Irena ZUBRICKIENĖ
Prieš metus įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui (BK) atsirado galimybė taikiai, be teismo bausmės, užbaigti net ir tokių avarijų tyrimus, kai žūsta vienas ar keli žmonės. Svarbu, kad kaltininkas įvykdytų tam tikrus BK keliamus reikalavimus - pripažintų kaltę, gailėtųsi, susitaikytų su nukentėjusiais asmenimis, savo noru jiems atlygintų arba oficialiai susitartų atlyginti padarytą žalą. Šie reikalavimai taikomi tik asmenims, kurie anksčiau nebuvo nusikaltę ir, tikėtina, nedarys naujų nusikaltimų. Bene pats svarbiausias niuansas taikos siekiančiose istorijose - nukentėjusiųjų pozicija: ar jie norės ir galės atleisti žmogui, dėl kurio kaltės neteko mylimo šeimos nario? Ar dovanojusieji, atleidusieji kaltininkams nesijaučia tarsi pardavę artimą, ar ir širdyje nebesinešioja jokios nuoskaudos?
Atleisti - tai tarsi apgauti save
Nuo Marijampolės "Ryto" vidurinės mokyklos devintoko Edvardo Lukaševičiaus žūties praėjo beveik pusmetis. Patašinės kaime gyvenantys Edvardo tėvai neseniai paminėjo velionio sūnaus 16-ąjį gimtadienį. Be jo. Prie kapo. Prie gedulo kaspinu paženklinto portreto. Edvardo tėtis Albinas Lukaševičius neslėpė: nėra dienos, kad negalvotų, nekalbėtų apie Edvardą, tačiau pokalbiai apie pačią avariją ir jos kaltininką - itin draskantys sielą, žudantys, visuomet sukeliantys prieštaringus jausmus.
Lemtingąją praėjusių metų lapkričio 21-osios pavakarę Edvardas tapo Marijampolėje žinomo verslininko Romo Stanyno (45 m.) sukeltos avarijos auka. Baisiausia, kad avarija įvyko, kai Edvardas drausmingai ėjo per pėsčiųjų perėją, ir kad kaltininkas buvo girtas. Iki tol gana teigiamai charakterizuotas verslininkas, Marijampolėje populiarios kavinės "Kampas" savininkas, keturių vaikų tėvas, kaip jis pats pasakojo pareigūnams, buvo prieš valandą išgėręs porą bokalų gerai įrūgusios naminės giros. Vyras pats stebėjosi, kodėl gira jį apsvaiginusi iki vidutinio girtumo laipsnio - esą tuo metu mažiau valgydavęs, nes metęs svorį, tad galbūt tai ir turėję įtakos.
Edvardo tėvai, įvykio vietoje matę avarijos kaltininką, pastebėjo, kad jis išgyveno, nešūkavo gindamasis, tačiau tuo metu vairuotojas Lukaševičiams mažiausiai rūpėjo - sūnaus gyvybė kabėjo ant plauko. Kai kitą dieną Edvardas mirė, gedinčius tėvus tuoj pat aplankė Romas Stanynas. Nelaimėliams avarijos kaltininkas atrodė visiškai palūžęs, gailėjosi dėl įvykio, atsiprašinėjo, net ašarojo. Paliko pinigų Edvardo laidotuvėms. Vėliau jis dar kelis kartus aplankė žuvusio paauglio tėvus, kalbėjosi apie ateitį. Anot Edvardo mamos, kiekvienas naujas R. Stanyno apsilankymas jai buvo didžiausias sukrėtimas. Moteris atvira: ji nenori matyti žmogaus, kuris ir tylėdamas iš karto primena skaudžiausią šeimos išgyvenimą.
- Bet turime pripažinti, kad Stanynas po tragedijos elgėsi garbingai, - sakė Albinas Lukaševičius. - Kitas gal būtų ieškojęs būdų, kaip išvengti kaltės, apkaltintų auką, akyse nesirodytų. Jo padorus elgesys mus labiausiai paskatino pasinaudoti įstatymų numatyta galimybe susitaikyti. Bet tai nereiškia, kad širdyje - tik šilti jausmai. Taip, dabar mums kiek lengviau, nes baigėsi visos apklausos, visi susitikimai su kaltininku. Kartą Stanynas klausė, kiek turėtų duoti pinigų, kad jaustųsi atlyginęs žalą. Aš paklausiau jo to paties: kokia pinigų suma jis įkainotų savo vaikus? Stanynas mane suprato. Moralinė žala dėl vaiko netekties jokiais pinigais neįvertinama. Materialinę žalą žmogus atlygino - laidotuvėms, paminklui.
Albinas Lukaševičius sakė, kad kovoti teismuose, siekiant kuo griežtesne bausme apkartinti Romo Stanyno gyvenimą, būtų kerštingo, bejausmio žmogaus pozicija. Edvardo netekęs tėvas įsitikinęs, kad avarijos kaltininkas, pats auginantis Edvardo amžiaus trynukus, Lukaševičių išgyvenimus suvokia realiai. Žuvusiojo tėvai norėtų tikėti, kad jiems rodytos R. Stanyno ašaros buvo tikros - dėl jaučiamos kaltės pražudžius vaiką, o ne dėl savęs, kad gresia bausmė ir sąžinės kankynės.
Avarijos kaltininkui ir nukentėjusiesiems pareiškus apie susitaikymą, Marijampolės rajono apylinkės teismas nutraukė ikiteisminį tyrimą, bet girtam prie vairo sėdusiam ir tragišką avariją padariusiam verslininkui R. Stanynui pritaikė baudžiamojo poveikio priemones: uždraudė vienerius metus vairuoti transporto priemones ir paskyrė 20 MGL (minimalaus gyvenimo lygio) dydžio - 2 500 litų - baudą. Ją R. Stanynas privalo sumokėti į nurodytą asmenų, nukentėjusių nuo nusikaltimų, fondą.
- Man atrodo, kad iš sulaikytų arba jau avariją padariusių girtų vairuotojų reikėtų visam likusiam gyvenimui atimti vairuotojo pažymėjimą, nes kasdienybė rodo, kad dauguma jų ankstesnes klaidas, už kurias dovanota, kartoja, - korespondentei sakė itin sunkiai sūnaus netektį išgyvenanti žuvusio Edvardo mama.
Neleisti, kad sielvartas nužudytų
Tik žmogiškų jausmų skatinama sūnaus žūties kaltininkui teisme atleido ir Kalvarijos gyventoja Laima Simanaitienė. Moteris neslėpė, kad po šio teismo ji pasijuto kur kas ramesnė, nes pusantrų metų kankino ir didžiulis netekties skausmas, ir noras įrodyti tikrąją tiesą, ir neapykanta avarijos detales painiojusiam kaltininkui, ir ateities nežinomybė. Dabar, anot Laimos, tarsi padėtas labai svarbus jos gyvenimo taškas.
Laimos sūnus Gintaras Marcinkevičius (20 m.) į namus nesugrįžo 2002-ųjų rugpjūčio 16 dieną. Namiškiai sužinojo, kad iš darbo dviračiu važiavusį Gintarą partrenkė ir labai sunkiai sužalojo Jungėnų kaimo gyventojo Tomo Sinkevičiaus (dabar 21 m.) vairuojamas automobilis. Tomas buvo išgėręs (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), neturėjo teisės vairuoti, nes apskritai neturėjo vairuotojo pažymėjimo, ir motinos mašiną buvo pasiėmęs neleistinai. Baisiausia, kad Tomas, važiavęs su draugu, nukirstą nelaimėlį paliko gulintį ir, apžiūrėję įvykio vietą, apsisuko atgal į Sangrūdos kaime vykusius šokius.
Gintaras Marcinkevičius, dešimt dienų gydytas Kauno medicinos universiteto klinikose, mirė taip ir nepabudęs iš komos. Likimo ironija: Gintaro mirties išvakarėse jo mama Laima tose pačiose klinikose pagimdė trečiąją savo atžalėlę - dukrelę Justiną, kurios vyriausias brolis Gintaras labai laukė, bet taip ir neišvydo. Beje, anot Laimos, jos gyvenime yra ir daugiau niekuo nepaaiškinamų, mistiškų faktų: Justina gimė minutė minutėn tuo pačiu laiku, kaip ir kadaise buvo gimęs Gintaras, be to, Justina gimė per pačios Laimos gimtadienį.
Avarijos aplinkybės iki teismo buvo mįslingos. Tiesa, tik ne Laimai ir jos artimiesiems, patiems kantriai ėjusiems įvykio pėdsakais. Pareigūnams buvo mėginama įteigti, kad Gintaras pats dviračiu neleistinai išniro Tomo vairuojamo automobilio kelyje. Tiesa paaiškėjo tik teisme: visą laiką savo kaltę neigęs Tomas staiga ir daug kam labai netikėtai prisipažino esąs kaltas ir prabilo apie susitaikymą.
- Man tokia žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, - neslėpė žuvusio Gintaro mama. - Visą laiką mintimis prašiusi kaltininką prabilti ir neneigti to, kas akivaizdu, bei linkėjusi jam deramo atpildo, aš neįsivaizdavau, kaip galiu garsiai pasakyti žodį "dovanoju". Kaip apskritai galiu dovanoti žmogui, per kurį tiek kentėta ir negrįžtamai daug kas sugadinta mano, mano artimųjų, Gintaro žmonos, jų dukrelės Paulinos gyvenime? Juk mažylei dar tik treji metukai, o tėtį ji pažins tik iš nuotraukų...
"Perversmas" Laimos širdyje įvyko, kai ji teisme išvydo kūdikio besilaukiančią jaunutę, trapią (iš išorės) moterį, kuri pasirodė esanti Tomo Sinkevičiaus žmona (jiedu susituokė jau po nelaimės). Pagalvojusi, kad dar viena jauna žmona išgyvena dėl vyro, kad dar vienas nekaltas kūdikis gali likti be tėvo dėmesio, Laima suprato: privalanti suteikti galimybę Tomui įrodyti, kad iš žiaurių klaidų jis pasimokė. Kita vertus, Laima jau buvo girdėjusi, kad po lemtingos avarijos Tomo šeimą ištiko keli likimo smūgiai - mirė tėvas, žuvo močiutė. Itin daug skausmo, anot Laimos, Tomas savo elgesiu pridarė mokytoja dirbančiai savo motinai Jūratei Sinkevičienei, kuri ir teisme neteisino sūnaus - tik prašė nekerštauti. J. Sinkevičienė atviravo, kad per 27 savo darbo metus mokykloje ji visus vaikus - ir savo, ir svetimus - mokė tik gėrio, skatino pagalbą, dėmesį žmogui, todėl negalinti suprasti, kodėl taip priešingai pasielgė jos sūnus Tomas. Šie moters žodžiai labai paveikė sūnaus netekusią Laimą.
- Be to, jaučiausi labai pavargusi nuo visų bėdų, iškankinta skausmo, savigraužos, tiesos paieškų; sielvartas mane pačią po truputį žudė, o aš juk dar reikalinga ir kitiems dviem savo vaikams - ypač nė dvejų metukų neturinčiai Justinai, - "Akistatai" prisipažino, pačios teigimu, sveikiau mąstyti pradėjusi Laima Simanaitienė. - Mano sūnaus nebeprikels jokia bausmė kaltininkui, ir jokie nelaisvės metai neatpirktų padaryto skausmo. Tai to žmogaus sąžinės reikalas. Žodžiais aš galiu atleisti, bet kaip iš tikrųjų - širdimi ir jausmais - atleisti žmogui, palikusiam sužalotąjį tamsioje pakelėje ir vėl ciniškai nuvažiavusiam į šokių salę?.. Po avarijos Gintarui laiku suteikus kvalifikuotą medikų pagalbą, jis būtų gyvas ir šiandien. Kai apie tai pagalvoju, kaskart sugrįžta dvejonės, ar gerai padariau nutarusi taikytis.
Abiem pusėms susitaikius, teismas nusprendė atleisti Tomą Sinkevičių nuo baudžiamosios atsakomybės dėl šios avarijos ir baudžiamąją bylą nutraukti. Teismas įpareigojo T. Sinkevičių per trejus metus galutinai atlyginti materialinę žalą, kurios dalį jau atlygino iki teismo. Taip pat teismas uždraudė T. Sinkevičiui dvejus metus vairuoti transporto priemones. Nutartį paskelbusi teisėja dar priminė, kad Tomui vis dėlto tektų atsakyti ir už šią avariją, jeigu jis per vienerius metus padarytų naują nusikaltimą.
- Po teismo teko girdėti įvairių nuomonių: vieni stebėjosi, kad avarijos kaltininkui atleista, kiti sveikino, kad pasielgiau protingai ne tik kaltininko, bet ir savo atžvilgiu, - sakė Laima. - Treti galbūt skaičiuoja "milijonus", į kuriuos neva iškeičiau žuvusį sūnų. Šiurpu... Jeigu kas vadina mano poelgį teisme dovana kaltininkui, tai aš tik labai norėčiau, kad tą "dovaną" vaikinas įvertintų - suprastų savo kaltę ir smerktų skaudžius praeities veiksmus, laikytų juos didžiule klaida, kurios niekada nekartotų. Jeigu jame nežuvusios žmogiškosios vertybės, jis visą gyvenimą bus tarsi įkalintas savo sąžinėje, savo širdyje. O tai - pati didžiausia bausmė žmogui.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Laima Simanaitienė linki, kad jos sūnaus žūties kaltininkas įvertintų praeities klaidas ir jų nekartotų
- Pėsčiųjų perėja Marijampolėje, Stoties gatvėje, kurioje žuvo Edvardas Lukaševičius, laikoma viena kruviniausių perėjų mieste
