Mantas LIDEIKIS
Ar turime teisę atimti gyvybę, netgi jei to ir reikalauja pats žmogus? Ar nepagydoma liga sergantis, didžiules kančias kenčiantis ligonis gali pats nuspręsti, kad nori mirti? Galų gale, kas bus tie žmonės, kurie padės tokiam žmogui užmigti amžiams - gailestingumo akto teikėjai ar žmogžudžiai? Diskusijos šiais klausimais kaskart nusirita per pasaulį, kai į viešumą iškyla jau įvykdyto savanoriško ligonio numarinimo - eutanazijos - faktas arba atsiranda to reikalaujančių žmonių. Iki šiol pasaulyje nėra vienos nuomonės dėl to, ar sunkiai ir beviltiškai sergantis žmogus turi teisę pasirinkti mirtį kaip išeitį nuo visų kančių. Šiuo metu Europoje eutanazija įstatymais įteisinta tik liberalumu garsėjančiose Olandijoje, Belgijoje ir Šveicarijoje. Kartkartėm prie šio klausimo sugrįžtama ir kitose Vakarų Europos valstybėse.
Norėjo oriai numirti
Praėjusių metų rudenį diskusijos dėl eutanazijos įteisinimo virė Italijoje. Problema iškilo į viešumą, kai į Italijos aukščiausiąją valdžią kreipėsi nepagydoma liga - raumenų distrofija - sergantis vyras. 25 metus negalią kentęs ir daugiau kaip metus prie lovos prikaustytas italas prašė inicijuoti įstatymo, įteisinančio savanorišką gyvybės nutraukimą, parengimą. Laiške vyriausybei italas teigė, jog jam išgyventi tepadeda tik medicininė aparatūra ir gausybė įvairiausių vaistų. Prie jo nuolat turi budėti kas nors iš artimųjų. Tokią būklę italas apibūdino kaip žeminančią jo žmogiškąjį orumą, prašė savo ir kitų panašių į jį ligonių vardu suteikti galimybę oriai ir nesikankinant numirti.
Keleri metai prieš tai Didžiosios Britanijos Aukščiausiasis Teismas pripažino, jog nepagydoma liga serganti 43 metų britė turi teisę savanoriškai pasitraukti iš gyvenimo. Moteris per teismą pareikalavo, kad būtų išjungti medicininiai aparatai, kurie daugiau kaip metus palaikė prie lovos prikaustytos paralyžiuotosios gyvybę. Išnagrinėjęs šią bylą Aukščiausiasis Teismas leido gydytojams išjunti šią aparatūrą, nors pastarieji, remdamiesi medikų etika, tam labai prieštaravo. Tačiau jie negalėjo nepaklusti teismo sprendimui ir privalėjo aparatūrą išjungti. Teigiama, jog moteris mirė be kančių - paprasčiausiai užmigo ir nebeprabudo.
Lenkija - prieš eutanaziją
Šiemet panašus iki šiol negirdėtas atvejis įvyko ir Lenkijoje. Jasčembio Zdrujaus miestelio gyventojas Janušas S. teismui parašė prašymą, kuriuo reikalauja teisės mirti. 32 metų vyras, prieš 13 metų patyręs motociklo avariją ir nuo to karto visiškai paralyžiuotas, reikalauja leidimo išjunti jo gyvybę palaikančius aparatus. Trauma buvo tokia sunki, jog be dirbtinio kvėpavimo palaikymo aparato vyras negali pats nė kvėpuoti. Visas 24 valandas per parą Janušą slaugo jo pagyvenę tėvai.
Pagal Lenkijos įstatymus tuoj po avarijos, kai jam dar nebuvo prijungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas, vyras galėjo jo atsisakyti, tačiau to nebegalima padaryti vėliau, kai šis aparatas prijungiamas ir kol ligonis yra gyvas. Janušas S. teigia, jog tą kartą negalėjo pasirinkti gydymo, nes jį buvo ištikusi koma.
Lenkijos įstatymai ir šios šalies Katalikų bažnyčia yra griežtai prieš eutanaziją. Tuo tarpu apklausų duomenimis, net 53 procentai Lenkijos gyventojų sutiktų su eutanaziją įteisinančiu įstatymu.
Nepasirašytų miries nuosprendžio
Yra daugybė žmonų, sergančių sunkiomis įvairių ligų formomis - vėžiu, labai žalojančiomis nervų sistemos ligomis, apsigimimais ir kitomis ligomis. Kai kurių patiriamos kančios yra žinomos tik patiems ligoniams ir numanomos juos slaugantiems. Tačiau toli gražu ne kiekvienas iš tokių ligonių ar jų artimųjų ryžtųsi savanoriškai išeiti iš gyvenimo arba tą padėti padaryti.
Mintys apie eutanaziją, kaip kančių pabaigą ligoniui, apsilanko ir kaunietės Mildos G. šeimoje. Moteris slaugo sunkia, reta genetine liga - jungiamojo audinio displazija - sergančią dukterį. Mergaitei 16 metų ir ji yra visiškai neįgali, jokios vilties kada nors pasveikti nėra. Liga klaikiai deformavusi ligonės kūną, be kitų pagalbos ji negali visiškai nieko. Matyti ir slaugyti tokį savo vaiką - jau daug metų trunkanti visos šeimos kančia.
Pasak Mildos, kaip buvo pradėta kalbėti apie eutanaziją, būdavo minučių, kai ji pagalvodavo, jog galbūt tai būtų išeitis išspręsti tokiai problemai. Juk vilties pasveikti ir tapti kitokia jos duktė neturi. Maža to, kenčia didelius fizinius skausmus. Tačiau moteris teigė pati sau turėjusi pripažinti, jog niekuomet negalėtų pasirašyti mirties nuosprendžio savo vaikui, net ir matydama jo baisią kančią.
- Į šį pasaulį ateiname ne savo valia, ne mums spręsti ir kada iš jo išeiti", - sako Milda G.
Pasak jos, nors duktė ir labai žiauriai sužalota likimo, vis dėlto tai nereiškia, jog ji nenori gyveni. Anot ligonės šeimos, jų dukra nėra neįgali protiškai ir neblogai suvokia savo būties esmę. Kartais jos kančia yra tokia baisi, jog tai atsispindi ir elgesyje, ir akyse. Tačiau būna ir tokių minučių, kai įmanoma pamiršti net ir tokią baisią dalią ir pažvelgti į gyvenimą su džiaugsmu, planuoti ateitį.
Šią ligonę ir jos šeimą slauganti bendrosios praktikos gydytoja Aldona Bertašienė sako, jog jeigu net būtų įteisintas eutanaziją legalizuojantis įstatymas, ji nė už ką nepasirašytų dokumento, leidžiančio atlikti kuriam nors pacientui eutanaziją, nors to šis ir reikalautų. Pasak moters, ji esą nepaklustų netgi teismo sprendimui.
- Teismas negali būti įgaliotas kalbėti žmogaus gyvybės atėmimo klausimais. Mes jau pasiekėme to, kad atsisakėme mirties bausmės, vadinasi, teismas iš savo įgaliojimų išėmė nuostatą nutarti, kam mirti, o kam gyventi. Eutanazijos klausimu - tas pats. Jeigu netgi ligoniui reikalaujant teismas mane įpareigotų atjungti aparatūrą ar kitu būdu padėti žmogui numirti, nesutikčiau ir sprendimo nevykdyčiau. Gydytojo šventa pareiga saugoti gyvybę, kad ir kokia ji būtų. Jei ligonis kenčia, tuos skausmus kaip įmanome, taip mažiname. Tačiau tai yra tik kūno skausmai, kurie kažkuriuo laiku baigsis. Betgi reikia pagalvoti - galbūt ir konservatyviai ir nemadingai pasakysiu - apie sielą", - kalbėjo gydytoja.
Dievo įgaliojimo niekas neturi
Pasak teologijos mokslų daktaro, kunigo Arnoldo Valkausko, Katalikų bažnyčia eutanaziją, kaip ir abortą, prilygina gyvybės atėmimui ir to nepateisina. Anot kunigo, šiandien yra populiaru eiti lengviausiu keliu. Katalikų bažnyčia kviečia nepamiršti, jog, skirtingai nei mūsų kūnas, siela yra nemirtinga. Jai tenkanti kančia už žemėje išgyventas nuodėmes gali būti begalinė. Pasaulyje nėra žmogaus, kuris turėtų asmeninį Dievo įgaliojimą spręsti, kuriam žmogui jau mirti, o kuris dar gali pagyventi. Tokios galios neturi netgi pats popiežius. Bet kurioje situacijoje verta pasitikėti Dievu - tik Jo valioje yra sumažinti tiek kūno, tiek dvasios kančias. Kiekvienam žmogui šiame gyvenimo kelyje duotas savas kryžius. Tačiau Dievas žmogui suteikė ir galimybę rinktis, kuriuos keliu pasuks. Eutanaziją galima prilyginti savižudybei, o tai - viena didžiausių nuodėmių. Tačiau dar didesnę nuodėmę padarytų tie, kurie padėtų žmogui nusižudyti. Tai galima prilyginti nusikaltimui, nesvarbu, kad tai daroma vardan gailesčio ir užuojautos.
Kam kankinti žmones?
Tuo tarpu gydytojas onkologas Albertas Bertašius sako, jog onkologinės ligos žmogui sukelia neįsivaizduojamas kančias. Ne vienas gydytojas tiesiog pavargsta regėdamas kenčiančius ligonius ir nebegalėdamas jiems niekuo padėti.
- Mes beveik kiekvieną dieną diagnozuojame naujus vėžio atvejus. Vėžys - ypatinga liga, kuri iki tol palyginti ramiai snaudusi, savo baisiausią ardomąją veiklą parodo paskutinėse stadijose. Tuomet ligonis ją labiausiai ir pajaučia, o jam padėti šansų lieka labai mažai. Vienus žmones vėžys suėda per keletą mėnesių, kitus - per keletą metų, - pasakoja gydytojas A. Bertašius. - Dirbu šioje srityje jau daugybę metų ir, tiesą sakant, neteko matyti žmonių, kurie pasveiktų nuo vėžio, kai ši liga diagnozuojama vėlyvose stadijose. Ligonių kančios būna tokios didelės, jog kartais pagalvoji, jog geriau viską būtų baigti. Kam žmogui kankintis, jei gale tų kančių vis tiek laukia mirtis?"
Mūsų šalies įstatymais eutanazija nėra įteisinta, nepateisinama ir "numarinimo" pagalbos. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas - tai vienas iš kertinių mūsų šalies Konstitucijos punktų. Tam nėra jokių išimčių. Lietuvos baudžiamajame kodekse netgi nėra sąvokos "eutanazija". Tačiau yra straipsnis (LR BK 134 str.), numatantis atsakomybę už pagalbą nusižudant.
Beje, mūsų šalies įstatymuose yra reglamentuotas vienas atvejis, kai baudžiamoji atsakomybė neatsiranda. Tą nusako "Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas". Esant kritinei būklei, leidžiama nepradėti gaivinti arba nutraukti gaivinimą, bet tik tuo atveju, jei pacientas įstatymų numatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas.
Mirtis išėjo į laisvę
Praėjusią savaitę iš Mičigano (JAV) kalėjimo buvo paleistas Daktaru Mirtimi pramintas Džekas Kevorkianas. Buvęs patologas visame pasaulyje pagarsėjo praėjusį dešimtmetį, kai būdamas gydytoju padėdavo nusižudyti. Jis prisipažino, kad taip į aną pasaulį pasiuntė 130 žmonių, o buvo nuteistas už tai, kad suleido mirtiną vaistų dozę 52 metų vyrui. Šis faktas buvo nufilmuotas ir tapo įrodymu.
J.Kevorkianas kalėjo 8 metus. Lygtinai paleidusiai komisijai jis pasižadėjo, kad daugiau niekada neduos patarimų dėl savižudybės. "Nors man tai bus skaudu, bet turėsiu atsisakyti jiems padėti", - sakė Daktaras Mirtis.
