Sigitas STASAITIS
Vos Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad du buvę KGB darbuotojai Lietuvoje buvo neteisėtai Seimo persekiojami ir jiems už tai Lietuva privalo sumokėti, tame pačiame Strasbūre užregistruoti nauji diskriminuotų KGB bendradarbių pareiškimai. Lietuvos pareigūnus Strasbūre jau apskundė ir nuverstojo prezidento R. Pakso rėmėjas J. Borisovas, kuris reikalauja milijoninės kompensacijos. Ne ką mažiau prabilo prisiteisiąs liūdnai pagarsėjęs telefoninis keikūnas "Rubicon group" vadovas A. Janukonis.
Nemažai šansų, kad daugelis jų laimės, kaip laimėjo ir politikuojančios Generalinės prokuratūros persekiotas buvęs ministras pirmininkas A. Šleževičius. Ši publikacija - apie tai, kaip politikai ar nuo politikų nukentėję žmonės skundžiasi Žmogaus Teisių Teismui, kas ir kaip bylas laimi ar pralaimi.
Strasbūro nedomina kriminalai
Strasbūre (Prancūzija) įsikūręs Europos Žmogaus Teisių Teismas - visai ne toks, kokį įsivaizduoja tūlas pilietis. Nors jame posėdžiauja dešimtys protingiausių teisėjų iš įvairiausių Europos šalių, jie toli gražu nenagrinėja kiekvieno pareiškimo, kurių ten plūsta maišais. Nenagrinėja ne todėl, kad tingėtų ar nespėtų, o todėl, kad šis specifinis teismas įsikiša tik tuomet, kai būna pažeista 1950 metais priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Konvenciją galime laikyti žmogaus teisių konstitucija: joje skelbiama, jog kiekvienas pilietis gimsta ir gyvena laisvas ir jokiomis aplinkybėmis negali būti kankinamas, niekas, išskyrus teismą, negali konfiskuoti jo privačios nuosavybės, suimti prasikaltusį pilietį leidžiama tik su teisėjo sankcija ir t. t. Prašymai panaikinti per griežtą nuosprendį ar nubausti baudą skyrusį kelių policininką Strasbūre iškart metami į šiukšlių dėžę. Kai žmogaus teisių teismas sulaukia skundo, kad pažeistos žmogaus N. teisės, užvedama byla skambiu pavadinimu: "Pilietis N. prieš Lietuvą". Šiuo atveju Lietuva reiškia ne šalies teritoriją su visais žmonėmis, o Lietuvos valdžią su visais įstatymų leidėjais, vykdytojais ir valdininkais.
Vienas žymiausių Strasbūre laimėjusių politikų - 1993 - 1996 metais buvęs Lietuvos ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius. Jo byla atskleidė, kad daug mūsų aukščiausio rango prokurorų - neraštingi bei riboti, užtai labai mėgsta politikuoti.
Pasiklydę kodekse
Ar dar pamenate, kaip prieš dešimtmetį buvo išgrobstyti ir bankrutavo keli stambiausi Lietuvos bankai? A. Šleževičiui, tuomet ėjusiam Lietuvos Vyriausybės vadovo pareigas, žinoma, negalėjo būti nežinoma apie katastrofiškai prastėjančią bankų padėtį. Kai bankas "Litimpeks" liko be pinigų ir turėjo būti artimiausiu metu uždarytas, nuskubėjęs į "Litimpeks" A. Šleževičius paskutinę minutę atsiėmė savo santaupas. 1996 metų sausio 24-ąją A. Šleževičiui buvo iškelta baudžiamoji byla, nors niekas Generalinėje prokuratūroje nežinojo, kokius kaltinimus vyriausiajam ministrui pareikšti. Pavartę Baudžiamąjį kodeksą prokurorai premjerą apkaltino dviem nusikaltimais, bet apsižiūrėję po mėnesio kaltinimus performulavo. Po to vyko keli teismai, buvo keičiami kaltinimai, bet 1998 metų rugsėjį Vilniaus apygardos teismas nutarė, jog ir naujieji kaltinimai neapibrėžti bei spekuliatyvūs, be to, trūksta įrodymų. Netrukus į šią politizuotą pasiutpolkę buvo įsukti ir Aukščiausiasis, ir net Konstitucinis teismai, tačiau galop 2000 metų balandžio 18 dieną byla nutraukta neradus nusikaltimo sudėties. Dėl užsitęsusio tampymo A. Šleževičius pasiskundė Žmogaus Teisių Teismui, kuris pripažino, jog Lietuvos valdžios vidaus institucijos bylos tyrimo neatliko nei stropiai, nei kruopščiai: teismai tris kartus atsisakė bylą nagrinėti iš esmės, o beveik puspenktų metų trukęs procesas pažeidžia konvencijos straipsnį, skelbiantį, jog kiekvienas europietis turi teisę, kad jo bylą teismas išnagrinėtų per įmanomai trumpiausią laiką. A. Šleževičiui priteista 100 000 litų moralinei žalai ir bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Retorinis klausimas - jei aukščiausios kvalifikacijos Generalinės prokuratūros (!) pareigūnai nesugebėjo nieko įrodyti savo įtakingo posto dėka gautą informaciją panaudojusiam ir indėlį iš banko neetiškai atsiėmusiam A. Šleževičiui, kaip jie pajėgs ką nors įrodyti prisišnekėjusiems, tačiau su pinigais nenutvertiems Seimo nariams A. Andriukaičiui, V. Kvietkauskui bei A.Vidžiūnui?
Atkutęs prezidento rėmėjas
Manydamas, kad pažeistos jo prigimtinės žmogaus teisės, į Strasbūrą jau kreipėsi nuverstojo prezidento R. Pakso rėmėjas J. Borisovas. Skunde Strasbūrui jis rašo, kad Lietuvoje yra diskriminuojamas pagal kilmę ir gimimo vietą, o teismas jo atžvilgiu - šališkas. Savo skundą J. Borisovas papildė po to, kai VSD jį paskelbė Lietuvoje nepageidaujamu asmeniu. Kadangi "Avia Baltika" vadovas seniai gyvena Lietuvoje ir nėra padaręs jokio nusikaltimo, Migracijos tarnybos žygius jį išsiųsti iš šalies vadina Lietuvos institucijų nepagarba jo privačiam ir šeimos gyvenimui. Moralinę žalą J. Borisovas, neoficialiomis žiniomis, įvertino nei daug, nei mažai - 20 milijonų dolerių.
Na, tokios milžiniškos sumos jis tikrai neprisiteis, tačiau laimėti bylą ir tūkstantinę kompensaciją net labai realu - gana panašus precedentas jau yra kaimyninėje Latvijoje.
Įstatymas netaikomas urmu
Žinia, sovietmečiu į Latviją privažiavo tiek rusų, jog jie vos netapo šios šalies piliečių dauguma. Bijodamas, kad latvių kalba ir kultūra visai neišnyktų, Latvijos Seimas priėmė griežtus (rusai sako, kad diskriminacinius) įstatymus dėl šalies pilietybės. Negana to, saugodamas Latvijos nacionalinius saugumo interesus, jų Seimas paskelbė, jog nei sovietų armijos kariai, nei jų šeimų nariai negaus pilietybės ir privalo išvykti, antraip būsią deportuoti jėga.
Latvijoje tarnavęs ir daug metų gyvenęs Rusijos karininkas Nikolajus Slivenka į atsargą išėjo po 1992 metų, todėl irgi gavo nurodymą su šeima išvykti. N. Slivenka emigravo, o jo žmona Tatjana bei dukra Karina liko. Valdininkų nejaudino, kad Tatjana Slivenko (40 m.) Latvijoje gyveno nuo gimimo, o jos dukra Karina šioje šalyje gimė ir užaugo. Moterys buvo iškeldintos iš buto, trumpam suimtos ir jėga išgrūstos iš šalies, dėl ko pasiskundė Žmogaus Teisių Teismui. Teismo "Slivenkos prie Latviją" metu teisėjų kolegija buvo net susikivirčijusi, tačiau visgi dauguma palaikė moteris. Pasak Žmogaus Teisių Teismo, derėtų deportuoti tik iš tikrųjų šaliai pavojų keliančius kitataučius. Latvijos pareigūnai pralošė dėl to, kad niekas ne tik neįvardijo, kokį pavojų Latvijos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai kelia T. Slivenko su dukra, bet iš viso tuo nesidomėjo, neatsižvelgė į individualias aplinkybes. Tikėtina, kad Tatjana iš tikro patyrė moralinę traumą, nes Latvijoje liko 1986 metais į pensiją išėjęs ligotas jos tėvas, o deportuotai T. Slivenko apribota teisė atvykti į šią šalį tėvo slaugyti. Žmogaus Teisių Teismas Latviją įpareigojo Tatjanai ir Karinai Slivenkoms sumokėti po 10 000 eurų.
Kiek kainuoja bijoti KGB?
Ne vienas užsienietis yra pastebėjęs, kad lietuvis nuo latvio nedaug skiriasi. Yra tiesos, ypač kai kalbama apie bukumą. Latvijos Seimo nariai paniškai bijo rusų, o mūsų įstatymų leidėjai - KGB. Tiek bijo, jog priėmė žmogaus teises paminantį įstatymą, draudžiantį buvusiems KGB darbuotojams dirbti ne tik valstybinėse, bet ir daugelyje privačių įstaigų. Šis įstatymas gimė kažkodėl tik 1999-aisiais. Keista - nuo 1990-ųjų kovo 11-osios Seimas KGB nebijojo, o 1999-aisiais staiga ėmė ir išsigando.
Paskelbus šį įstatymą, buvęs KGB pareigūnas K. Džiautas dirbo prokuroru, J. Sidabras - Mokesčių inspekcijoje, todėl abu atsidūrė gatvėje. Negalėdami niekur įsidarbinti, šie piliečiai dar 2000-aisiais kreipėsi į Strasbūrą. Valstybei nelojalūs piliečiai daugelyje Vakarų šalių negali būti priimti į darbą valstybinėse įstaigose, tačiau Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad nedemokratiška savo piliečius, kokių pažiūrų jie nebūtų, pasmerkti badui ar elgetauti. Taigi draudimas įsidarbinti privačiame sektoriuje - grubus žmogaus privataus gyvenimo pamynimas. Nors K. Džiautas su J. Sidabru reikalavo po gerus pusę milijono eurų, atsižvelgęs į atlyginimų dydį Lietuvoje Strasbūras jiems priteisė po 7 000 eurų bei dar po pustrečio tūkstančio eurų susirašinėjimo išlaidoms padengti.
Ir šis teismo sprendimas sukelia pamąstymų - kiek dar atsiras KGB darbuotojų, pateiksiančių Strasbūrui ieškinius dėl nedemokratiško V. Landsbergio inicijuoto įstatymo, kiek tai mums visiems kainuos?
Ne visi nukentėjėliai laimi
Strasbūru grasina ir liūdnai pagarsėjęs verslininkas, politikų bei bendrovės "Rubicon group" valdytojas Andrius Janukonis. Buvo paskelbta, jog šis keikūnas už jo dalykinės reputacijos menkinimą nusiteikęs reikalauti ne ką kuklesnės kompensacijos nei jo kolega J. Borisovas. A. Janukonio reputacijai žalą iš tikro padarė spaudoje paviešinti jo pokalbiai su jam padlaižiaujančiais Seimo nariais, todėl A. Janukonio šansai laimėti prieš Lietuvą gerokai menkesni. Pokalbių išklotines žurnalistams pakišę STT pareigūnai, aišku, neprisipažins, kas tai padarė, o spaudai A. Janukonis pretenzijų lyg ir nereiškia - tik noriai ir maloniai dalina interviu jį šlovinančiam didžiausiam šalies dienraščiui. Ar tik su savo ieškiniais A. Janukonis neapsijuoks, kaip apsijuokė Lietuvoje buvusi garsi politikierė, televizijos "Tele-3" įkūrėja Liucija Baškauskaitė?
Ši Amerikos lietuvė supyko ant Vyriausiosios rinkimų komisijos, kam ji 1997-ųjų spalį neįregistravo jos kandidatūros prezidento rinkimuose, nors paėmė 4 200 litų užstatą ir negrąžino. L. Baškauskaitė, be visa kita, skundėsi, jog netekus teisės iškelti savo kandidatūrą tai jai "turėjo įtakos asmens santykiams su kitais žmonėmis bei profesinei veiklai". Taip pat amerikietė bėdojosi, kad dėl tos pačios priežasties ji negalėjo pareikšti savo politinių įsitikinimų, nes negalėjo balsuoti... už save, taip prarasdama saviraiškos laisvę ir... diskriminuojama.
Strasbūras išklauso ne tik skundus, bet ir antrą pusę. Iš Lietuvos sulaukta atsakymo, jog ponia Liucija nenorėjo paklusti įstatymams, tai yra atsisakyti JAV pilietybės. Žmogaus teisių teisėjai L. Baškauskaitės skundo net nepriėmė nagrinėti. Dabar misis Liusy Baškauskaitė gyvena Kalifornijoje, kur JAV pilietybė - itin vertingas dalykas.
Henrikas laimėjo moralinę pergalę
Prisigyvenome - jau net Seime sunku atskirti, kur doras pilietis, o kur nusikaltėlis. Pagal mūsų seimūnų moralę, Kauno autoritetą Henriką Daktarą irgi reikėtų priskirti prie politikų. Juolab kad jo sūnus - tikras politikas, o ir pats Henrikas papolitikuoja bendraudamas su Seimo nariu V. Šustausku. H. Daktaro skundas dėl pamintų jo teisių, beje, taip pat nagrinėtas Strasbūre. Ir H. Daktaras laimėjo. Tiesa, šis smarkus Kauno vyras Strasbūre neprisiteisė nė cento, tačiau laimėjo moralinę pergalę.
1996-aisiais du H. Daktaro pažįstami banditai išdavė savo sėbrus ir, tapę itin saugomais liudytojais, davė parodymus, kaip Henrikas tarpininkavo paimdamas išpirką už vogtą automobilį. Apygardos teismas 1997-ųjų vasarį H. Daktarą pripažino turto prievartavimo organizatoriumi, bandžiusiu paveikti nukentėjusįjį, ir nuteisė kalėti pusaštuntų metų su turto konfiskacija bei 15 000 litų bauda. Apeliacinis teismas minėtą nuosprendį paliko galioti, tik H. Daktarą pervadino reketo bendrininku. Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas padarė keletą, atrodytų, formalių klaidų dėl teismo sudėties ir formuluotės. To užteko, kad Strasbūras nutartų, jog Aukščiausiasis Teismas, šališko teisėjo sudarytas iš nešališkų pavaldinių, galėjo vien dėl to būti šališkas, todėl pripažino, kad H. Daktaro žmogaus teises buvo formaliai pažeistos. Strasbūras kaliniui nepriteisė jokio piniginio atlyginimo už žalą, tik... 10 000 litų bylinėjimosi išlaidų. Tų tikrai būta, nes H. Daktarui atstovavę advokatai R. Girdziušas su V. Sviderskiu yra vieni garsiausių, tad ir brangiausių šalyje. Šioje byloje, kuriai Strasbūras skyrė ypatingą dėmesį, buvo cituojama "Akistata" bei kiti laikraščiai, kuriuose tuometinis generalinis prokuroro pavaduotojas Artūras Paulauskas H. Daktarą išvadino nusikaltėlių lyderiu bei mafijos vadeiva. Nedaug trūko, kad nuo Strasbūro už pamintą nekaltumo prezumpciją būtų kliuvę ir A. Paulauskui. Po šio precedento Lietuvos teisininkai buvo išmokę prireikus prikąsti liežuvius.
Ruošiami nauji skundai
Tai toli gražu ne visos politinės bylos Strasbūre "politikas prieš Lietuvą". Žmogaus teisių teismui pareiškimus parašę ir atsakymo tebelaukia komunistai Mykolas Burokevičius, Juozas Kuolelis ir Bartoševičius. Kalbama, jog skundus į vokus su Strasbūro adresu jau deda ir keli Liberaldemokratų partijos "ereliai".
