Iki teismo visi areštuotieji laikomi Vilniaus ir Šiaulių tardymo izoliatoriuose. Tardyti įtariamieji ar kaltinamieji dažniausiai vežami į to miesto ar rajono areštines. Čia žymiai blogesnės laikymo sąlygos, o ir pati kelionė - varginanti, ilgai užtrunka, nes areštuotieji paprastai vežami grupėmis traukinių vagonuose. Ar būtinos tokios kelionės? Ar nebūtų paprasčiau tardytojui ar prokurorui pačiam nuvažiuoti į tardymo izoliatorių? Du teisininkus paprašėme pakomentuoti situaciją.
Advokatas Donatas Sodeika:
- Kalinamieji tampomi po areštines be reikalo. Ne visuomet kaltinamųjų pervežimai iš tardymo izoliatorių į areštines yra reikalingi ir pagrįsti. Blogiausia tai, jo kartais dėl pusvalandį užtrunkančių tardyminių veiksmų arba tam, kad būtų pareikštas kaltinimas, suimtasis gabenamas, pavyzdžiui, iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus į Druskininkų areštinę, ten įkalinamas dešimčiai ar net daugiau parų... O juk tokius veiksmus prokuroras visiškai laisvai gali atlikti izoliatoriuje. Visų pirma, tam eikvojamos didžiulės lėšos. Antra, naudojamos didelės Vidaus tarnybų darbuotojų, policijos pareigūnų jėgos - jie atitraukiami nuo savo tiesioginio darbo. Be to, niekas nesusimąsto, jog pažeidžiamos kalinamųjų teisės. Juk tardymo izoliatoriuje numatyti pasimatymai, maisto perdavimai, neatimta susirašinėjimo laisvė, o areštinėse viso to nėra, be to, jos dažniausiai yra perpildytos. Pripratusiam prie tardymo izoliatoriaus tvarkos ir reikalavimų kalinamajam labai sunku prisitaikyti gyventi areštinės sąlygomis. Savaime suprantama, kuomet reikalinga atlikti daugybę akistatų arba atpažinimų, patikrinti parodymus įvykio vietoje, tokiais atvejais be etapavimo negalima apsieiti.
Kai kurie suimtieji areštinėse laikomi nepagrįstai ilgą laiko tarpą dėl blogo teismų darbo organizavimo. Teismų posėdžiai atidedami, procesai dažnai užsitęsia, o įtariamasis nuolat keliauja iš tardymo izoliatoriaus į areštinę ir atgal.
Panašiai ir dėl tardymo. Labai dažnai parengtinis tardymas užsitęsia. Kartais, užuot porą mėnesių laukęs teismo, įtariamasis tardymo izoliatoriuje praleidžia pusmetį ar net ilgiau. Pareigūnai dažniausiai skundžiasi dideliu darbo krūviu ir vis prašo teismą pratęsti kardomojo kalinimo terminus. Savaime suprantama, jog sudėtingesnių bylų tyrimas pareikalauja daugiau laiko, tačiau net ir tokiais atvejais galima organizuoti tardytojų brigadą, į tyrimą įtraukti kriminalinės policijos darbuotojus, revizorius - reikalai iškart pajudėtų. Kartu nebūtų perkrautos areštinės, suimtieji atsisakytų badavimo ar kitokių nepasitenkinimo akcijų...
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Gintaras Jasaitis:
- Prokurorai kelionėms neturi pinigų. Pritaikius kardomąjį kalinimą, įtariamasis paprastai laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, tačiau galima prašyti jį perkelti, pavyzdžiui, ir į Šiaulių tardymo izoliatorių. Tiriantis bylą tardytojas gali raštu kreiptis į tardymo izoliatoriaus direktorių ir nurodyti, jog reikalingas vienas ar kitas asmuo. Tas asmuo maždaug per 10 parų etapu atgabenamas į Kauno areštinę. Kitu atveju prokuroras gali pats vykti į Vilnių apklausti įtariamąjį. Tačiau šiuo atveju iškyla kita problema - pareigūno išlaidų padengimas. Faktiškai jam turėtų būti apiforminama komandiruotė, apmokamos ne tik kelionės išlaidos, bet ir skiriama dienpinigių. Toks variantas įmanomas, bet finansiškai brangesnis nei įtariamojo atgabenimas traukiniu. Kitas atvejis - kuomet tenka įtariamąjį supažindinti su bylos medžiaga arba kaltinamąja išvada. Pavyzdžiui, jei byloje yra 10 tomų, kaltinamasis gali nespėti su jais susipažinti, sakykim, per areštinėje praleidžiamas 10 parų. Tuomet pareigūnui tenka medžiagą vežti į izoliatorių ir laukti, kol bus baigta susipažinti su medžiaga. Tai - tardytojų darbo organizacinė pusė. Deja, organizacinio darbo klausimai įstatymais nereglamentuoti. Vykdydami tardyminį procesą tardytojai turi taip organizuoti darbą, kad nebūtų pažeidžiamos nustatytos taisyklės, reglamentuojančios tardymo izoliatorių ir areštinių veiklą. Kalinamųjų etapavimo funkcijoms skiriamos tikslinės lėšos. Deja, prokuratūroms tokios lėšos nenumatytos. Jeigu būtų įmanoma numatyti, kiek ir kokių nusikaltimų bus įvykdyta, galbūt būtų galima svarstyti iškeltą problemą. Finansiniai prokuratūros, tardymo padalinių klausimai yra labai svarbūs, nes jau daug metų neskiriama lėšų komandiruotėms, mažinamos ūkinėms reikmėms reikalingos išlaidos, todėl subalansuoti lėšų skyrimą Kalėjimų departamentui ir teisėsaugos institucijoms yra pakankami sudėtinga. Tačiau, kita vertus, jeigu lėšų skyrimo klausimas būtų subalansuotas, baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo klausimai neabejotinai būtų sprendžiami žymiai greičiau.
