Lietuva Amerikos rašytojo akimis
Lietuva - tai šalis, kurioje amžinai trūksta anglių ir elektros, nuolat ledinė dulksna, o gatvėse banditų tiek, kad iš pravažiuojančių automobilių nuolat aidi šūviai. Populiariausias lietuvių maistas - arkliena, o stambiausia pramonės šaka - rinkimai. Jų tiek daug, kad tarptautinė žiniasklaida seniai nustojo apie juos pranešinėti. Treji ar ketveri rinkimai per metus - vidutiniškai vienam Lietuvos gyventojui per metus tenka daugiau rinkimų nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Vienintelė padori gamykla gamina sunkvežimių važiuokles. Patys sunkvežimiai gaminami Volgograde, o ta gamykla bankrutavo, todėl lietuviai nebegauna net rublių. Ekonomika tvarkoma neūkiškai. Pasaulio bankas liepė skubiai vykdyti privatizaciją, tad buvo parduotas uostas, oro transporto bendrovė, telekomunikacijos. Niekas Vilniuje neturėjo grynųjų pinigų, tad viską supirko aukso maišai iš užsienio. Privatizuota valstybė virto anarchijos, nusikaltėlių ir natūrinio žemės ūkio kraštu. Nedarbas siekia beveik dvidešimt procentų, elektra ir vanduo Vilniuje tiekiami su pertrūkiais, o kitur - retai.
Amerikiečiai viliojami investuoti Lietuvoje, nes proporcingai investuotų pinigų kiekiui, jiems bus atlyginta asmeniniais memorialais už "didvyrišką įnašą į šalies rinkos išlaisvinimą". Pavyzdžiui, pervedęs vos šimtą dolerių, amerikietis investuotojas turi teisę reikalauti, kad kokia nors Vilniaus gatvė ("Ne trumpesnė, kaip dviejų šimtų metrų") būtų pavadinta jo pavarde; už 5 000 dolerių - investuotojo portretas ("Ne mažesnis, kaip 1,5x2 m, puošniais paauksuotais rėmais") bus pakabintas Tautos didvyrių galerijoje Šlapelių rūmuose; už 25 000 dolerių investuotojui bus iki gyvos galvos suteikta nuosavybės teisė į jo vardu pavadintą miestelį ("Ne mažiau kaip 5 000 gyventojų"). Ir tai - dar ne viskas. Investuotojai turėjo teisę naudotis ministerijų vilomis Palangos pajūryje, skirti vietos pareigūnus ir teisėjus, 50 procentų nuolaidą nuomojant Lietuvos kariuomenę ir ginkluotę, neribotos teisės įsidukrinti lietuves mergytes, teisinę neliečiamybę už posūkį į kairę degant raudonam šviesoforo signalui, neribotą galimybę klausytis svetimų pokalbių telefonu ir naudotis valstybės saugumo turima informacija ir dar daug visokių teisių. Taigi po tokių pažadų Amerikos kapitalas plūstelėjo į Lietuvą. Atvykusiems amerikiečiams čia irgi patiko. Vilnius daug kam reiškia žavų troškintos jautienos, kopūstų ir bulvinių blynų, alaus, degtinės, tabako bei kekšyčių pasaulį. Deja, Lietuva sugriuvo, nes dardėjo anarchijos keliu. Verslo magnatai, apimti amžino nerimo, negailestingai plėtė savo imperijas, o paprasti piliečiai gyveno nuolat bijodami netekti darbo. Šešėlinė ekonomika išmoko neklysdama įkainoti ne tik dėžę elektros lempučių, bet ir nuovados kapitoną. Galų gale per rinkimus buvę kontrabandininkai ir smogikai gavo 38 vietas Seime (iš 141), bet Lietuvos prezidentas, charizmatiškas paranoikas ir užkietėjęs nacionalistas, vienodai nekenčiantis Rusijos ir Vakarų, atsisakė patvirtinti rinkimų rezultatus. Prasidėjo perversmas, užgeso visi žiburiai ir išsijungė telefonai. Stiprus ir galingas buvo tik tas, kurio rankose buvo automatas.
Taip Lietuvą aprašo vienas ryškiausių jaunosios kartos JAV rašytojų Džonatanas Franzenas savo romane "Pataisos". Lietuvių kalba jį išleido "Alma Littera" leidykla. Už "Pataisas" autorius gavo Nacionalinę knygos premiją.
