Į šį klausimą atsakymas vienareikšmis - ne tik verta, bet ir būtina. Ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių teisių apsaugos konvencija, ir Lietuvos Respublikos konstitucija leidžia žmogui turėti savo įsitikinimus, nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. O žmonėms reikalinga visapusiška informacija, visuomenė turi turėti teisę žinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų. Turbūt dar visi prisimename tuos laikus, kai buvo uždrausta skelbti apie nusikaltimus, tuo bandant parodyti, kad jų pas mus nėra. Bet statistikos gražinimas ir jos slėpimas nesustabdė nusikalstamumo augimo.
Įvairios apklausos parodė, kad paskelbta informacija skatina žmones būti atsargesnius, budresnius, rūpestingiau prižiūrėti savo nuosavybę, saugotis sukčių ir pan.
Tačiau yra kita problema, į kurią vertėtų atkreipti dėmesį - kaip tą informaciją pateikti. Pasitaiko, kad nusikaltėlių gaujų vadai ir nariai pavaizduojami vos ne tadais blindomis, patraukliai aprašomas jų gyvenimas: mašinos, moterys, restoranai. Galų gale net detalus nusikaltimo aprašymas tampa meškos paslauga jaunam žmogui, kuris imlus, deja, ne tik gėriui.
Neseniai Kauno Kolpingo kolegijoje vykusioje diskusijoje, verta ar neverta viešinti nusikaltimus, ir buvo akcentuojama, kaip pateikti tokią informaciją nepadarant visuomenei, ypač jaunam žmogui, žalos. Pedagogai, žurnalistai, kriminalistai, studentai, dalyvavę toje diskusijoje, sutarė, jog pateiktos informacijos turinys ir kokybė priklauso nuo ją pateikiančio žurnalisto asmenybės, jo moralės. Ne paslaptis, kad žurnalistai, stengdamiesi sudominti skaitytoją, ieško sensacijų, deja, kartais pamiršdami nekaltumo prezumpciją ir tai, kad žiniasklaida formuoja žmogaus požiūrį į vieną ar kitą reiškinį.
Kai į mūsų gyvenimą įsiskverbė kompiuteriai ir internetas, atrodė, kad spauda, ypač jaunimui, pasidarė nebe tokia aktuali. Tačiau minėtoje diskusijoje dalis studentų pripažino, kad jų pasaulėžiūrą formavo ir spauda. Jaunimas pasigenda straipsnių, iš kurių sužinotų, kaip apsisaugoti nuo sukčių, vagių, prievartautojų. Trūksta ir nusikaltimų analizės, kartais pamirštama informuoti, kiek vienas ar kitas nusikaltėlis "pelnė" už savo darbelius.
"Akistatos" žurnalistai šiame kontekste nebuvo smarkiai kritikuojami. Jie, rašydami apie kiekvieną nusikaltimą, nelaimę, ieško priežasčių, kodėl taip atsitiko, bando patarti, ką daryti, kad nelaimių būtų kuo mažiau. Apklausus moksleivius paaiškėjo, jog 8-14 metų berniukų mėgstamiausias laikraštis - "Akistata". Iš pirmo žvilgsnio tai gal ir liūdnas faktas, tačiau į tyrimus pažvelgus atidžiau paaiškėjo, kad berniukai, skaitantys "Akistatą", užaugę norėtų būti policininkais, gaisrininkais, teisininkais. Vadinasi, laikraštis taip vaizduoja nusikaltėlius, kad vaikams norisi su jais susigrumti, apginti savo skriaudžiamus tėvus. Be to, reikia nepamiršti, kad demokratinė, teisinė, pilietinė visuomenė negalima be supratimo, kad visų mūsų ramybė, orumas priklauso ne tik nuo policijos bei pareigūnų, bet ir nuo mūsų pačių noro, gebėjimo ginti artimą, kaimyną, pranešti apie nusikaltimą ar sutrukdyti nusikalsti.
Apie televiziją - kita kalba. Visų publicistinių laidų pagrindas - nusikaltimai. Kartais kraujo, lavonų tikrai per daug, per daug tuo mėgaujamasi. Tačiau laikraščiuose paskutiniu metu tokių nuotraukų nepamatysi.
