Policijos nuovadoje suskambėjo telefonas. Seržantas Viljamas pakėlė ragelį. "Aš nužudžiau savo sūnelius", - pasigirdo laido gale. Moteris kalbėjo ramiu, vos girdimu balsu. Seržantas tučtuojau įjungė garsiakalbį. Tokiu atveju tai būtina procedūra. Be to, būtina išlaikyti taktą ir ramybę. Tačiau viena tai žinoti, ir visai kas kita elgtis, susidūrus su tokia siaubinga situacija. Taigi, Viljamas tiesiog išrėkė klausimą: "Ką padarėte?!" Moteris ramiai patvirtino tik ką nužudžiusi savo abu vaikus. Toliau seržantas kalbėjo jau ramiu, policininkui deramu balsu. Pirmiausiai jis paklausė jos adreso ir pavardės. Šalia buvęs kolega pasiuntė nurodytu adresu budinčias policijos mašinas ir dvi greitąsias pagalbas su reanimacijos įranga. Toliau jis moters klausė telefono numerio. Reikėjo laimėti laiko, todėl privertė moterį kartoti savo numerį kelis kartus. Policininkas žinojo, kad bet kokia kaina būtina išlaikyti kontaktą, kol pagalba nuvyks į vietą. Dabar jis klausinėjo, kur yra tie sūnūs, kokie jų vardai, kaip juos nužudė. Diana ramiai pasakė jų vardus ir paaiškino, kad juos užmušė akmeniu. Pridūrė, kad vyresnieji dabar sode, o mažylis gulįs savo lovutėje. Ji nemananti, kad jis nebegyvas, nors ir jam smarkiai trenkusi akmeniu. Seržantas Viljamas pagalvojo, kad yra vilties išgelbėti mažylį. Svarbu laimėti kuo daugiau laiko ir sulaikyti moterį nuo naujo neapgalvoto poelgio. Taigi, Viljamas klausinėjo toliau. Diana atsakinėjo aiškiai, rišliai ir maloniai. Jos atsakymai skambėjo per garsiakalbį policijos nuovadoje. Pokalbis atrodė nerealus, nes ponia Diana kalbėjo lyg aukštuomenės dama ir tokiu tonu, tarytum kalbėtų apie pikniką ar tik ką nusipirktą suknelę. Viljamas spėjo, kad moteris yra išsilavinusi ir puikiai jaučiasi aukštojoje visuomenėje. Kai seržantas pranešė, kad pagalba jau artėja prie jos namų, ji ramiai atsakė "puiku". Seržantas tęsė pokalbį:
- Kodėl jūs taip pasielgėte?
- Taip reikėjo.
- Kaip tai?
- Padariau tai, ką privalėjau.
- Kodėl taip sakote?
- Todėl, kad man liepė taip pasielgti.
- Kas ?
- Dievas.
- Sutinku. Ar galite man papasakoti, kaip tai prasidėjo? Kur buvo vaikai?
- Miegojo.
- Lauke?
- Ne. Savo kambaryje. Tai aš juos nusivedžiau į sodą.
- Kokio amžiaus jūsų vaikai?
- Džesis - 8 metų, Lukas - 6 metų. O Aronas - 14 mėnesių...
Po trumputės tylos kolega Viljamą įspėja, kad pagalba jau visai arti ponios Dianos namų, Arizona Drive kvartale. Seržanto pareiga - tęsti pokalbį iki galo. Taip jis sužino, kad Dianai 38 metai, kad jos vyro vardas Keitas, jie auginą kalaitę Tufi, kuri nesikandžioja. Paskui Viljamas paklausia, ar ji vis dar sode. Moteris patvirtina ten tebesanti. Paprašyta patikslinti vietą, pasisako esanti už namo. Dabar seržantas išgirsta policijos mašinų sirenas, durelių trinktelėjimą ir bėgančių žmonių žingsnius.
- Manau, kad jie atvyko, - pareiškia moteris, stebėtinai ramiu ir natūraliu balsu.
Pokalbis telefonu ir jo įrašas nutrūko. Policininkai pamatė siaubingą vaizdą Dianos namuose. Jie gulėjo ant tako, šalia gėlių kilimo. Abiejų berniukų galvos kruvinos. Viena medikų brigada šoko juos gaivinti, o antroji įbėgo pro atviras namo duris ir puolė į antrąjį aukštą. Ant laiptų jie susidūrė su pižama vilkinčiu penkiasdešimtmečiu. Staiga pažadintas, vyras apstulbęs žvelgė į skubančius baltais chalatais žmones.
- Kur jauniausiojo sūnaus kambarys? - paklausė gydytojas.
Vyras parodė duris. Mažasis Aronas gulėjo lovutėje, ant veiduko - kruvina pagalve. Pulsas silpnas, tačiau vaikas dar kvėpavo. Medikai puolė vaiką gelbėti. Deja, sode esantiems berniukams nebebuvo galima padėti: abu buvo negyvi.
Policininkai vaikų motiną rado sode, sėdinčią prie krūmokšnių. Dianos rankos, kaklas ir pižama buvo kruvini. Pamačiusi policininkus, ji pakilo iš vietos ir tyliai nusekė paskui juos, vengdama vyro žvilgsnio. O vyras? Jis stovėjo nuleidęs rankas ir graudžiai raudojo.
Diana buvo nusiųsta tyrimams pas psichiatrą, tačiau atsisakė kalbėti su ekspertu. Be to, ji užsispyrė ir atsisakė gerti specialisto išrašytus vaistus. Moteris sėdėjo vienutėje liūdna, net nesutiko kruvinus rūbus pakeisti. Ir vis kartojo:
- Dievas turi prikelti Džesį ir Luką!
Moteris protestantė, tačiau niekada niekas jos nelaikė mistike be pusiausvyros ar užkietėjusia šventeiva. Priešingai. Graži, ledi Dianos šukuosena, jaunoji moteris laikoma gerai besijaučiančiu ir visada puikios nuotaikos žmogumi. Vyras gerai uždirba, todėl šeima neturi jokių finansinių problemų. Visi juos laiko idealia pora. Diana pasišventusi vaikų auklėjimui ir mokymui. Abu vyresnieji nelanko mokyklos. Motina pati juos moko namuose. Pernai Motinos dienos proga jie pakabino nedidelį plakatuką sode su žodžiais: "Dieve, ačiū tau už tokią mamą." Tačiau jie jau niekada nebešvęs Motinos dienos...
Grįžkime į vienutę, kurioje uždaryta Diana. Ji mažai kalba su ją lankančiu vyru, nebendrauja su kitomis kalinėmis, neatsiveria psichiatrui - ekspertui. Ir visgi, kitų akimis žiūrint, ji kažko laukia. Pagaliau gydytojas išsiaiškina, kad moteris laukia Džesio gimtadienio. Per sūnaus gimtadienį Diana nebeištveria ir jaudindamasi pareiškia: "Dievas man pažadėjo, kad Džesis prisikels per savo devintąjį gimtadienį..." Gimtadienio vakarą ji ypač nerami ir prislėgta. Gal suabejoja savo sveiku protu? Juk ji žino, kad kalinės ją laiko beprote. Kaip bebūtų, ji sutinka išsipasakoti psichiatrui. Moters išpažintis akivaizdžiai parodo lėtą moters grimzdimą į beprotybę. Tokį lėtą, kad nei vyras nei artimieji to nepastebėjo. Diana papasakoja, kad Dievas pradėjo su ja kalbėti prieš kelerius metus, pranašavo artimą pasaulio pabaigą. Paklausta, kada jis pirmą kartą užsiminė apie vaikų nužudymą, ji gerai neprisiminė. Pasakė tik tiek, kad vieną naktį ėjo į tualetą ir pastebėjo žmogaus šešėlį gatvėje. Moteris buvo įsitikinusi, kad ten velnias, ir meldė Dievą jį nuvyti nuo namų. Dievas ją išklausė, ir šešėlis dingo. Diana tai supratusi, kaip jos išbandymą.
Dramos išvakarėse Diana gavusi daug ženklų, skatinančių nužudyti visus tris sūnelius.
- Tuo momentu, kai Dievas vėl paliepė nužudyti vaikus, Aronas išsitraukė iš žaislų dėžės indėnišką strėlę ir nutaikė į mane. Tada aš pagalvojau, kad niekada negalėčiau jų nudurti, todėl ją atėmiau iš mažylio. Netrukus jis grįžo su akmenuku rankytėje. Aš supratau, kad Dievas įsako juos užmušti akmeniu. Kai išėjau į sodą, suklupau ties teniso kamuoliuko dydžio akmeniu. Tai buvo "aukos" akmuo, todėl pasiėmiau ir paslėpiau savo kambaryje.
Diana visą dieną mąstė apie savo planą. Šalia buvęs vyras absoliučiai nieko neįtarė. Nupjovęs pievelę, žaidė su vaikais laukdamas vakarienės.
Paklausta, kodėl apie tai nepasakė vyrui, ji paaiškino, kad jis būtų nesupratęs. Be to, Dievas įsakęs viską laikyti paslaptyje... Ji su juo bendravo ir žinojo, kad laukia aukojimo naktis. Pabudusi nieko ypatingo nejautė. Viskas plaukė iš Dievo ir reikėjo paklusti. Psichiatras paklausė, ar jos vyras Keitas buvo įėjęs į kambarį, kai ji trenkė akmeniu mažyliui. Diana atsakė: "Taip. Jis įėjo tuo momentu, kai buvau palinkusi ties kūdikiu. Jis pagalvojo, kad keičiu sauskelnes, ir grįžo miegoti. O aš, aš pritrūkau drąsos trenkti Aronui dar kartą ir... užmečiau pagalvę ant veiduko..."
Diana pirmą kartą pratrūksta raudoti. Gydytojas leidžia jai išsiverkti ir tik paskui tęsia apklausą.
Dabar Diana kalba ne tokiu ramiu ir šaltu balsu, kaip tragedijos naktį. Tai skausmo palaužta, pergyvenanti dėl kraupaus poelgio moteris. Ji tyliai rauda. Psichiatro paklausta, kas už tai jos laukia, Diana atsako:
- Nežinau... Geriausia būtų mirties bausmė, nes negalėsiu toliau gyventi. Sąžinė grauš... Be to, bijau dėl mažojo Arono. Kaip jam vėliau paaiškins, ką mama padarė? [Šios apklausos metu Diana dar nežino, kad Aronas yra visiškai neįgalus. Dėl galvos traumos jis tapo aklas ir psichiškai atsilikęs.
- O ką dabar manote apie Dievą?
- Jis gailestingas ir neklystantis. Tik aš nesupratau, ko iš manęs reikalaujama.
Dianos vyras Keitas jos nepaliko skausme, reguliariai lankė kalėjime. 2004 metais balandžio 5-ąją jaudulio smaugiamu balsu teisme pasakė:
- Myliu Dianą kaip pirmąją mūsų pažinties dieną. Labai gailiuosi, kad laiku nesupratau, jog ji sunkiai serga. Kol ji grįš į namus, pats vienas auginsiu mažąjį Aroną.
Seržanto Viljamo audioįrašas dramos naktį negailestingai kaltino Dianą. Ir priešingai. Kalėjime ją tyrusio psichiatro įrašytas pokalbis sukėlė viso teismo užuojautą. Be to, gydytojas paaiškino: - Šios moters įsitikinimu dieviškieji įstatymai yra aukščiau žmogiškųjų. Ji negalėjo nepaklusti tam, ką laikė savo neklystančio Dievo balsu. Mano akimis, ji visiškai nekalta.
Nekalta, bet sunkiai serganti. Teismas ją išgelbėjo nuo kalėjimo, tačiau pasiuntė į saugią psichiatrinę ligoninę. Jos laukia ilgi atgailos metai. Diana negreit grįš pas savo vyrą ir sūnų. Jei iš viso kada nors grįš...
