zootechniko jau atvestam Dvyliui ir pareiškė:
- Lėks merginėti baubdamas! Iš savo patirties žinau!
Jautis, pajutęs gerą armėnišką kvapą, putros neatsisakė, tačiau kai kibire nebeliko nė gramo, Dvyliui kažkodėl neparūpo seksas, o užkliuvo pirmininkienės vištidė. Nė vienas sekseksperimento dalyvis nespėjo net išsižioti, o jau supoškėjo lentos, pasipylė plunksnos, ėmė riedėti kiaušiniai, pirmarūšės lehornos, klaikiai kudakuodamos, išsilakstė į visas keturias pasaulio šalis, o tarybinės spalvos sparnus bei uodegą išsiauginęs gaidys Cipas atsidūrė ant klojimo stogo ir iš toliau atrodė lyg koks taikos šalininkų olimpiados simbolis, netikėtai pakeitęs baltą balandį.
Pirmasis ginti vištidę puolė pirmininko Sargis, tačiau būdamas pririštas nieko konkretesnio imtis negalėjo. Be to, ir jėgos buvo nelygios: prabėgdamas pro būdą Dvylius kairiuoju ragu užkabino grandinę, mostelėjo - ir uolusis Sargis atsidūrė ant viralinės stogo, kur tuojau pat praktiškai įsitikino, jog net geriausio šuns balsas į dangų neina, o jei ir eina, tai tik iki stogo.
Tuo tarpu Dvylius smarkiai susidomėjo sekretoriaus ,,Volga", apvertė ją aukštyn ratais, o joje sėdėjusį vairuotoją - aukštyn kojom.
Nežinia, kuo ta korida būtų pasibaigusi, bet staiga, kaip sakoma, kaktomušomis Dvylius susidūrė su iš kalvės grįžtančiu Ignotu. Pastarasis, nelaukdamas partinių instrukcijų, sugriebė Dvylių už ragų, pasuko ir parbloškė kaip Heraklis Kretos Bulių.
Dvylius baisiai nustebo, po didžios sarmatos beregint išgaravo konjakas; jautis, kaip ir kiekvienas vyriškas individas, staiga pajuto pagirias, todėl nusvyravęs prie tvarto vienu užmoju išgėrė lovyje buvusias prarūgusias kiaulėms skirtas pamazgas...
Žinoma, tokiu momentu, kai dalis patiltiečių pensininkų jau buvo užpildę rajono ligoninę, gal ir netinka pasakojimas apie rajkomo sekretoriaus nugirdytą jautį, tačiau nepaminėjus Dvyliaus juk negalima įrodyti, kad Ignotas bent jau jaunystėje buvo stipresnis už jautį. Beje, šitą gyvąją legendą savo pirmoje (kol kas ir paskutinėje) epinėje poemoje ,,Kentaurų dvikova" aprašė Patilčių liaudies poetas penktokas Amarų Ladzius, tačiau nedera kalbėti apie kritikų dar neįvertintą romantiką tokiu metu, kai teisėtvarkai trūksta benzino. Juo labiau kad metas susipažinti su nelabai tolimu Ignoto kaimynu Anzelmu Galvočium, kuris gyveno arti grybų, t. y. pačioje pamiškėje, ir galėjo būti potenciali plėšikų auka. Tai nujautė ir pats Galvočius, todėl savigyna jam buvo prie širdies. Taigi gal kaip tik apie ją jis šeštadienio popietę porą valandų po Galinio liepa kalbėjosi su Ignotu. O gal ir ne apie tai? Pačios plepiausios Patilčių kūmutės tegalėjo pasakyti tik tiek, kad Galvočius su Ignasium ten išpliumpino didelę alaus pūslę ir dar perlaužė pusbuteliuką.
O jau pirmadienį Patilčiuose pasklido sensacija:
- Galvočius pardavė visas tris karves, arklį, prisigrūdo kišenes litų ir tuoj tuoj važiuos į Maljorką...
Pats Galvočius į klausimus atsakinėjo puse lūpų:
- Gal ir pailsėsiu, kol policija plėšikus išgaudys. Va, Ignasius geležis kala langams užbarikaduot... Ir pats apsaugą įtaisyt padeda.
Kalbos apie parduotas karves ir arklį apskriejo bemaž visus Patilčių kiemus ir vienkiemius, todėl Galvočius nė kiek nenustebo, kai trečiadienio naktį, paryčiais, į neva miegančios trobos duris kažkas ėmė talžyti ir kumščiais, ir kojomis. Beveik tuo pačiu metu sutraškėjo dviejų dar neužkaltų langų rėmai. Durų būta nestipriai užšautų - jos beregint atsilapojo, tačiau drąsuolis įsilaužėlis į vidų težengė vieną žingsnį: į kaktą trenkė kažkoks didelis šaltas daiktas, panašus į senovinio bezmėno storąjį galą... Beveik tuo pačiu metu nuo langų pusės pasigirdo du taukštelėjimai: tarytum dvi mažesnės lentos būtų nukritusios ant dviejų didesnių. Ir tuojau pasigirdo du pratisi balsai, panašūs į šunų staugimą prieš mėnulį...
Virtuvėje įsižiebė šviesa, Galvočius paplojo kalviui per petį:
- Ignasiau, pėdink pas Glemžą, jis turi telefoną. Kol prisiskambinsi, kol policija gaus benzino, ir saulė per sprindį pakils. O aš čia pats vienas darbus užbaigsiu...
Patiltiečiams jau valgant pusryčius į Galvočiaus kiemą įriedėjo policija.
Priemenėje ant Ignasiaus kalto kriuko kabojo didelis maišas, necenzūriškai aimanuojantis vyrišku balsu. Priešais jį ant gudriai sumeistruotos svirties patenkintas tabalavo poros pūdų svarstis, aukštaitiškai dar vadinamas gyra.
- Būtinoji gintis, - paaiškino nustebusiai policijai Galvočius. - Nei šauna, nei duria... Didžiojo pirkios kambario languose akis vartė dvi kaukėtos galvos, per kaklus gražiai dviejų lentų apimtos: nei pakelt, nei ištraukt! Žodžiu, kažkas panašaus į pavalkus, tiktai uždėtus ne ant arklio, o ant žmonių pečių.
- Kalvio Ignoto patobulinta giljotina, - tęsė aiškinimą Galvočius. - Kadangi mūsuose mirties bausmės nebėra, giljotina galvos neatskiria, bet laiko ją kartu su visu kūnu, kol jį, kūną, pasiima valdžia. Beje, ponai, kūnai anoje lango pusėje, mano amžinatilsį žmonos buvusiame daržely. Galit pasiimti...
Buvusiame darželyje policija pamatė tai, ko dar nebuvo regėjusi: keturios plikos svetimų pensijų mėgėjų blauzdos stiepėsi aukštyn, palangės link, palikdamos beveik prie pat žemės nusmauktus džinsus. O aukščiau, per patį sustorėjimą, rytmečio saulėje linksmai dūzgė bičių ir vapsvų spiečiai. O tie, kurie nedūzgė, buvo tirštai aplipę nelaimėlių plėšikų sėdmenis, ir tik ponas Dievas tegalėjo pasakyti, ką tenai tie spiečiai daro.
- Medum patepiau, - vėl paaiškino Galvočius. - Kad saldžiau būtų ir kad žinotų, jog ne taip ropė kepa, kaip sėdynė nori... O sadizmo čia neįžiūriu...
Policija išsivežė laikinai išlaisvintus du brolius Lauciukus ir jų pusbrolį Gaigalų Vincę - visus tris dar neteistus, bet policijai jau seniai žinomus. Ji, toji policija, etikmat, net ačiū nepasakė už surinktus įrodymus.
- Dabar jau sės banditėliai! - džiūgavo kalvis Ignotas.
- O po amnestijos išeis banditai, - patikslino Anzelmas Galvočius. - Tada jau tikrai išvažiuosiu į Maljorką.
