Mūsų dienų robinzonai
Irena ZUBRICKIENĖ
"Vienišius", "keistuolis", "aklas senukas" - taip Šventragio ir aplinkinių kaimų (Marijampolės savivaldybė) žmonės nuo seno vadina nuošaliame Šakališkių kaime gyvenantį Vytautą Aleksyną (60 m.). Ne vienas stebisi - taip, kaip gyvena Vytautas, nė dienos neištvertų! Beveik visiškai aklas žmogus dažniausiai nuo ryto iki vakaro stoviniuoja prie sukiužusios savo trobelės ir gyvenimo tempą "gaudo" tik ausimis.
Rūkas pilkumos fone
Septynių vaikų šeimoje užaugęs Vytautas - trumparegis nuo pat gimimo. Silpnaregis berniukas šiaip taip užbaigė keturias klases. Mokslai nesisekė, nes, anot Vytauto, jis nematydavo, kas lentoje parašyta, o skųstis "nebuvo mados". Esą tėvai kadaise buvo nuvežę pas Kauno daktarus, bet šie, patikrinę akis, teatsakė, jog "tokiems, apsigimusiems, akinių nėra", negelbėsią ir jokios operacijos. Dar vienas Vytauto susitikimas su akių gydytojais buvęs gavus šaukimą į kariuomenę. Patvirtinus, kad vaikinas "beveik aklas", "jokie akiniai netinkami", jis buvo paliktas namuose. Net 33 metus Vytautas darbavosi kolūkyje, prie arklių. Kai daugiau nei prieš dešimtmetį kolūkiai buvo išdraskyti, vyras galutinai liko be turėto darbo. Pasimirė ir abu Vytauto tėvai, pas kuriuos gyvendamas jis nejautė gyvenimo nagų. Štai dabar jau daugiau nei dešimtmetis, kai žmogus gyvena vienui vienas tėvų paliktame mediniame namelyje. Vienam stogo galui įgriuvus, jame atsiradus dideliems plyšiams, itin kukli vienišiaus manta buvo perkraustyta į "sveikąjį" namo galą - čia bent lietus neužlyja, vėjas šakų ir šiukšlių neprisvaido. Na ir kas, kad pro kai kurias seno, netaisomo namo sienas lenda dienos šviesa - Vytautas jos nemato. Anot paties, atmerktos akys visą dieną skendi rūke, pilkumoje, o tolumoje gangsantys medžiai ir namai silpnaregiui - tik dideli juoduliai. Vytautas nemato beveik prie pat veido prikišto daikto, greičiau tik pagal garsus nusprendžia, kiek žmonių jį aplankė. Apmaudžiausia, anot paties, kad ir taip blogas regėjimas kasmet vis dar daugiau silpsta.
Svetimas "kitokios" gerovės įvaizdis
Pats Vytautas sako, kad išgyventi jam padeda bene už kilometro gyvenanti vyresnioji sesuo Leva. Pas ją nuveda "tūkstančius kartų tą patį keliuką išbandžiusios kojos". Sesuo ir pavalgydina kasdien ateinantį brolį, ir drabužius išskalbia. Aplinkiniai gyventojai tikina, kad labiausiai Vytautą globoja kaimynystėje gyvenanti geraširdė moteris, kiti artimi kaimynai. Jie ne kartą matę, kaip Vytautas, turbūt nevalingai išsukęs iš įprasto kelio, klumpa, stoja, vėl klumpa, išsimaknoja nuo vandens pažliugusioje pakelėje ir vėl stoja...
- Aš labai gerai girdžiu artėjančias mašinas, todėl jas praleidžiu stabtelėjęs - jokių problemų kelyje pas seserį. O valgyti man daug nereikia - vieną kartą per dieną, ir gana, - tvirtino jokių maisto atsargų namuose nelaikantis Vytautas, apskritai nebežinantis, ką reiškia pusryčiauti, vakarieniauti ar priebėgomis užkąsti. - Būdavo, jeigu per šalčius kokią dieną pas seserį nenueinu, tai lieku nevalgęs. Šitaip galiu išbūti kelias dienas.
Vytautas neturi jokių santaupų - apskritai gyvena be pinigų. Iki šiol šis žmogus negauna ir invalidumo pensijos, nes nėra kam jį vežioti pas gydytojus, kurių išvados pagaliau lemtų "tą algą" (pensiją). Dar pavasarį šios misijos ėmėsi Igliaukos seniūnijos darbuotojos, tačiau iki galo reikalo, kaip dažnai esti, nebaigė - gal vasaros atostogos pakišo koją, o gal būtinybė aklą senuką dar nuvežti ir į Kauną, nes Marijampolės medikų apžiūros nepakako.
Taip ir tupinėja atsiskyrėliu vadinamas Vytautas aplink savo namą, apaugusį aukštomis žolėmis. Nelaiko vyras nei šuns, nei paukščių - neturėtų kuo juos šerti, nepajėgtų prižiūrėti. Didžiausia silpnaregio pramoga - prie lovos pastatytas ir akumuliatoriumi maitinamas senas, apdulkėjęs radijo aparatas. Tai vienintelis Vytauto "ryšys su pasauliu". "Civilizacijos deficitą" Vytauto trobelėje liudija ir kiti faktai. Čia nėra jokios krosnies - šaltmečiu vienišius kuo greičiau lenda į lovą arba joje pratūno ir visą dieną. Žiemą kambaryje nelaiko nė lašo vandens, nes jis paprasčiausiai užšąla. Nėra čia ir elektros.
- Gyvenu, ir tiek. Geriau nenoriu, - porino Vytautas. - Ką aš žinau, ar su kokia žmonuke būtų geriau - negaliu to suprasti, negaliu palyginti. Kartais kaimo vyrai man sako, kad aš laimingesnis už juos - esą "jokia boba gyvenimo nereguliuoja". Niekada nevaikščiodavau į jokius šokius, niekada nebuvau įsimylėjęs, su jokia mergina nedraugavau - manęs jos nepristodavo. Man gerai ir taip. Va, nebijau vagių - durys kiaurą parą atrakintos. Ką jie iš manęs imtų? Ir šilumos man nereikia - užsigrūdinęs taip, kad per 60 metų nė karto daktarų neprireikė. Nenoriu niekur kraustytis, tik kad sveikata nepavestų. Negalėčiau kasdien vargti tuose mūruose. O jei dar ir pensiją gaučiau...
Be miško negalėjo
Apie Vytauto pasiryžimą toliau "robinzonauti" išgirdęs buvęs gretimos Gudelių seniūnijos Rudėnų kaimo gyventojas Juozas Valiukevičius (76 m.) greičiausiai jam pavydėtų. Atsiskyrėliu vadintas ir tokio savo gyvenimo būdo kelis dešimtmečius neketinęs keisti vienišius pastaruoju metu dienas leidžia Marijampolės globos namuose. Jeigu ne paūmėjusi liga ir žiaurūs plėšikai, kelis kartus rimtai nuskriaudę nuošaliai gyvenusį pensininką, reikalaudami pinigų, niekas nebūtų pajėgęs įkalbėti Juozo palikti palaikę savo lūšnelę prie pat Balbieriškio giria vadinamo miško. Savo šeimos taip ir nesukūręs vyras sakydavo, kad jis "nepratęs gyventi su žmonėmis".
Nežinodamas, ką žiemą reiškia šiluma namuose, ką reiškia turėti vandens čiaupą ar muilo gabalėlį, Juozas daugiausia laiko praleisdavo miške. Grįžęs prie vagonėlio rišdavo šluotas, pindavo pintines. Iki pensijos tai buvo jo pragyvenimo šaltinis - žmonės mielai pirkdavo tobulus vienišiaus gaminius. Miške, ant laužo, Juozas žiemą vasarą gamindavosi valgį - tiesiog skardinėje nuo silkių. Miške ir savo "seifą" turėjo - po kelis sutaupytus litus paslėpdavo po tik jam žinomu kelmu. Miške Juozas ir apsiskalbdavo - lyjant išmėtydavo savo drabužius ant medžių šakų ir po kiek laiko juos susirinkdavo jau švarius, išdžiūvusius. Esą rankomis taip švariai niekas neišskalbdavo! Artimiausi Juozo žmonės - Marijampolėje gyvenantys du broliai ir sesuo - džiaugdavosi, kad nuošaliai gyvenantis Juozas nebuvo stiklelio mėgėjas. Beje, ir dabar jie brolį, įkurdintą globos namuose, aplanko, praskaidrina kasdienybę.
- Labai norėčiau grįžti į mišką - jo man labai trūksta, bet kad sveikata jau visai neleidžia, - nostalgiškai prisipažino jau bene metus itin tvarkinguose globos namuose kartu su dar dvylika vienišų senelių gyvenantis Juozas. - Sakydavau, kai nepajėgsiu, jau reiks mirti. Bet dabar matau - pratęsė man gyvenimą daktarai ir šitos moterėlės! Gerai čia man - šilta, visada sotus, pasikalbu, dar ir laikraščius, knygas paskaitau. O ką - vienas miške gyventi jau per senas...
Ilgėdamasis netolimos praeities vyras apgailestauja, kad "senatvė sutramdo visokias svajones ir norus", tačiau tikina, kad ir prie to ne tik galima, bet ir reikia priprasti.
