Mano senelė, ji mano burtažodis, iš šešėlių ištempiantis nenormatyvine leksika besispardančius demonus, ir kibirkštis, uždeganti inkvizijos laužus, kuriuos kas 20 minučių nutraukia reklamos pertraukėlės. Ji kaip plėšomas ūkininko kalendorius, kiekvieną dieną ją randu vis kitokią.

Ji nejuto, kad ant žemės pabirę klavišai iki kraujo pjauna jos kelius, vapėjo kažką dzūkiškai su lotynišku akcentu. Jos akys taip švietė, kad, rodės, vyzdžiai turėtų plyšti ir ant žemės tekšteltų tai, kas spurda giliai viduje, surištas traškančiais jos kaklo lynais. Rankose ji laikė palaidas savo pirmosios klaviatūros mikroschemas. Pirmasis dvitaškis su skliaustu, pirmasis virtualus transvesticizmas, pirmasis „Temporary Internet Files“ aplanko išvalymas – ji paaukojo tokią brangią savo dalį ir kėlė ją ant lubų prikabintam toteminiam vorui.

Ji meldėsi internetiniam vorui, kad naktį ateitų Tomas Sinickis ir ją nesipriešinančią paimtų. Akimis sugniaužtų jos sielos gerklę, sprogdamas tik dar kiečiau sukąstų žandikaulius, po visko atsuktų jai nugarą ir atstumtų ją, kai ji bandytų prisiglausti. Ji verktų – pažeminta ir laiminga.

„Gravel“ yra šių metų žinia, vėliava, randas. Gražiau už juos šiemet buvo tik Jurgos Šeduikytės balsas, kai tame Lietuvos istorijai lemtingame pusfinalyje ji skelbė juos užėmus pirmą vietą. Jos nebesuvaldomas balsas skendo nusivylime, nuostaboje ir pyktyje. Pyktyje ne todėl, kad jų nemėgtų, todėl, kad pasaulis nebepasidavė jos protui.

REKLAMA

„Gravel“ yra paniką sėjantis, mutavęs gripo virusas. Jiems nebuvo paaiškinimo, jie netilpo į klišėmis klibinkščiuojančio proto rėmus, jie suardė argumentų grandines, todėl jie visus išgąsdino. Dėl jo kardinolas Kučinskas buvo užtiktas neviltyje žaidžiantis vudu lėlėmis, o aš supratau, kad jie buvo tai, kodėl aš trečius metus rašau apie Euroviziją.

Ne tik profesionaliai nuobodus Kučinskas sensta ir norėtų suleisti savo dantis ir nagus į jauną Sinickio kaklą, jau ir Alanui nebe tas – ketverius metus jis slėpė merginą, dabar jis pasiruošęs padaryti viską, kad tik nekaltybę prarastų. Tiek metų Alanas dainavo, kaip norėtų priglusti prie merginos peties ir nosį išsipūsti (žaisdamas pievoj ten drugelių prisikišo), o šiemet jis jau gašliai kraipo klubais, raukia nosį, kad nori „touch body“ ir pliaukštelt smagiai per sėdmenį, pastatęs ją šuniškom keturiom. Fu, geriau viskas būtų atvirkščiai – iš rankovės netikėtai ištrauktas „Dangaus“ Dunis tačintų badžius, o Alanas toliau kovotų už tyrą meilę ir prieš prezervatyvus.

„B‘Avarija“ irgi nori kovoti, keisti nuo pat rašto atsiradimo šiknon riedantį pasaulį, kuriame nebūtų badaujančių Afrikos vaikų, tik baltoji rasė. Pilietiškai ir pasaulietiškai susivokę lietuviai supranta, kad jau geriau į Euroviziją siųsti šaldytuvą „Snaigė“, tačiau LTV irgi nekenčia Afrikos vaikų, todėl siunčia „B“Avariją“ į finalą. Geriau jau būtų leidę du kartus dainuoti balandėlei Dove.

Jurgio Didžiulio gyvenimas pasišokinėdamas ir pasišvilpaudamas kilo į kalniuką, kol jis nesugalvojo pabandyti Eurovizijos. „Čia nieko tokio, tik pakvailiosiu“, – sakė jaunasis atlikėjas, tačiau neganda jau tūnia? kiūtojo.

Kai Ryga bando nusikrapštyti sekso turizmo stotelės etiketę nuo miesto sienų, Jurgis elgiasi visiškai neatsakingai ir įvaizdžio, savęs beieškančiai Lietuvai siūlo viską imti papais. Netgi tokia sena ir turtinga valstybė kaip Nyderlandai dažnam sąmonėje siejasi tik su marihuana ir raudonaisiais žibintais. Ne su tulpėmis, užtvankomis, demokratija ar kapitalizmu. Vienintelė mūsų naudinga iškasena yra žvyras, mes neturim nieko, mes netgi negalėtume intelektualiems snobiukams pasiūlyti alternatyvos papams – neva, fe, jūs plebėjai rūkykit žolę, o mes eisim į Van Gogho muziejų. Be to, Jurgi, koks tu vyras, ką tu nori padaryti savo lyčiai? Jeigu moterys yra Lietuva, tai kas yra vyrai? Jiems nieko nelieka! Ar tu pats savo rankom eisi nukabinti pakaruoklių?

REKLAMA

Robertas Kupstas – agresyvus, nuožmus ir netolerantiškas žmogus, savo nepalaužiamu pozityvumu jis tyčiojasi iš jautraus tautinio cinizmo ir apatijos. „Aš paklausiau komisijos patarimų ir tobulinau choreografiją, toliau daug dirbau“, – kažkaip panašiai skandalingai per pusfinalį sakė jis. Puiku, Robertai, kad klausai patarimų, tačiau kodėl visada ignoruoji manuosius? Kodėl tu priešgyniauji ir vis tiek lipi ant scenos? Tu išmokai nenukreipti savo maištingumo į mamą, todėl dabar priešgyniauji man? Į kokį vaidmenį tu čia mane trauki? Nenoriu aš su ja bučiuotis...

Aš nuoširdžiai norėjau nemėgti „LT United“. Jungtinės šlovės projektas atrodė vulgarus kaip venerinė liga pirmąją jaunavedžių naktį. Maniau, kad jie užlips ant scenos ir maivysis kaip kiekvieną dieną, kaip kasdienybės išvarginti mažos šalies selebritai, tačiau kai Mamontovas uždainavo, nuo rockstariškumo jo veide užsiliepsnojo megztieji romantikių šalikai ir nusvilo Samo antakiai. Tai buvo aistra, verčianti paklusti, klauptis ir atsiduoti. Aš juo tikėjau.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų