Apie lietuviškus Saulės akmenį, cukraus ežerą ir "epoksidinę" musę (Šiek tiek tiesos apie gintarą)
Aurelija Žutautienė Lietuvoje iš gintaro garbingai pragyvena apie dešimt tūkstančių žmonių: gamina skulptūras, paveikslus, veria karolius, pardavinėja. Dabar šiems ateina prasti laikai: kaliningradiečiai baigia uždaryti Jantarnoje kaime esančius paskutinius du gintaro karjerus.
Tačiau yra kita "verslininkų" rūšis, kuriai, matyt, badas negresia: vieni nušvilpė ir gal pelningai pardavė Saulės akmenį, kiti falsifikuoja gintarinius menininkų padarytus dirbinius, tretiems nieko nereiškia... tualete pagautą musę įkišti į epoksidinę dervą ir eksponuoti prestižinėje amatų parodoje Milane!
Lietuviško gintaro paslaptį į kapus nusinešė... vokietis
"Ant gintaro kranto, prie marių plačių..." - šimtą metų lietuviai dainuoja užstalėje ar užėjus melancholijai. Garsiausiems poetams Lietuva irgi lašelis tyro gintaro, gintariniai krantai šalia senos Palangos. Ir pirmoji, vienintelė mūsų premjerė - "gintarinė ledi".
Tačiau ne mažiau teisių taip vadintis turi, tarkime, Latvijos prezidentė. Gintariniai krantai iš tikrųjų yra... ir Rusijos teritorijoje, Birmoje ar Santa Domingo kalnuose. O tai, kad Lietuva - tai gintaro kraštas, tėra labai sena, labai graži, bet vis dėlto legenda.
- Mes lygiai taip pat "teisėtai" galėtume skelbtis aukso ir platinos kraštu, - "Akistatai" sakė vilnietis Gintaro dirbinių gamintojų ir eksportuotojų asociacijos pirmininkas Šarūnas Davainis. - Mat mūsų šalies gintaro ištekliai - tai viso labo pora kibirų. Per visą pakrantę. Po didelės audros. O tai, kad kažkur prie mūsų krantų tikriausiai jo yra daug, guodžia ne labiau kaip ir žinojimas, jog dešimties kilometrų neištyrinėtose gelmėse "turime" ligi valiai aukso, platinos ir sidabro...
Vienu metu Lietuvoje galiojo įstatymas, reikalaujantis visą po audros pakrantėje surastą gintarą atiduoti valdžiai. Nepaklususiesiems ir pasisavinusiesiems surastą gabaliuką būdavo nukertama ranka! Tai, matyt, reiškia, jog gera gintaro žaliava mūsuose senaisiais laikais buvo tikras deficitas. Tačiau išlikę ir tokių duomenų, jog pajūrio gyventojai kadaise gintaru kūrendavo krosnis! Mat suakmenėję sakai degdami duodavo ypatingai daug šilumos. Bet nė vienas mūsų tais baisiai senais laikais negyvenome, Baltijos pakrantėse nebraidėme ir nieko tikro apie saulės ašarėlių išteklius nežinome.
Tačiau maždaug prieš pusantro šimto metų atsitiko nelyginant stebuklas. Apie 1850-uosius (tada Klaipėdos kraštas priklausė vokiečiams) vienas tos šalies verslininkas dabartinėje Lietuvos teritorijoje gintaro vis dėlto rado pakankamai daug. Išlikę duomenys apie tai, kad kažkur Kuršių mariose vokietis gintarą kasė dešimtimis tonų, pirmyn ir atgal į krantą plaukiojo didžiulės baržos, o gintaro gavybos licencija vokiečiui kainavusi milijonus. Tačiau kai dėl kažkokių mums nežinomų priežasčių vokiečio verslas nutrūko, šis pasitraukė su visa įranga ir visais žemėlapiais. O be tikslių planų tos paslaptingos kasybvietės lietuviams neregėti kaip savo ausų.
Buvo metas, kai geologai išsijuosę gręžiojo Baltijos pakrantę, ieškodami vadinamojo lietuviškojo aukso. Ir kas iš to? Nėra jo (arba beveik nėra) nei gintarinėje Palangos pakrantėj, nei Šventojoje, nei Kuršmarėse. Surasta tiktai Juodkrantėje. Daug! Ir, investavus keletą milijonų eurų, būtų galima kasti pramoniniu būdu. Tačiau tai, kas (Lietuvos masteliu) yra daug - viso labo 60 gramų iš kubinio metro. Taigi investavę milijonus ir padarę pajūrio gamtai nepataisomą žalą, iškastume ašaras. Kaimyniniame Karaliaučiuje (Kaliningrade), (Palvininkų, Jantarnoje) kaime kasyklos iš to paties kubinio metro "duoda" 3,5 kilogramo gintaro.
O "karvutė" tai trūksta!
Būtent rusišką, iškastą Karaliaučiuje, Palvininkų kaime, gintarą ilgus metus naudojo Lietuvos gintaro apdirbėjai. Lietuvos pajūryje - pradedant Klaipėda, baigiant gerokai nuo jo nutolusia Kretinga - gintaras maitina šimtus ir netgi tūkstančius lietuvių. Kilogramas gintaro žaliavos kainuoja nuo 40- 50 iki 500 litų. Pigiausias yra smulkus gintaras, kurio neįmanoma apdirbti, tačiau galima suverti kaip karoliukus ar panaudoti gaminant gintarinius paveikslus.
Gintariniai peizažai anaiptol nėra joks lietuviškas išradimas. Tokių pat arba panašių gali aptikti ir Sankt Peterburge, ir Maskvoje, ir Karaliaučiaus srities kurortuose, ir, žinoma, Palangoje bei Šventojoje ar Vilniuje, Pilies gatvėje, nuolat veikiančiame menininkų ir amatininkų turgelyje. Ir nors meno žinovai tuos paveikslėlius pravardžiuoja ir saldžiais, ir neskoningais, ir kičiniais, tų pigiųjų peizažų paklausa tokia didelė, jog vienoje juos masiškai tiražuojančioje Kretingos manufaktūroje per sezoną paprastas darbininkas per mėnesį uždirba po tūkstantį ir netgi daugiau litų.
Vilniuje, Pilies gatvėje, užkalbinta jaunutė gintaro prekeivė irgi nesiskundė atlyginimu, o paklausta, kas daugiausia nuperka tų paprastučių dirbinių bei paveikslėlių, atsakė, jog užsieniečiai.
Š. Davainis su gintaru dirba jau daugiau nei 40 metų, turi įkūręs UAB "Amber" ir pirmąjį Lietuvoje privatų gintaro muziejų. Firmoje "Amber" triūsia dvidešimt žmonių. "Amber", kaip ir dauguma kitų gintaro apdirbėjų, žaliavą pirkdavo iš Karaliaučiaus.
- Deja, gintaro apdirbėjams šiandien ateina labai sunkūs laikai, - tvirtino Š. Davainis. - Karaliaučius dėl lėšų trūkumo ar kažkokių kitų ekonominių priežasčių vieną po kito uždaro abu savo gintaro karjerus, atleidžia darbininkus, tad gintaro žaliava Lietuvoje tampa tikras deficitas.
"Amber" firma prieš porą metų iš Finansų ministerijos nusipirko 300 kilogramų iš kontrabandininkų konfiskuoto gintaro. Šio - gana prasto ir smulkaus - likučius vis dar naudoja. Tačiau iš kur jo gaus ateityje, Š. Davainis nelabai žino. Jis teigia ketinąs atleisti dalį darbuotojų.
Milane - "epoksidinė" musė
Tačiau prasidėjus žaliavos krizei galvą pakels vertelgos ir gintaro falsifikuotojai. Gintaro padirbinėjimas šiandien populiarus kaip niekada.
- Mane jau kvietė viena televizija, kad žmonėms paaiškinčiau, kaip atskirti tikrą gintaro dirbinį nuo falsifikato, - prisipažįsta Š. Davainis. - Tačiau jokių receptų nėra: padirbiniai iš pirmo žvilgsnio labai panašūs į gintarą. Todėl vienintelis patarimas - pirkti ne gatvėje, o adresą turinčioje parduotuvėje, kur vėliau galėtumėte kreiptis, jeigu jus apgautų.
Lietuviai gintaro falsifikuotojai taip išgudrėjo ir suįžūlėjo, kad su falsifikuotais gaminiais ryžtasi dalyvauti netgi prestižinėse tarptautinėse parodose!
- Dalyvauju Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų veikloje, - prisipažino Š. Davainis, - tad nutariau lietuvišką gintarą ir mūsų talentingus amatininkus (visgi mūsų protėvių pagamintus dirbinius dar iki Kristaus žinojo ir Egipte, ir Graikijoje, ir Romoje) išvesti į tarptautinius vandenis. Asmeniškai susipažinau su keliais įtakingais italais, ir taip Lietuvos ekspozicijai atsirado vietos prieš Kalėdas Milane vykstančioje tarptautinėje mugėje. Pripažinsiu, lietuviški dirbiniai ten turėjo pasisekimą. Tačiau vieną sykį žiūriu - toje pačioje mugėje stovi vienas mano kolega iš Klaipėdos ir pusvelčiui pardavinėja tiesiog fantastiškus gintaro gabalus su inkliuzais.
Žiūri šiaip, žiūri taip Davainis: negali tokio dydžio beveik unikalus gintaras taip pigiai kainuoti. Ogi klaipėdietis prestižiniame tarptautiniame renginyje Lietuvą "garsina" falsifikatais!
Kaip juos gamina? Pasak Š. Davainio, ogi labai paprastai. Paima ir kokiame tualete ar šiukšliadėžėj pasigauna "įspūdingų duomenų" musę ar vorą. Tada vargšą kuo atsargiau (kad mažiau sulaužytų) pribaigia ir aplieja paprasčiausia epoksidine derva. Pašlifuoja. Štai jums ir įspūdingo dydžio gintaro gabalas su inkliuzu. Už kelis litus.
Š. Davainis suprato, kad jeigu klaipėdiečio falsifikuotojo "gintarų" prisipirks vakariečiai, tai sudie mūsiškių apdirbėjų geram vardui ir autoritetui. Pakanka to, kad ir taip jau seniai lietuvius gintarininkus lenkia kaimynai lenkai, turį net 2 000 apdirbimo firmų.
"Važiuok tu greičiau iš čia su savo epoksidinėm musėm! Nedaryk gėdos!" - subarė asociacijos galva nesupratingą lietuvį. Šalies prestižas buvo išgelbėtas, tačiau gintaro falsifikuotojų tai tikrai nesustabdė ir sulig kiekviena diena jų atsiranda daugiau ir daugiau.
Cukrinis ežeras
Pasirodo, falsifikuojami ne tik "etaloniniai" gaminiai, bet net ir kičiniais laikomi gintaro paveikslėliai. "Akistatos" žurnalistei viena moteriškė pasakojo, kad Vilniuje, Pilies gatvės, prieigose pigiai nusipirktas paveiksliukas pradėjo... tirpti.
- Kartą Pilies gatvėje mane užkalbino pagyvenęs, nelabai šviesaus veido vyriškis, - pasakojo moteris. - Norite, sako, už pusę kainos gintarinį paveikslą? Žiūriu, išsitraukia iš užančio peizažą su saule, medžiais ir ežeru. Nereikėjo man jo. Bet kai labai pigiai pasiūlė, nutariau įsigyti.
Grįžusi namo moteriškė paveikslėlį pastatė ant virtuvės spintelės. Braukdama nuo lentynų dulkes ji ir per "gintarinį ežerą" brūkšteldavo drėgnu skudurėliu. Iš pradžių lyg ir nieko neatsitiko. Gintaras kaip gintaras, paveikslas kaip paveikslas.Tik kartą geriau įsižiūri ji į tą puošmeną - ogi ir ežeras, ir medžiai tarytum apsiašaroję, išskydę. Paliečia pirštu - limpa. Palaižo vieną kruopelytę - ogi ten ne gintaro, o paprasčiausio deginto cukraus trupiniai! Moterėlė suprato, kad kažkoks meniškos prigimties vyriokas (gal bedarbis, gal ką tik grįžęs iš kalėjimo) susirado spintelėje žmonos nupirkto cukraus ir pagamino "šedevrą". Valgyti, gerti norisi, tai negi ieškos žmogus, kur ir kas tą gintaro žaliavą po 50 litų už kilogramą pardavinėja.
Vilniškis sukčius, matyt, nebuvo vienišas. "Akistatos" fotografas iš savo kauniečių pažįstamų girdėjo, kad mažametis vaikas pirma nulaižė ir sučiulpė pusę "gintarinio" paveikslo, kol tai pastebėjo ir iš nustebimo vos nenugriuvo tėvai. Paveikslas irgi buvęs labai saldus.
Už Saulės akmens "giminaitį" prašė žigulių
Šarūnas Davainis paneigė mitą, kad iš Palangos Gintaro muziejaus pavogtas Saulės akmuo buvęs unikalus.
Priminsime, kad Saulės akmeniu vadinamas vaiko galvos dydžio 3,698 kilogramo sveriantis gintaro luitas buvo pavogtas rugsėjo 9-osios rytą, apie 4 valandą. Vagys, į antrajame aukšte esančią salę patekę kopėčiomis, matyt, turėjo kokio kolekcininko užsakymą pavogti būtent Saulės akmenį. Mat kitų šalia buvusių gintarų nelietė, o pavogę akmenį prapuolė it į vandenį, prieš tai policijai užtaisę tikrus spąstus.
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys žiniasklaidai teigė, esą Saulės akmuo vertas 450 000 eurų (arba 1,5 milijono litų). Skelbiama, kad akmuo galėjo sudominti kokį nors turtingą užsienio kolekcininką, o Lietuvos nusikaltėliai tik įvykdė užsakymą. Tačiau Šarūnas Davainis teigia, kad Saulės akmuo galėtų būti brangus tiktai mums, lietuviams, tuo tarpu užsieniečiai jam neturėtų jausti jokių sentimentų ir juo labiau jis nėra toks jau unikalus.
- Gintaras pats savaime nėra tokia jau didelė vertybė, - sakė Š. Davainis. - Jis vertintinas tik kaip žaliava meno dirbiniams. (Lygiai kaip nėra vertybė molis, o tik tai, kas iš jo pagaminta - D. N.) - Taigi vadinkime mes tą gabalą kaip tiktai norime, - sakė Š. Davainis. - Nors ir Saulės ar mėnulio akmeniu! Jis tikrai negali kainuoti pusantro milijono, na, gal tik kokius 50 000 litų. O jo dydis nėra jau toks ir unikalus.
Š. Davainis teigia pats savo rankose laikęs ir penkis, ir šešis, ir net aštuonis kilogramus svėrusių gintaro gabalų. Tokių turėjo (o gal ir tebeturi) net ir lietuviai.
- Negaliu sakyti, kad manęs, kaip seno gintarininko, visai nežavi dideli gabalai, - sakė Š. Davainis. - Kartą, sovietmečiu, buvau pakviestas apžiūrėti pas vieną žmogelį buvusio už Saulės akmenį didesnio luito. "Nori, galiu parduoti! Už tris tūkstančius rublių", - pamatęs mano susidomėjimą pasiūlė savininkas. O tais laikais maždaug tiek kainuodavo žiguliai! Aišku, nepirkau.
Anot Š. Davainio, kilograminių Saulės akmens "broliukų" pasitaiko gana dažnai. Muziejuje Karaliaučiuje saugomas 4,268 kilogramo Baltijos gintaro luitas, Vokietija turi 9,750 kilogramo, japonai - netgi dvidešimties kilogramų gintaro luitą. Saulės akmenį Palangos gintaro muziejui dar 1969 metais padovanojo Kaune gyvenęs liaudies meistras Kostas Toleikis. Tikriausiai menininkui buvo gaila iš tokio grožio padaryti skulptūrą ar kitokį kūrinį, todėl nutarė palikti jį grožėtis ateities kartoms.
Aišku, Baltijos gelmėse tokių ir didesnių gintarų tikriausiai yra ne vienas. Bet dėl to, kad gintaro lyginamasis svoris labai panašus į vandens, į krantą bangos tokių išmeta labai retai.
- Reikia labai didelės audros, kad ant smėlio paliktų bent kiek didesnį gabaliuką, - paaiškino Š. Davainis.
Beje, gintaro specialistas paneigė ir dar vieną mitą - apie garsųjį Gintaro kambarį. Nors minėto šedevro paslaptis ir labai jaudina, vargu ar atrastas Gintaro kambarys šiandien žavėtų taip pat, kaip ir anais laikais.
- Gintaras yra toks dalykas, kuriam nepaprastai kenkia smūgiai, vežiojimas, laikymas kokiose nors dėžėse, - sakė Š. Davainis. - O juk teigiama, kad būtent sukrautą į dėžes per karą jį išsigabeno vokiečiai. Gintarui kenkia netgi sausas oras, todėl mes, norėdami išsaugoti bent kiek didesnius savo turimus gabalus, juos laikome vandenyje. Antraip gintaras skilinėja, tampa trapus. O juk nesinori, kad ir vienas, tarkim, skulptūrai tinkamas didesnis gabalas suskiltų į dvi ar tris dalis... Tai argi jūs manote, kad Gintaro kambarys šiandien, po daugiau nei pusės šimtmečio, tebėra toks pat vertingas ir gražus?
Kai kurie Gintaro kambario fragmentai neseniai aptikti vokiečių kolekcijose. Bent taip pranešė žiniasklaida. Kur visas šedevras, niekas nežino. Bet, anot Š. Davainio, savo pirmykštę vertę ir grožį jis būtų išsaugojęs tik tuo atveju, jeigu jį kas nors būtų laikęs vandenyje...
