Visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad kalbėti apie socialinę politiką Lietuvoje yra nekuklu, abejotina ir mažų mažiausiai pretenzinga. Tačiau tai yra ne visai taip. Kad ir kaip vangiai Lietuvoje būtų vykdoma socialinė politika, ją vertinant reikėtų stengtis bent jau moksline prasme išlikti objektyviems, o suvokiant įvairias socialinės apsaugos priemones būti tiksliems jų panaudos požiūriu.
Kad ir kaip, ir kokia Lietuvoje buvo sukurta socialinės apsaugos sistema, dažnai ji yra tas “vienintelis šiaudas” į socialinę riziką pakliuvusiam žmogui. Teorine prasme jau susiformavusią socialinės apsaugos sistemą Lietuvoje galima vienaip ar kitaip apibūdinti ir pamatyti kelius, kur link ji toliau suka. Kad ir kaip besiblaškant ir nenuosekliai Lietuvoje buvo kuriamos atskiros socialinės apsaugos dalys, jas galima vienaip ar kitaip apibrėžti ir jomis remiantis pabandyti sukonstruoti “veberinį” teorinį modelį, savotišką “idealų tipą”.
Lietuvos socialinės politikos ir socialinės apsaugos modelis bendriausia prasme atitinka Rytų Europos modelį. Rytų Europos socialinės politikos modelį galima apibrėžti kaip arba pokomunistinį konservatyvų-korporatyvinį, arba liberalų, arba tarpinį tarp šių dviejų tipų. Tačiau Lietuvos modelis, be bendrųjų Rytų Europos ypatybių, pasižymi ir kai kuriais “lietuviškais” bruožais.
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublikos socialinė politika buvo vykdoma dviem pagrindinėmis kryptimis: socialinės apsaugos ir darbo politikos formavimu ir įgyvendinimu.
Socialinės apsaugos sistema susidėjo iš dviejų dalių: 1) socialinio draudimo ir 2) socialinės paramos. Nors valdžia socialinėje apsaugoje deklaravo universalumo ir solidarumo principus, tačiau praktikoje jie buvo įgyvendinami tik iš dalies.
Lietuvoje 1990-2004 m. didelę reikšmę vaidino centralizuotos valstybinės socialinės apsaugos programos, ypač socialiniame draudime. Tačiau lygiagrečiai su tuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kėlė socialinės paramos sistemos decentralizavimo uždavinį, pagrįstą centrinės valdžios įtakos mažinimu, vietos savivaldos institucijų atsakomybės ir kompetencijos bei pačios bendruomenės ir kiekvieno individo atsakomybės už save ir savo veiksmus didinimu. Buvo stengiamasi daugiau socialinių paslaugų perduoti savivaldybėms ir plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių plėtojant bendruomenines socialines paslaugas, sudarant sąlygas privačiai iniciatyvai, teikti pirmenybę pagalbai ir slaugai namuose, o ne stacionariose įstaigose. Nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos reikalavo mažesnių išlaidų, nes jos papildomai naudojosi savanorišku nemokamu darbu ir per labdarą surinktais pinigais. Labai aktyvi teikiant globos paslaugas seniems žmonėms buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Ypač nevyriausybinių organizacijų vaidmenį sustiprino 2002 m. priimtas įstatymas dėl 2 proc. pajamų mokesčio pervedimo galimybės iš Vyriausybės sąrašo patvirtintai nevyriausybinei organizacijai.
Valstybinio socialinio draudimo sistema Lietuvoje 1990-2004 m. sudarė didžiąją dalį valstybinės socialinės apsaugos. Apie 80 proc. visų socialinės apsaugos išlaidų buvo skiriama socialiniam draudimui. Tačiau Lietuvoje socialinės apsaugos išlaidų dalis BVP 1997 m. sudarė tik 10,9 proc. Su išlaidomis sveikatos apsaugai Lietuvoje socialinės sferos dalis BVP 1997 m. siekė tik apie 16 proc. Vėliau tie procentai neką tepasikeitė. Daugelyje Vakarų šalių ir Vyšegrado kraštuose šie rodikliai buvo du arba tris kartus didesni.
Po 1990-1991 m. naujoji Lietuvos socialinės apsaugos sistema buvo projektuojama remiantis bismarkiniu išmokų, susijusių su darbo rinka, principu, pavyzdžiui:
- pensijos dydis priklausė nuo buvusio darbo užmokesčio ir darbo stažo;- ligos pašalpa buvo susijusi su uždarbiu;- negatyvinis pajamų mokestis buvo taikomas socialinės pašalpos skaičiavimo atveju;- tai reiškė, kad bendros asmeninės pajamos, kurias sudarė darbo užmokestis ir socialinė pašalpa, visada buvo didesnė tiems, kurie gavo didesnį darbo užmokestį;- socialinio draudimo fondas buvo finansuojamas įmokomis, apskaičiuojamomis nuo darbo užmokesčio;- vaiko priežiūros pašalpa buvo didesnė apdraustųjų moterų negu neapdraustųjų moterų studenčių atveju.
Socialinio draudimo fondo, atskirto nuo valstybės biudžeto, įsteigimas patvirtina tą faktą, kad socialinė apsauga Lietuvoje rėmėsi darbo rinka. Savarankiškai dirbančių asmenų, gavusių mažas pajamas, pašalinimas iš socialinio draudimo sistemos (ši nuostata galiojo tik iki 1995 metų) taip pat rodė tam tikro socialinės politikos modelio pasirinkimą. Asmenys, kurie gavo mažas pajamas ir buvo ekonomiškai aktyvūs, nebuvo įtraukiami į privalomai draudžiamų asmenų sąrašą. Taip kova su skurdu buvo palikta socialinės paramos programoms. Tai buvo tipiškas korporatyvinio modelio bruožas.
Lietuvoje korporatyvinis modelis buvo pasirinktas ne dėl siekimo pakartoti bismarkinį principą ar dėl darbo rinkos partnerių (profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų) įtakos, tačiau veikiau dėl siekimo padidinti stimulus dalyvauti darbo rinkoje. Iš dalies tai nulėmė ir siekimas pasitraukti nuo lygiavos, kuri vyravo sovietinės santvarkos metu, ir pereiti prie rinkos bei nuopelnais grįstos (merit-based) socialinės apsaugos sistemos. Tačiau “lietuviškas” korporatyvinis modelis nemaža dalimi skyrėsi nuo tipiško bismarkinio korporatyvinio modelio Vokietijoje, Belgijoje ar Liuksemburge. Tą skirtumą sudarė klientelizmas ir papildomos valstybinės pensijos, o tai yra būdinga Pietų Europos ir Lotynų Amerikos šalių modeliams. Būtent šiose romaniškojo modelio šalyse labiausiai pasireiškia klientelistiniai (lobistiniai, pažinčių ir giminystės) ryšiai, siekiant pritaikyti įstatymų leidybą savo siauriems elitiniams klaniniams poreikiams arba stengiantis apeiti įstatymus bei dažnai juos kaitalioti. Šiose šalyse socialinė diferenciacija yra viena didžiausių pasaulyje ir skurdo galima rasti labai daug. Amžių sandūroje Lietuvai buvo būdinga tokio romaniškojo tipo valstybės struktūra, kur buvo raginama viską ir visiškai privatizuoti likviduojant arba sumažinant valstybinio sektoriaus vaidmenį tokiose, atrodytų, didesnės valstybės globos reikalaujančiose srityse kaip sveikatos ir socialinė apsauga.
Svarbią reikšmę socialinės politikos formavimui Lietuvoje turėjo politinių partijų veikla. Nors politinės partijos Lietuvoje kūrėsi pagal Vakarų partijų kūrimosi principus ir “laisvame pasaulyje” išbandytas ideologines platformas, rinkos fundamentalizmo ideologija plius “homo sovieticus” mentalitetas tapo pagrindinėmis kliūtimis tolesnėje jų veikloje. Nespėjus Lietuvoje sustiprėti bismarkinio tipo struktūroms ir neįrodžius jų negyvybingumo atskiros dešiniosios partijos pradėjo siekti korporatyvinį modelį pakeisti marginalinio modelio struktūromis. Tai ypač sietina su privačių pensijų fondų įkūrimu. Tokiai pozicijai politikus ypač skatino rinkos fundamentalizmą propaguojantis Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kurio atstovai pageidavo, kad valstybinė socialinio draudimo sistema “Sodra” būtų pamažu pakeista privačiu draudimu. Daugelis Lietuvos politinių partijų pritarė tokiai rinkos fundamentalizmo ideologijai ir, tik bijodamos didesnių socialinių kataklizmų, nesiryžo demontuoti veikiančių socialinės apsaugos struktūrų. Pagal “Lietuvos politinių partijų sampratos apie socialinę apsaugą” tyrimą, atliktą prieš 2000 m. Seimo rinkimus, tik trys marginalinės partijos Lietuvoje pasisakė už universalųjį socialinės apsaugos modelį, kitos septyniolika arba neturėjo šiuo klausimu dominuojančios nuomonės, arba pasisakė už liberalųjį marginalinį modelį. Tuo yra atsakoma į klausimą, kodėl Lietuvos socialinio administravimo atstovai atmetė universalaus tipo skandinaviškos socialinės politikos modelį. Lietuvos socialinės sistemos reformatoriai “idėjiškai bei praktiškai migravo” tik tarp bismarkinio korporatyvinio ir liberalaus marginalinio modelio - iš esmės tarp valstybinio socialinio draudimo sistemos (su kai kuriomis socialinės paramos dalimis ir papildomomis valstybinėmis pensijomis) ir privataus socialinio draudimo. Universalių išmokų klausimu per 12 nepriklausomybės metų praktiškai nebuvo pasistūmėta. Nors Lietuvoje socialinės apsaugos pagrindą 1990-2004 m. sudarė “ bismarkinio tipo “ socialinis draudimas “Sodra”, menkas išmokų lygis socialinės paramos srityje ir protekcionistinis papildomų specialiųjų išmokų pobūdis leidžia teigti, kad Lietuvoje buvo sukurta korporatyvinio-romaniškojo-klientelistinio tipo socialinė apsauga, kurioje nėra vietos universalaus tipo pensijoms ir kitoms išmokoms, t.y. nėra sukurtos pirmosios pakopos pensijų sistemos, kur teisę į pensijas turi visi, net nedalyvavę darbo rinkoje šalies piliečiai.
Būtina pažymėti, kad prie Lietuvos valstybės biudžeto finansavimo, o kartu ir valstybinės socialinės apsaugos finansavimo menkai prisidėjo stambūs ir vidutiniai kapitalistai, šalis pasižymėjo didele visuomenės diferenciacija ir susvetimėjimu. Pagal finansinius rodiklius Lietuva amžių sandūroje liko taupymo socialinės apsaugos sąskaita rekordininke. Tai pažeidė socialinio teisingumo, atvirumo ir skaidrumo principus valstybėje. Visais antrosios respublikos metais socialinio administravimo sityje Lietuvai aktualu buvo stiprinti savo viešojo administravimo gebėjimus. Kai kurie faktai, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje 2001 m. atliktas tyrimas dėl efektyvios Naujosios viešosios vadybos principų taikymo socialiniame administravime parodė, kad daugelis SADM darbuotojų iš viso nežinojo apie Naująją viešąją vadybą, o tie, kurie žinojo, nepritarė jai. Tai vertė abejoti apie socialinio administravimo atstovų Lietuvoje norą persitvarkyti ar efektyviau dirbti. Tačiau kai kurie 2001-2004 m. šalį valdžiusios socialdemokratų ir socialliberalų partijų koalicijos žingsniai darbo politikos ir socialinės apsaugos srityje (du kartus pakeltas neapmokestinamas atlyginimų minimumas, geriau surenkami mokesčiai, pristabdyta rizikinga privalomų pensijų fondų reforma, kuri būtų vedusi link milžiniško “Sodros” biudžeto deficito) leido tikėtis, kad valstybės socialinė politika buvo palengva kreipiama vargingiausių visuomenės sluoksnių ir socialinę riziką patyrusių asmenų padėties gerinimo kryptimi.
Žymaus danų mokslininko Gosta Esping-Anderseno atrastas dekomodifikacijos laipsnis socialinėje apsaugoje galėtų tapti atspirties tašku įvertinant socialinės sferos reformų kryptį ir pažangą Rytų Europoje ir Lietuvoje, nes, autoriaus nuomone, socialinei apsaugai, “užsiimančiai” vadinamaisiais “kančios žmonėmis”, veiklos kelrodžiu ir žmogiškumo kriterijumi reikėtų laikyti socialinės apsaugos “išprekinimo” lygį, vadinamąją dekomodifikaciją, t.y. socialinės apsaugos nepriklausymą nuo rinkos jėgų siautulio. Netgi atsisakius socialinės rinkos ekonomikos kūrimo dėl laisvosios rinkos ekonomikos ir norint pagerinti socialinę situaciją Lietuvoje, yra būtini papildomi, naujo tipo administraciniai sprendimai remiantis Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) teorija bei praktika ir nauji, papildomi socialinės apsaugos tyrimų metodai - “tyrimai dalyvaujant” (participatory research), “vystymosi gerovės” (developmental welfare) ir “socialinės kokybės” (social quality) tyrimai.
