Aurelija Žutautienė
Žmonės iš savo klaidų nepasimoko... Atrodo, jog kartais likimas pasigaili net nelabai dorų piliečių, ištiesia jiems ranką, tačiau paklydėliai į ją net nebando įsitverti... Arba neturi valios, arba noro, o gal tiesiog nesugeba įvertinti tos neapčiuopiamos galimybės pakeisti savo gyvenimo būdą ir tapti kitu žmogumi... O kai tai suvokia, būna jau vėlu...
"Varniukas" iš svetimo lizdo
Birutė - sunkiai sergančio ligonio, 25 metų Eligijaus (jo ir kitų šiame straipsnyje minimų asmenų vardai pakeisti - A. P.), motina. Jos teigimu, Eligijus buvo lyg koks varniukas iš svetimo lizdo - skirtingai nei kiti vaikai, nuo ankstyvos vaikystės krėtė visokias išdaigas, buvo nepaklusnus, blogai mokėsi, anksti pradėjo rūkyti. Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi su juo bendrauti. Situacija dar labiau pablogėjo po netikėtos vyro mirties. Antrą dieną po laidotuvių, kai šeima skaudžiai išgyveno netektį, Eligijus grįžo namo visiškai girtas ir pirmą kartą pakėlė prieš motiną ranką... Bet kokios pastangos pakeisti sūnaus elgesį buvo bevaisės. Jis niekur nedirbo ir nesimokė, dienom ar net savaitėm kažkur pradingdavo, kol vieną kartą namuose apsilankė policija. Tada Birutė sužinojo, jog jos sūnus įsivėlęs į vagystes, padaręs ir kitų nusikaltimų.
Motina klydo
Eligijus buvo teistas du kartus. Atsidūręs už grotų sūnus lyg ir pasikeitė. Per pasimatymus jis skųsdavosi motinai, jog čia ne gyvena, o egzistuoja, prašydavo atvežti kuo daugiau maisto, į asmeninę sąskaitą pervesti pinigų... Pamačius sūnaus akyse ašaras motinos širdis viską atleido - ji pildė visus Eligijaus nurodymus ir karštai tikėjo, kad jis pasitaisys. Kad skaudžiai klydo, Birutė suprato sūnui grįžus namo. Praėjus gal savaitei Eligijus netikėtai dingo. Namo parsirado už kelių parų - girtas, purvinais drabužiais. Tą patį vakarą susibarė su motina. Kitą dieną vėl dingo. Naktį iš neramaus miego ją pažadino beldimas į duris. Vos jas pravėrusi moteris krūptelėjo - du nepažįstami vaikinai laikė kruviną jos sūnų. Pasakę, jog įvyko nelaimingas atsitikimas, nepažįstamieji skubiai pasišalino.
Neįžvelgė likimo piršto
Eligijus motinai griežtai uždraudė kviesti greitąją - jis sakė, jog jaučiasi gerai. Vaikinas savo jėgomis nuėjo iki lovos ir atsigulė. Birutė tą naktį nieko neklausinėjo. Kitą rytą sūnus pasakė tik tiek, jog juos vijosi policija, todėl įvyko avarija. Nors moteris kiekvieną dieną laukė pareigūnų, jie taip ir nepasirodė. Po kiek laiko motinos įkalbėtas Eligijus vis dėlto kreipėsi į medikus, nes nuolat jautė galvos skausmus. Ką jam pasakė gydytojai, Birutė taip ir nesužinojo, tačiau suprato, jog pasekmės (greičiausiai dėl smegenų sukrėtimo) gali būti itin skaudžios. Vieną dieną, kuomet atrodė, jog sūnus gerai nusiteikęs, Birutė bandė su juo atvirai pasikalbėti. Tada ji sužinojo, kad sūnus su draugais pavogė automobilį. Didžiuliu greičiu lėkę kaimo keliukais, jie mašinos nesuvaldė ir kelis kartus versdamiesi nulėkė nuo šlaito. Laimei, nė vienas nežuvo, o susižalojo tiktai jis... Tada Birutė bandė įtikinti sūnų, jog ši nelaimė - tai likimo perspėjimas, todėl reikia keisti gyvenimą. Eligijus tiktai nusijuokė ir pasiūlė rečiau eiti į bažnyčią...
Finalas - invalido vežimėlyje?
Maždaug po metų įvyko tragedija. Eligijų stipriai sumušė vienas vyriškis, kuris jį užklupo savo bute bevagiantį. Matydamas, jog galbūt persistengė, apvogtasis policijos nekvietė. Niekam nesiskundė ir Eligijus, nors, kaip vėliau paaiškėjo, jam buvo ne tik sulaužyti šonkauliai, bet ir sužalotas stuburas. Eligijus nevaikšto, nes paralyžiuota apatinė jo kūno dalis. Kol kas medikų prognozės gana liūdnos. Jo motina sakė turinti mažai vilties, kad sūnus kada nors išlips iš invalido vežimėlio. Ne kartą mintyse peržvelgdama sūnaus gyvenimą, moteris kiekvieną sykį gauna vieną ir tą patį atsakymą - jeigu Eligijus būtų suvokęs, kad toji avarija buvo neatsitiktinė - nebūtų ir šios tragedijos. Deja, tik po šios traumos jis prisipažino skaudžiai klydęs. Tačiau motinai nuo to nepasidarė lengviau...
Neteko galūnių
Kito jaunuolio istorija kažkuo panaši. Tomui šiek tiek daugiau nei dvidešimt. Vieną praėjusių metų pabaigos naktį jis girtavo su draugais, paskui ėjo namo, tačiau jų nepasiekė. Jis neatsimena, kaip atsitiko, kad nugriuvęs taip ir liko gulėti šaltame sniege. Kartu ėjęs draugas kažkodėl Tomui pagalbos rankos neištiesė, palikęs jį likimo valiai nušlitiniavo į savo namus. Kaip vėliau pasakojo Tomo gydytojas, šis vaikinas į ligoninę buvo atvežtas stipriai nušalęs galūnes. Blogiausia tai, kad jis ne iš karto kreipėsi į medikus. Jo būklė buvo vos ne beviltiška - gyvybė kabojo ant plauko. Gydytojui buvo labai sunku priimti sprendimą, tačiau įvertinęs visas aplinkybes jis pagaliau padarė išvadą, jog reikia kuo greičiau amputuoti nušalusius rankų pirštus ir pėdas. Kitos išeities nebuvo, nes kiekviena uždelsta minutė galėjo prišaukti mirtį...
Po daugiau nei mėnesį trukusio gydymo jaunuolis iškeliavo namo. Jis nepanikavo (galbūt sugebėjo būti stiprus, tvardėsi) ir sakė, jog šią vasarą jau vaikščios. Iš tiesų ortopedai tikriausiai jam pritvirtins protezus, bus atlikta dar viena operacija, kurios dėka Tomui bus suformuoti bent du pirštai (vienos rankos nykštį vis dėlto pavyko išgelbėti). Deja, jaunuolis jau niekada nebus pilnavertis žmogus...
Alkoholis - ne brolis
Ar Tomas galėjo išvengti šios tragedijos? Be jokios abejonės. Jis yra teistas kelis kartus, bent penkis kartus baustas administracine tvarka (dėl to, kad vairavo automobilį neblaivus). Tiesa, padarė nesunkius nusikaltimus, tačiau už vieną iš jų teko maždaug pusmetį praleisti kolonijoje. Tomas dar būdamas nepilnametis įjunko į alkoholį. Kartą po išgertuvių, kaip pats vėliau prisipažins, dėl merginos, sumušė vieną pažįstamą vaikiną. Nors pastarasis konfliktą buvo linkęs pamiršti ir mušeikai atleisti, tačiau Tomui baudžiamosios atsakomybės išvengti nepavyko. Tada teismas į koloniją jo nepasiuntė - paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę atidėjo metams. Toje pačioje baudžiamojoje byloje Tomas buvo kaltinimas pakartotinai neblaivus vairavęs transporto priemonę (už tai jau buvo baustas administracine tvarka). Tąsyk jis prisipažino, jog nusikalto dėl girtumo, todėl nesugebėjimo mąstyti bei įvertinti savo poelgio... Taigi suprato, kad didžiausias kaltininkas yra ne kas kitas, o alkoholis, tačiau kažkodėl su juo taip ir neatsisveikino...
Laisvės nevertino
Maždaug po pusmečio Tomas su draugu įsibrovė į vieną alaus barą ir pagrobė įvairių alkoholinių gėrimų bei kelis šimtus litų. Dabar kalėjimo neišvengė. Praėjus pusei metų (atlikęs pusę bausmės) kaip gerai besielgiąs Tomas buvo paleistas iš Pravieniškių bendrojo režimo PD kolonijos, tačiau privalėjo dukart per mėnesį registruotis Pataisos inspekcijoje, neturėjo teisės lankytis kavinėse, vietose, kur prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Tos pačios pataisos inspekcijos darbuotojų pasiūlymu Tomas pradėjo gydytis nuo alkoholizmo. Tačiau vos pradėjęs gydymo kursą netrukus pradingo... Paskui net kelis kartus girtas šlaistėsi gatvėmis, kol pakliūdavo į policijos pareigūnų rankas. Dėl to inspektorė jaunuolį perspėjo ir priminė, kad jis gali greitai iškeliauti už grotų pratęsti neatliktos bausmės...
Viena nelaimė nepamokė
Praėjusią vasarą Tomas padarė avariją, per kurią skaudžiai nukentėjo. Vieną vėlų vakarą, apie vidurnaktį, pažįstamo vyriškio paprašytas jis sėdo prie pastarojo automobilio vairo ir savininką vežė nusipirkti degtinės. Dėl neaiškių priežasčių nesuvaldęs automobilio Tomas rėžėsi į namą. Likimo valiai palikęs sužalotą mašinos savininką (pastarasis buvo sužalotas nesunkiai), jaunuolis iš įvykio vietos pabėgo. Nors buvo stipriai susižalojęs akį, tris dienas nesikreipė į medikus - vien todėl, kad nepaaiškėtų, jog padarė autoavariją. Kai pagaliau ryžosi, paaiškėjo, jog patirta trauma labai sunki. Nors jaunuoliui buvo atlikta operacija, sužalotosios akies regėjimo išgelbėti nepavyko. Ar ši didžiulė nelaimė nebuvo savotiškas įspėjimas, kad reikia pradėti gyventi kitaip? Tikriausiai. Deja, Tomas to neįvertino. Matyt, to nesuprato ir vaikino tėvai. Bandydami gelbėti sūnų nuo atsakomybės, autoavarijoje nukentėjusį automobilio savininką jie prašė prisiimti kaltę... Na, o Tomas net ir po šio įvykio išgerdavo ir jau buvo susitaikęs su mintimi, kad greitai keliaus į koloniją. Tiesa, vizitai pas medikus dėl sužalotos akies šią kelionę leisdavo atidėti, tačiau neišgelbėjo nuo dar didesnės nelaimės...
Eidamas tokiu keliu laimingas nebūsi
Žinomo psichologo Gedimino Navaičio nuomone, šios istorijos rodo, jog gyvenimas tuos žmones įspėjo ne vieną, o daugybę kartų. Konkrečiai kalbėdamas apie nusikaltėlius ir jų gyvenimą, psichologas pasiūlė atsiversti policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus metines ataskaitas, kur gana aiškiai parašyta (nors nenusikalstantys piliečiai tuo nėra patenkinti), kad išaiškinama apie 90 procentų ir netgi daugiau sunkių nusikaltimų - nužudymų - ir apie 40 procentų kitokių nusikaltimų. Psichologas pasiūlė pajuokauti - sakykime, jeigu jis gundo apvogti butą, tai tas, kuriam skiriamas toks pasiūlymas, gali atsakyti, jog vieną kartą galima ir surizikuoti. Antrą kartą jau beveik aišku, kad jis įklius, o trečią sykį bus pagautas. Ar verta tai daryti? Statistika skelbia, jog galbūt kartais mums labai "seksis". Vadinasi, tai, ką mes perskaitome laikraštyje, pasitvirtins ne po vieno, dviejų, o po penkių kartų... Dėl to kyla labai paprastas klausimas - kiek laiko pragyvensime iš penkių vagysčių? Neilgai... G. Navaitis padarė išvadą, kuri turėtų nepatikti teisininkams, bet ji yra tiksli - vogti reikia vieną kartą, ir vogti milijoną... Gyvenimas mums duoda ženklą, kad daugiau to daryti nereikia.
Į klausimą, ar taip skaudžiai susiklostęs dviejų žmonių likimas nebuvo atpildas už jų padarytus blogus darbus, psichologas G. Navaitis atsakė, jog šiandien per daug linkstama į visokius mistinius ženklus, atpildus... Psichologo nuomone, žmogus ženklus paprastai suvokia po to, kada jie pasitvirtina, o jeigu nepasitvirtina, jie nėra kaip ir ženklai. Todėl galbūt geriau reikėtų vadovautis bendrais principais. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį (tai mes išmokome mokykloje), todėl gal vieną kartą tas atoveiksmis ateis vėliau, bet jis visada ateis. G. Navaitis patikino, jog kalbant apie nusikaltimus, įstatymų pažeidimą, visada galima užduoti dar vieną klausimą tam žmogui, kuris lyg ir svarsto, ar jam pasielgti vienaip, ar kitaip - kiek jis pažįsta laimingų, sakykim, automobilių vagių? Jeigu jis mano, kad visi tie, kurie vagia, yra labai laimingi savo asmeniniame gyvenime, turi puikią sveikatą, daug draugų, yra mylimi ir gerbiami, tada galbūt jiems reikėtų vogti. Deja, tarp tokių žmonių laimingų praktiškai nėra... O tai ir yra ženklas. Geresnio ženklo nereikia. Reikia sekti tais žmonėmis, kurie yra laimingi, ir imti iš jų pavyzdį... O jei atkartojame nusikaltėlių (ir nebūtinai vien jų, bet ir, sakykim, narkomanų, prostitučių) elgesį, tokį jų gyvenimą, mes jau turime labai aiškų ženklą, jog eidamas tokiu keliu laimingas nebūsi... Tad kam juo eiti?
