Kaip XVIII a. europiečiai mylėjosi? Kaip jie mąstė ir kalbėjo apie meilę, seksą, seksualumą, pagaliau savo erotinius kūnus? Ar jie buvo panašūs į mus? Ar šventė kasmetines Valentino dienas? O gal kiekviena diena jiems buvo Valentino diena? Ar jie buvo geresni meilužiai už mus?
Vienas ano meto moralistas yra pavadinęs savo laikmetį “sodominės nuodėmės amžiumi”. Tada tiek daug žmonių buvę apimti “verdančių ir degančių aistrų”, kurias buvę sunku sutramdyti. Jau nuo pat XVI amžiaus Europoje vis labiau imta domėtis netradiciniais, “nenormaliais” seksualiniais reiškiniais. Žmonių smalsumas buvo begalinis. Gal net didesnis negu mūsų. Jie mėgino paaiškinti, iš kur kyla “žmogiškų aistrų gyvuliškumas”. XVII amžiaus europiečiai susidūrė su hermofrodizmu ir juo stebėjosi. Tačiau žmogaus kūnas, ypač moters kūnas, vis dar buvo paslaptis. Moters seksualumo buvo bijoma. Kalbant apie seksą ir seksualumą buvo dažnai kalbama apie tai, kaip pažaboti audringą moterų prigimtį ir jų seksualinius instinktus.
Net moterų lytiniai organai buvo apibūdinami kaip “išverstas penis”. XVIII amžiuje net buvo kilę keisčiausių idėjų apie tai, kad jei moteris per daug mylėsis, jos lytiniai organai gali dar kartą “išsiversti” ir ji gali užsiauginti vyriškus organus. Todėl ano meto moralinė ir religinė literatūra mėgino perspėti moteris, kad jos būtų “kuklios ir skaisčios”. O, skaistybe! Vadinasi, ne tik mūsų didysis meilužis Valinskas “Fronte” apie tave diskutuoja. Ir ano laiko asmenims ji buvo svarbi. Tokie visiems žinomi ano laikmečio romanai kaip Danielio Defoe “Moll Flanders” ir Johno Clelando “Fanny Hill” kaip tik ir pasakoja apie pasileidusių, bet paskui grįžusių į doros kelią moterų gyvenimą.
Tačiau tokie ir panašūs “doroviniai atsivertimai” buvo tik moralistų ir rašytojų vaizduotės vaisius. Realiame gyvenime vyko tai, ko daugelis iš mūsų visiškai negalėtume įsivaizduoti, t.y. mūsų vaizduotės ribos paprasčiausiai nėra tokios plačios. Galiu pacituoti ne vieną pornografinį eilėraštuką ar anekdotą iš anų laikų aukštuomenės gyvenimo. Štai Johnas Wilmotas, antrasis Ročesterio grafas, rašė savo 200 eilučių eilėraštyje “Netobulas pasitenkinimas”: Pati baisiausia mano dalis ir pati nekenčiamiausia / Visame mieste žinomas […] baslys / Ant kurio kiekviena prostitutė nuramina savo aistrą / Panašiai kaip kiaulės trinasi į vartus ir aimanuoja”. Čia pateikiu labai sušvelnintą vertimą, nes žodžiai, vartojami lytiniams organams ir seksualiniams veiksmams apibūdinti - patys nešvankiausi. Nešvankiau negu “Akvariume 2”. Garantuoju. Ir vis iš to nepasitenkinimo savo vyriška potencija ir pajėgumu.
Grafai grafais. O ką jau kalbėti apie markizus! Kad ir apie markizą de Sade’ą - visų XVIII amžiaus iškrypimų ir malonumų meistrą. Pasiklausykime, ką de Sade’as manė apie seksualinį malonumą: “Jeigu tai, kas nešvanku, suteikia malonumą aistros aktui, vadinasi, kuo nešvankesnis aktas, tuo malonumas didesnis”. O malonumų ir nemalonumų de Sade’as patyrė daug. Jo dramatiškas gyvenimas pilnas skandalų su prostitutėmis ir sekso su giminaitėmis. De Sade’as keletą kartų sėdėjo kalėjime. Paskutinius dvylika savo gyvenimo metų jis praleido beprotnamyje Šarentone, kur ir vėl sugebėjo sukelti skandalą panaudodamas savo pjesių pastatymams įkalintuosius kartu su profesionaliais aktoriais. Ten jis ir mirė savo paauglės meilužės glėbyje.
“Miegamojo filosofija”, “Justine”, “Juliette”, “120 Sodomos dienų” - visiems neblogai žinomi ar bent girdėti de Sade’o kūriniai. Žvilgtelėkime, kaip vienas iš “Sodomos” veikėjų fiksuoja savo “iškrypimus” ir malonumus (čia jautresnis skaitytojas turėtų išgerti validolio). Pasitenkinimo būdai tikrai kraupūs. Vienas iš jų: “Apsėstam zoofilijos nuo pat vaikystės, jam patikdavo žiūrėti į merginą, užsiimančią seksu su arkliu. Paprastai po seksualinio akto mergina mirdavo”. Daugiau nebecituosiu, nes malonumai vienas už kitą išradingesni ir baisesni. Pasiskaitykite patys.
Kai kam gali atrodyti, kad de Sade’as buvo vienintelis toks nedoras “iškrypėlis”, domėjęsis ekstremalia erotika ir seksu. Tačiau nebūtina daryti išsamių tyrinėjimų, kad pamatytum: to meto Europoje, o ypač Prancūzijoje, tai buvo kone norma. Tai išradimų ir atradimų amžius, revoliucijų ir giljotinų, malonumų ir begalinės dekandencijos laikas. Prancūzų aukštuomenės moto anuomet buvo "plaisir a tout prix" (“malonumas bet kokia kaina”)!
Prancūzijos karalius Liudvikas XV (1710-1774) garsėjo milžinišku sugulovių skaičiumi. Buvo prieita iki to, kad karalius turėjo pastatyti privačius viešnamius savo meilužėms. Vėliau buvo apskaičiuota, kad kiekviena mergužėlė valstybės biudžetui kainavo daugiau nei milijoną livrų. O kur dar išlaidos daugybei nelegalių karaliaus vaikų, gimusių meilužėms, išlaikyti! (Čia siūlau pamastyti apie mūsų valdžios išlaidas.) Prancūzijos karalius net turėjo ypatingą ministrą, vadinamą “Intendant de Menus-Plaisirs” (Elegantiškų malonumų ministras). Jo vienintelė pareiga buvo organizuoti orgijas karaliui jo paties viešnamiuose.
Net ir bažnyčios tarnai neišvengė laikmečio pasileidimo. XVIII a. Paryžiaus policijos įrašai rodo, kad šimtai vienuolių, kunigų ir vikarų buvo sučiumpama nepadorių seksualinių aktų metu.
Karaliaujant Liudvikui XV, prostitucija pasiekė neregėtą mastą ir buvo visuotinai toleruojama. Kai kurie viešnamiai buvo tiesiogiai sergėjami policijos (kaip ir pas mus dabar). Apskaičiuota, kad buvę 20 000 prostitučių 600 000 Paryžiaus gyventojų. 1789 metais, per Prancūzų revoliuciją, prostitucija išgyveno aukso amžių. 1791 metais bet kokios taisyklės ir reglamentai, susiję su prostitucija, buvo panaikinti. Prostitucija buvo pripažinta privilegijuotu verslu, kuriuo galėjo užsiimti kiekvienas. Bet kokie šio verslo suvaržymai buvo laikomi pasikėsinimu į asmeninę laisvę.
Taip kad mano mylimas markizas de Sade’as nebuvo vienišas. Ir ne vienas jis išradinėjo naujus ekstremalius malonumus. XVIII amžiaus europiečiai tikrai galėjo didžiuotis savo nepažabota vaizduote ir nesutramdomais kūnais. O kaip mes? Ar savo erotine vaizduote mes sugebėtume juos nukonkuruoti?
Atsisveikinsiu de Sade’o mintimi iš jo užrašų: "Jutimų malonumą visada reguliuoja mūsų vaizduotė. Žmogus gali pasiekti palaimą tiktai atsiduodamas kiekvienai savo vaizduotės užgaidai". Taigi malonumai bet kokia kaina! Atsiduokime vaizduotei! Kad ir šią vienintelę Šv. Valentino dieną.
