Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ant Japonijos miestų buvo numesta atominė bomba. Tada iš karto žuvo keliasdešimt tūkstančių žmonių.
Ant mūsų Lietuvos kiekvienais metais krito ir dabar vis krinta kitokia "bomba", kuri neleidžia į šį pasaulį ateiti po 40 000 naujagimių. Tai padaro abortai. Todėl ištuštėjo kaimai, mokyklos. Dėl to nusikaltimo liko bei lieka daug fiziniai ir dvasiniai sužalotų motinų. Mūsų tautai gresia išnykimo pavojus ir atsakomybė Dievui.
Nėštumo nutraukimas sukrečia moters psichiką iš pagrindų. Būna atvejų, kai motiną tuoj pat ištinka hormoninis šokas, nes staiga sutrinka fiziologinis procesas. Paskui prasideda nuolatinė depresija, nes toks didelis pergyvenimas pasilieka psichikoje, nors motina ir labai stengtųsi pamiršti savo nekalto kūdikio nužudymą.
Nutraukus nėštumą moteriai gresia fiziologinės pasekmės - gali daugiau nebepastoti ir išsivystyti kitos vidaus ligos.
Kai vaikai sužino, kad jų motina padarė abortą, nužudė jų broliuką ar sesutę, tai dėl motinos poelgio jiems būna trauma, kuri pasilieka visam gyvenimui. Nesąmoningai ima rusenti agresyvumas motinai ir visiems žmonėms.
Atsitinka, kad vyras reikalauja aborto. Tokio reikalavimo ištakos glūdi kur kas giliau. Tas rodo, kad abiejų meilei ne viskas gerai. Jei vyras reikalauja to, kas nuodėminga ir jo žmoną visapusiškai sužaloja, tai moteris privalo pasipriešinti ir vyrą auklėti, nes meilė nesiderina su žudymu. Jeigu aborto nori moteris, tai abu turėtų kreiptis į psichologą ir autoritetingą dvasininką.
Šv. Raštas nusako, jog žmogaus gyvybės pradžia yra apsupta šviesos. Dievas palyginamas su Audėju, kuris motinos įsčiose "audžia" žmogaus kūną.
Kadangi Dievas žmogų pašaukia į būtį, į buvimą, tai tik jis vienas turi teisę pasikviesti iš buvimo. Kai žmogus šventvagiškai įsibrauna į gyvybės vystymosi paslaptį ir ją naikina, žudo, tai jau padaro nusikaltimą.
Ar pateisinamas neštumo nutraukimas, jei numatoma, kad kūdikis gims nesveikas?
Kartą Prancūzijos televizijos laidoje dalyvavusi gydytoja pasakė: "Reikėtų nėštumą nutraukti, jei numatoma, kad kūdikis gims nenormalus". Tuoj pat telefonu sureagavo vienas tėvas: "Atleiskite, aš nepripažįstu tokios medicinos, kuri šalintų ligą kartu su ligoniu. Juk medicinos pareiga yra gydyti ligonį, o ne jį sunaikinti".
Ta gydytoja bandė prieštarauti, bet vedantysis neleido jai kalbėti, sakydamas: "Negalima taip spręsti klausimą, nes prie ekranų gal sėdi iš prigimties invalidai žmonės. Atrodytų, kad mes sakome jiems: jūs gyvenime nereikalingi, nes gimėte invalidais".
Katalikiškas tikėjimas sako, kad kiekvienas žmogus vienodai priklauso Dievui. Žmogaus vertės nesąlygoja jo invalidumas, nes žmogaus gyvybė šventa.
Žmogaus gyvenimas prasideda nuo jo pradėjimo momento. Kas šią tiesą nori paneigti, tas sako, kad gyvenimas prasideda gimimu. Tai netiesa. Šiandieniniai embriologai, neurologai, psichologai aiškina, kad žmogus yra žmogumi nuo paties jo pradėjimo. Jau po 24 val. vaisius turi visas organizmo sistemas kaip ir suaugęs individas: odą, širdį, kepenis, plaučių pradmenis, lyties užuomazgą, centrinės ir periferinės nervų sistemos pradmenis.
Gydytojai specialistai ultragarso nuotraukose gali stebėti negimusį kūdikėlį. Jie daro tokią išvadą: tai tikras žmogus - dvasinė būtybė. Jo tolimesniam gyvenimui turi įtakos pirmųjų savaičių motinos pergyvenimai. Jei motina laukdama kūdikio bet kurį neštumo mėnesį apsivogs, tai gimęs kūdikis bus kleptomanas - vagis iš prigimties.
1984 m. vokietė Kotryna Cimer išleido knygą "Gyvenimas prieš gimimą". Joje rašo, kad žmogaus gyvenimas pradeda vystytis nuo pirmųjų ląstelių dalijimosi. Gimimas yra tik perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą. Jau 21 dieną širdis pradeda galingai veikti ir varinėti kraują po visą kūnelį. Deguonis pasiekia visus taškus, o pirmiausiai - besivystančius smegenis, kurie parodo savo subtilią struktūrą. Anksti ima veikti juslės, jos reaguoja į išorinius įspūdžius. Anksti pasirodo sielos apraiškos, dar nepažįstama veikla. Tik dabar sužinota, kad jau pirmosiomis savaitėmis yra kažkoks dvasinis ryšys tarp motinos ir joje augančio kūdikio.
8 - 10 savaičių kūdikėlis jau gali jausti, kentėti - jis jau socialinė būtybė.
Ultragarso nuotraukomis yra užfiksuoti kūdikėlio nužudymo momentai. Kai gydytojas instrumentu paliečia nekaltą auką, ji smarkiai sujuda ir į burnytę mėgina įkišti nykštuką. Tai "pagalbos šauksmas", kuris žinomas ir gimusiam kūdikiui. Kūnelis smarkiai suvirpa, širdelė ima plakti 200 kartų per minutę. Kaip kiekvienas gyvis, taip ir negimęs kūdikėlis nenori mirti, jam skauda, jis jau kenčia, bet yra bejėgis apsiginti, nes motina - ar pati, ar tėvelio priversta - pasiryžo juo atsikratyti. Skausmingai atveria burnytę, lyg norėdamas šaukti pagalbos: "Mamyte, gelbėk, mane skaudžiai sužeidė, jau vieną kojytę nupjovė!" Bet jam pagalbos nėra, nes jis nelaukiamas, nereikalingas... Visa tai matyti ultragarso nuotraukose.
Amerikietis gydytojas ginekologas Bernardas Netansonas su kolegomis paruošė filmą, vadinamą "Nebylio šauksmu". Gydytojas prisipažįsta: "Kai prieš 40 m. studijavau, man sakė, kad embrionas dar nėra žmogus. Tik ultragarso nuotraukose pamatęs supratau, ką esu padaręs. Ant mano sąžinės gula tūkstančiai nužudytų negimusių kūdikėlių". Jis pasiryžo daugiau nebežudyti negimusių kūdikėlių. Važinėja po pasaulį su paskaitomis apie aborto nežmoniškumą ir siaubą. Jis skelbia: "Abortas yra žmogžudystė". Abortas yra ypatingai žiauri smurto forma - pasikėsinama į nekaltą, bejėgį, negimusį kūdikį. B. Netansonas aiškina toliau: "Aborto pasekmės liečia visą visuomenę - ji žiaurėja. Visose gyvenimo srityse ima reikštis smurtas, melas, netolerancija, teroras, žmonių teisių pažeidinėjimai, kariniai konfliktai ir kitos blogio apraiškos. Mes patenkame į užburtą ratą. Žmogaus protas klausia: "Ar galima skelbti gyvenimo ar mirties nuosprendį pagal žmogaus didumą?"
Vokietijos rašytoja Ieva Štimater aprašo savo jausmą, patirtą po aborto. "Aš norėčiau palaidoti savo liūdesį dėl negimusio kūdikėlio nužudymo, bet niekada negalėsiu. Vėju staugia demonai, lietum šnibžda ir man spjauna į veidą. Nors Dievas man gali atleisti, bet aš sau neatleisiu, nes aš nusigręžiau nuo jo - savo kūdikio. Jis man davė mažytį ženklą... Galėjau jį pamatyti, jei tik būčiau norėjusi... Jis manyje susiformavo, bet aš ant jo įtūžau, kad atims mano dienas ir metus, mane pražilins ir susargdins. Ir kvailiodama dar maniau, kad aš esu pašaukta rašyti. Aš piktai džiaugiausi didžiąja laisvės teise. Visam laikui save supančiojau. Pasinėriau kažkur giliai į liūdesį iki beprotybės..."
Kartą misionierius paklausė indų tautos vadą Gandį, ko reikia, kad indai geriau suprastų Jėzų Kristų? Gandis atsakė: "Pagalvokite apie rožės paslaptį: ji nieko nedaro, o tik kvepia. Todėl visi ją myli. Kvepėkite ir jūs".
Kuo kvepia šiandieninė mūsų visuomenė? Neapykanta vienas kitam, netgi negimusiam nekaltam kūdikiui.
Kas šiandieną daro abortus, tas save stengiasi taip nuraminti: "Įstatymas leidžia abortus, todėl galiu pasinaudoti galiojančiu įstatymu".
Kas šį įstatymą parašė? Žmonės - įstatymų leidėjai, neretai doroviškai iškrypę. Kodėl užmirštamas Dievo įsakymas - "Nežudyk"?
Kai moteris pasinaudoja galiojančiu įstatymu, leidžiančiu žudyti negimusį kūdikėlį, tai po to ji visada jaudinasi, skaudžiai pergyvena matydama kitus kūdikėlius - vežimėlyje, ant motinų rankų ar bežaidžiančius. Ji savo sąžinėje, sieloje jaučia skaudų priekaištą, kad nužudė savo negimusį kūdikėlį. Savo sielos negalima apgauti ir sąžinės nuraminti, nes sulaužytas Dievo įsakymas "Nežudyk". Tai motiną sužeidžia nepagydomai.
