Amerika – tai ateities kraštas... tai išsvajotoji žemė visiems, kuriems įkyrėjo Senosios Europos istorinis arsenalas (Georg Wilhelm Friedrich Hegel).
Dvi supervalstybės ir du skirtingi ideologijos konstravimo būdai
Šaltojo karo metu susidūrė ne tik dvi galingos branduolinės supervalstybės, bet ir dvi radikaliai tarpusavyje priešingos ideologijos. Skyrėsi ne tik jų turinys, bet ir pats būdas, kaip jos buvo suvokiamos ir konstruojamos. Sovietų Sąjungos ideologija rėmėsi negatyvia Karlo Marxo ideologijos samprata. Bolševikai ideologijai neskyrė jokio nepriklausomo vaidmens. Jie ją suprato tik kaip priedėlį prie objektyvios ekonominės bazės ir įžvelgė tik vienintelę jos paskirtį – kaip įrankį manipuliuoti masėmis. Nors tokią ideologijos koncepciją jie pirmiausia taikė savo „ideologiniams“ priešams, tačiau nejučia patys ją ir įgyvendino, nes maksimaliai nuvertino pačios Idėjos kaip fenomeno reikšmę.
Nesuvokdami abipusio Idėjos ir Tikrovės santykio, jie sukūrė galingą propagandinę bolševikinės ideologijos mašiną, kurios veiksmingumas buvo tuo didesnis, kuo labiau jos skelbiamos idėjos skyrėsi nuo esamos tikrovės, t.y. atitiko pagrindinę jiems žinomą idėjos funkciją. Iš pradžių ši „didžiojo melo“ strategija pasiteisino, kai reikėjo karų ir teroro išvargintas mases sutelkti fabrikų ir komunizmo statybai, tačiau ilgainiui valdžios skelbiama tiesa vis labiau skyrėsi nuo negerėjančios realios situacijos ir galų gale komunistiniu „šviesaus rytojaus“ scenarijumi tebetikėjo tik anekdotų personažai ir į juos panašūs veikėjai. Būtent vidinis ydingai sukonstruotos valstybinės ideologijos silpnumas ir jos vėlesnis nebesugebėjimas įkvėpti piliečiams tikėjimo savo valstybės ateitimi tapo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių „perestroikos“ pradžią ir galų gale pačios Sovietų Sąjungos žlugimą.
Jungtinės Amerikos Valstijos savo valstybinę ideologiją sukonstravo visiškai priešingais principais, artimais Karlo Mannheimo ideologijos sampratai. Pagal šią koncepciją, ideologija nėra priklausoma nuo kokių nors jos subjekto pagrindinių interesų. Atvirkščiai, tai totalinė ideologija, apimanti visą subjekto mąstymą, tikrovės suvokimą ir pažinimą. Kitaip tariant, tai „didžioji tikrovė“, nulemianti, kaip subjektas mato aplinkinį pasaulį, kaip bendrauja su juo ir perskaito jo „ženklus“. Būtent ideologija lemia subjekto interesus ir jų raišką, o ne atvirkščiai.
Radikalus individualizmas kaip JAV ideologijos šerdis
Žinoma, tokių totalinių ideologijų (arba žiūrų) pasaulyje yra ne viena, tačiau ta, kuri išpažįstama JAV, bene geriausiai atitinka demokratijos esmę. Pagrindinis jos hierarchinis principas – radikalus (atomistinis) individualizmas: „amerikiečiai maną patys asmeniškai pasirenkantys savo pačių vertybes, o ne paveldėjantys ar perimantys iš visuomenės, kurioje jie yra gimę; jeigu jų paprašysi ką nors papasakoti apie „amerikietišką kultūrą“, tikėtina, kad jie nieko negalės apie ją pasakyti arba neigs, kad apskritai tokia egzistuoja“. Tai citata iš vienos brošiūrėlės, kurią man kaip svetimšaliui įteikė pačią pirmąją dieną atvykus į vieną JAV universitetą pasistažuoti. Be jokios abejonės, individo laisvė yra bendras pamatinis europietiškos civilizacijos bruožas, tačiau Amerikoje šis ideologinis konstruktas užima ypatingą vietą.
Visa JAV istorija nuo pat pradžios iki pabaigos – tai kovos dėl Laisvės istorija. Visi žinome, kad tai pati seniausia pasaulio demokratija su pačia pirmąja ir iki šiol veikiančia Konstitucija. Iš tiesų jokia kita Žemės rutulio tauta negali didžiuotis tokiomis demokratijos ir individualizmo tradicijomis, kokiomis garsėja Amerika. Atitrūkę nuo monarchistinės Europos istorinių tradicijų bei senųjų papročių ir išsikovoję nepriklausomybę, JAV Tėvai įkūrėjai nuo pat pradžių įsipareigojo ginti Laisvės idėją ir tolydžio plėsti jos ribas. Šia prasme senelis Hegelis buvo teisus pavadinęs Ameriką „Ateities kraštu“, nes jo gyventojams teko unikali laimė įgyvendinti Laisvės idėją nejaučiant jokių istorinės naštos suvaržymų. Arba kaip pasakytų Richardas Rorty, Amerika yra save kurianti poetė ir save kuriančioji poezija tuo pačiu metu. Tai laisvės poezija, nepripažįstanti jokių kitų standartų ir apribojimų.
Nesunku pamatyti, kaip giliai individualizmas yra persmelkęs kasdienį eilinio amerikiečio gyvenimą. Tai liudija pirmiausia jo gyvenamoji aplinka. Kiekvienas amerikietis jaučia pareigą turėti nuosavą namą, nesvarbu, ar tai būtų ištaigingas kotedžas, ar sukiužusi trobelė. Daugiabučiai čia įrašyti į Raudonąją knygą, o visas miestas yra panašus į bekraštę dviaukščių namelių jūrą. Be to, kiekvienas nuo 16 metų beveik privalo turėti savąjį „laisvės arklį“ – automobilį (kuris neretai yra didelis džipas, teturintis vos dvi vietas). Tuo tarpu viešasis JAV transportas nė iš tolo neprimena vokiško ar netgi lietuviško. Apšnerkšti autobusai, stotelės-strypai be grafiko žymės, grąžą atsisakantys duoti bilietų automatai ir vyraujantis deklasuotų keleivių kontingentas – tai gana išraiškingas viešojo (valstybinio) amerikiečių bendrabūvio pavyzdys.
JAV ideologijos akivarai
Žinoma, aukščiausią laipsnį pasiekęs individualizmas ir privačios iniciatyvos sklaida turi ir savo dvasinę kainą. Amerikiečiams būdingas vienišumas, egoizmas, o kartais dėl tam tikrų neišspręstų įtampų įvairiomis prievartos formomis prasprūstantis sadizmas. Sekinanti konkurencija ir nuolatinis tarpusavio varžymasis, visiškų laimėtojų bei pralaimėtojų sindromas ir bendro kultūrinio pamato nebuvimas ne tik sutrauko individo socialinius ryšius bei ardo moralines tradicijas, bet ir lemia bendrą kultūros ir visuomenės švietimo lygio kritimą. Drauge yra išplitęs vartotojiškas elgesys bei klestinti „mėsainių ir kokakolos“ kultūra. Sunkiai beapčiuopdamas savo istorines šaknis ir praradęs bendruomeniškumo jausmą, individas tampa kaip niekada vienišas ir bejėgis prieš visa apimančią sistemą. Su būdingu aukos sindromu jis tuomet puola leviataniško įstatymo glėbin (vadinamoji „teisės viešpatystė“) ir taip sutvirtina paradoksalų demokratijos ir prievartos valstybinį mišinį. Kita vertus, visa JAV istorija – tai ir nuolatinės kovos su afroamerikiečių vergija ir jos palikimu istorija. Kertinis įvykis, žinoma, čia buvo Pilietinis karas, didele dalimi nulėmęs tolesnę šalies raidą. Tai viešojoje nuomonėje labai ryšku, o valstybiniuose (ideologiniuose) muziejuose Pietų konfederatų pusei tiesiai šviesiai priskiriamas valstybės išdavikų vardas. Tačiau po Pilietinio karo prireikė dar daugiau nei šimto metų, kad įvyktų persilaužimas kovoje su rasine diskriminacija. Didžiulės ekspozicijos apie Martino Lutherio Kingo gyvenimą oro uostuose arba jubiliejiniai transparantai gatvėse, šlovinantys kadaise Aukščiausiojo teismo priimtą sprendimą, panaikinusį rasinę segregaciją – tai tik pora iškalbingų akcentų, liudijančių reikšmingas Amerikos ideologines pastangas nusikratyti nemalonią praėjusių laikų naštą. Iš tiesų rasiniai prietarai kadaise buvo rimtai užkrėtę pačią laisvų individų visuomenės doktriną. Dar visai neseniai garbingiausi jos atstovai argumentuodavo, kad tam tikrų visuomenės grupių (ne tik juodaodžių, bet ir moterų, indėnų, katalikų ir pan.) pilietinės teisės turi būti apribotos, nes jų nariai nemoka savęs kontroliuoti, taigi negali išmintingai ir atsakingai naudotis jiems suteikta laisve.
Amerikietiškas vaistas nuo liberalaus atomizmo ligų
Tačiau kad ir koks baisus rodytųsi atomistinis individualizmas ar įsišaknijęs rasizmas, net ir pačiais sunkiausiais metais Ameriką stebuklingai aplenkė modernaus autoritarizmo ir radikalaus egalitarizmo ideologijų šmėklos, XX a. praūžusios bene pro visą Vakarų pasaulį. Vienas iš svarbiausių JAV „saugiklių“ – tam tikra filosofinė pozicija, kuri įsivyravo šalyje. Taip kaip Didžiąją Britaniją išgelbėjo Edmunde‘o Burke‘o konservatizmas, JAV apsaugojo amerikietiškasis pragmatizmas. Ši filosofinė programa, išplėtota Walto Whitmano ir Johno Dewey (o šiandien vienas iš jos šalininkų yra minėtasis R. Rorty), tiesiogiai prisidėjo prie šalies renesansą sukūrusios „New Deal“ politikos ir sėkmingai prigijo amerikietiškoje sąmonėje.
Ši progresyvistinė filosofija kviečia į Tiesą žvelgti labiau kaip į būdą ar priemonę siekti didesnės žmonių laimės užuot iki begalybės aiškinusis, kokia tikroji daiktų prigimtis. Pirmenybė teikiama praktiniam, o ne teoriniam žinojimui. „Learn by doing“ arba „Be actor, but not spectator“ – tai gyvi amerikietiškojo pragmatizmo šūkiai. Perkeliant juos į politinę plotmę, demokratija reiškia nebe valstybės santvarką arba teoriškai godotiną idealųjį modelį, o pirmiausia gyvenimo būdą, kuris individą patį skatina kasdienybėje taikyti laisvės ir tarpusavio pagarbos principus bei plėsti jų ribas. Tai vilties filosofija, kuri didžiausią svarbą teikia klausimui, ką galime padaryti šiandien, jei norime, kad situacija keistųsi į gera.
Ir iš tikrųjų amerikiečiai nemėgsta betikslio filosofavimo arba rafinuotų teorijų, reikalaujančių plačios erudicijos ir gilių išvedžiojimų, jeigu jos neturi jokios praktinės vertės. Lygiai taip pat nėra prasmės šnekėti apie visuotinę nelygybę ar neteisybę, politinę korupciją ar valdžios neveiksmingumą, vartotojų visuomenę ar globalizacijos jėgų sąmokslą, jei visos šios kalbos ir lieka kalbomis be konkrečių veiksmų ir rezultatų.
Galioja visuotinė norma, kad, užuot linkus į pesimizmą, geriau šypsotis gatvėje, būti draugiškam, atviram ir paslaugiam su kitais viešumoje bei pajuokauti, kartu nuvijus pagundą giliai susimąstyti ar susikrimsti. Be to, jei matai, kad pažeidinėjamos tavo teisės, kovok dėl jų, užuot tik tyliai skundęsis. Tai patys paprasčiausi kasdienės demokratinės aplinkos susikūrimo receptai, kuriuos siūlo amerikietiškas pragmatizmas, ir JAV gyventojai, reikia pasakyti, juos su kaupu išnaudoja. Būtent paplitęs amerikiečių pragmatinis mąstymas galėtų paaiškinti, kodėl didžiausi individualistai (taigi ir egoistai) amerikiečiai neretai atrodo draugiškesni ir solidaresni nei didžiausi posovietiniai altruistai. Kitaip tariant, tai išties veiksmingas ideologinis priešnuodis, kurį amerikiečiai išrado nuo opiausių genetinių individualizmo, liberalizmo ir demokratijos ligų.
Ir išties jeigu žiūrėtume pragmatiškai, galbūt vertėtų šią amerikietišką ideologinės kasdienybės praktiką pabandyti pritaikyti kad ir šiandieninėje pokomunistinėje Europoje, kurioje didelę dalį visuomenės po liberalių reformų kaip tik yra ištikęs tarpusavio susvetimėjimas bei nusivylimo ir pasidavimo jausmas? Bet kokiu atveju, nepaisant globalizacijos spaudimo ir nemažėjančios imigracijos (kuri kelia tam tikrus rūpesčius dėl valstybės integralaus tapatumo ateities), visuomenę skaldančio karo Irake ir augančios gyvenimo militarizacijos, nepanašu, kad jau išseko JAV ideologiniai ištekliai, ir bent iš pažiūros amerikiečiai nenustoja vilties dėl savo valstybės ir savo pačių ateities.
