Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Šiuo metu Kaune vyksta teismo procesas, kuriame už narkotinių medžiagų - amfetamino - gaminimą bei realizavimą teisiami Egidijus Paulauskas (45 m.), Pranas Venckevičius (38 m.) ir Kęstutis Jurkševičius (40 m.). Jiems inkriminuojamas ir neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog narkomafijai suduotas rimtas smūgis, tačiau iš tiesų teisėsaugos pareigūnai bando išsiaiškinti tik kelis mažus didelio masto nusikaltėlių veiklos epizodus, išskaidytus į atskiras bylas. Vienas liudytojas sutiko duoti parodymus, tuo tarpu kitas, prieš kelerius metus viename panašiame fabrikėlyje dirbęs kaunietis, už jokius pinigus bei garantijas teismui nesutiktų pasakyti nė žodžio. Gelbėdamas savo gyvybę jis pabėgo iš Lietuvos. Galbūt net visam laikui. "Akistatos" korespondentei sutikęs atskleisti kelerių metų senumo faktus, vyriškis pripažįsta, jog kiekvienas žmogus, vienaip ar kitaip savo gyvenimą susiejęs su narkotikais, anksčiau ar vėliau pražūsta...
Norėtų pamatyti sūnų
Ar kada nors trisdešimtmetis Artūras - buvęs vieno pogrindinio amfetamino gamybos fabrikėlio "darbininkas" - grįš į Kauną ir be jokios baimės vėl vaikštinės pamėgtomis gimtojo miesto gatvėmis, nežino net pats... Bent artimiausią dešimtmetį tokios kelionės šis vienos Kauno nusikalstamos grupuotės vadeivų nustatytas taisykles sulaužęs vyrukas neplanuoja. Tačiau jeigu būtų galimybė, šiuo metu vienoje iš Amerikos valstijų apsigyvenęs lietuvis ryžtųsi tokiam žingsniui vien tam, kad pamatytų vienintelį savo sūnų. Nei buvusi žmona, nei draugai (atrodo, jų seniai nebeliko), nei kiti artimieji jam sentimentų nekelia. Tačiau Artūras puikiai žino, kad tokie norai - tai neįgyvendinamos svajonės... Ir niekas kitas dėl to nekaltas - juk pats pasirinko kelią, kurį pasukti norima linkme jau nebegali...
Įgijo nusikaltėlių pasitikėjimą
Artūras - buvęs sportininkas, praeityje daug dėmesio skyręs dziudo bei kitoms kovinio sporto šakomis. Kitados jis buvo pasiekęs gana rimtų sportinių pergalių. Kaip įprasta, didžioji sportininkų gyvenimo dalis prabėga sporto salėse. Taigi besitreniruodamas Artūras susipažino su kovinio sporto šakas pamėgusiais vienos Kauno nusikalstamos grupuotės atstovais, pamažu įgijo jų pasitikėjimą, tapo savotišku autoritetu. Kaip paaiškės vėliau, vienas šios grupuotės narys už automobilių vagystes buvo atsidūręs Lenkijos kalėjime, kur praleido nemažai laiko. Čia jis susipažino su amfetamino gamybos patirtį turinčiu vietiniu nusikaltėliu. Lietuvio ir lenko bendravimas peraugo į rimtesnius santykius ir galiausiai jiedu nusprendė Lietuvoje įrengti pogrindinį fabrikėlį (greičiau jau tam tikrą kilnojamąją laboratoriją) ir pradėti gaminti sintetinius narkotikus - amfetaminą. Vos tik automobilių vagis buvo paleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą, iškart šią idėją ėmėsi įgyvendinti. Tai buvo 1997 - 1998 -ieji - sintetinių kvaišalų gamybos Lietuvoje pradžia...
Fabrikas telpa bagažinėje
Pervežti ir sumontuoti amfetamino gamybos įrangą buvo labai paprasta - vadinamoji laboratorija galėjo lengvai tilpti automobilio bagažinėje. Ją buvo lengva pergabenti iš vienos vietos į kitą, kitaip sakant, saugumo sumetimais dažnai keisti "darbo" vietą... Lenkai į Lietuvą atgabeno minėtą įrangą, apmokė 2-3 nusikalstamai grupuotei artimus ir patikimus asmenis. Vienu iš būsimųjų amfetamino gamintojų tapo Artūras (iki tol jis spėjo įgyti pasitikėjimą - tai parvairuodavo kokį vogtą automobilį, tai greitai ir be priekaištų įvykdydavo kitą grupuotės vadeivų pavedimą).
Lenkai parūpino ne tik įrangą. Buvo ypač svarbu gauti visas sudedamąsias kvaišalų dalis. Benzilmetilketonas (BMK) - pagrindinė amfetamino žaliava - buvo gabenama iš Rusijos (iki 2000-ųjų už jos laikymą net nebuvo taikoma atsakomybė), o kai kuriais duomenimis, atkeliaudavo iš Vietnamo. Beje, lenkai amfetaminą pradėjo gaminti maždaug 1990-aisiais ir gerai žinojo, kokiuose Rusijos regionuose buvo galima įsigyti BMK...
Savi žmonės neapvilia
Pirmą kartą Artūro prižiūrimam amfetamino fabrikėliui Rusijos nusikalstamos struktūros į Lietuvą atvežė 20 litrų BMK. Tai skysta, klampi, tamsiai geltonos spalvos, ypač aštraus kvapo (primenanti migdolus), "ėdanti" net plastmasinius indus medžiaga. Gamybos proceso metu (kaitinant su tam tikrais cheminiais priedais) lenkų atgabentoje įrangoje šis mišinys ilgainiui sutirštėdavo, vėliau buvo džiovinamas, kol galiausiai virsdavo naudojimui tinkamais kvaišalais. Artūras buvo visiškai atsakingas už vienos tokios laboratorijos, kuri būdavo kilnojama į vis kitas vietas, darbą. Iš pradžių šiam tikslui buvo išnuomotas butas, tačiau nepaprastai aitrus kvapas (Artūro žodžiais tariant, nereali smarvė), kurį lengvai užuosdavo ne tik daugiabučio kaimynai, bet ir visa gatvė, kėlė pagrįstus įtarimus, todėl laboratorija buvo perkelta į atokesnę vietą, kuo toliau nuo žmonių akių. Vieną nedidelį namuką nusikaltėliai išsinuomojo Romainiuose, kitą - Juodelynėje. Iškilus grėsmei fabrikėlis būdavo lengvai ir greitai perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Grupuotės vadeivos visuomet gaudavo informacijos iš policijos apie rengiamus reidus... Paprastai jie būdavo perspėjami ne vėliau kaip likus maždaug 3 valandoms iki tokių operacijų pradžios... Artūro teigimu, visur dirbo savi žmonės. Jie niekada neįkliūdavo - tiek gamindami amfetaminą, tiek per sieną gabendami žaliavą, tiek išveždami pagamintą produkciją iš Lietuvos...
Viskas buvo matuojama doleriais
Beje, Artūras žinojo, jog Lazdijų pasienio poste (kalbame apie 1997 - 1998 metus) nusikalstama grupuotė, kuriai jis dirbo, turėjo savą pamainos viršininką. Paprastai rusai automobilyje įrengtoje slėptuvėje vienu metu atveždavo apie 100 litrų BMK. Medininkų pasienio poste (Baltarusijos pusėje) prie vairo sėsdavo kitas žmogus, kuris automobilį pervairuodavo per sieną ir jį su atgabentu kroviniu perduodavo lietuviams. Atvykus į Kauną ir iš paslėptos talpyklos išpumpavus BMK, automobilis (jau tuščias) būdavo nuvairuojamas į Baltarusiją ir grąžinamas rusams. Toks pervažiavimas per sieną kainuodavo nuo 3 000 iki 5 000 JAV dolerių. Rusijoje už vieną litrą BMK iš pirmų rankų tekdavo pakloti nuo 100 iki 150 JAV dolerių, o Lietuvoje tokio pagrindinės amfetamino sudedamosios medžiagos kiekio kaina jau šokteldavo iki 450-500 JAV dolerių. Lenkijoje BMK dar pabrangdavo - iki 650-700 dolerių už vieną litrą...
Pinigai gali viską
Gamybos pradžioje iš vieno litro BMK (su atitinkamais priedais - cheminėmis medžiagomis) buvo galima pagaminti apie 700 gramų, vėliau, modernizavus gamybos ciklą, net iki kilogramo amfetamino. Iš pradžių vienas kilogramas šių sintetinių kvaišalų buvo įvertintas 4 500-5 000 JAV dolerių, o dabar - nukritęs iki 2 000... Visas amfetamino gamybos procesas trukdavo maždaug parą. Taigi per trumpą laiką lyg miltai iš malūno byrėjo labai dideli grynieji pinigai, tad visai nenuostabu, jog jais galėjo susigundyti bet kas - net ir labai principingi pareigūnai. O ką kalbėti apie eilinius, tokius kaip Artūras. Beje, jis didelių paslapčių nežinojo - tik tiek, kiek reikia "darbininkui"... Tačiau kartais jam tekdavo atlikti tam tikrus pavedimus - kažkam perduoti ar į sutartą vietą nuvežti siuntą pagamintų narkotikų, nors paprastai juos pasiimdavo grupuotės vadeivos. Artūras žinojo, jog nedidelė dalis jo pagaminto amfetamino lieka Lietuvoje, kita, didesnioji, išgabenama į Skandinavijos šalis. Tam tikra dalis atitekdavo BMK atgabenusiems rusams - tai buvo tarsi barteriniai mainai... Jiems už šią medžiagą mokėdavo ne pinigais, o narkotikais... Taip buvo naudingiau.
Iš "chatos" neišlįsdavo po savaitę
Taigi į tą procesą įtraukto - apmokyto, ištobulėjusio, patikimo - Artūro vertė gerokai pakilo. Beje, tai jausdamas jis atliko savotišką tyrimą. Vyrukui pavyko sužinoti, jog tuo metu Kaune veikė gal kokie 2-3 panašūs "taškai". Amfetamino paklausa buvo tokia didelė, jog jis nespėdavo prigaminti tiek, kiek reikėdavo. Procesas vyko be sustojimo, nenutrūkstamai. Artūras prisipažino kartais visą savaitę negalėdavęs išlįsti iš "chatos" - fabrikėlio, ištisas dienas nuo veido nenusiimdavęs respiratoriaus (dėl ypatingai aitraus kvapo be jo dirbti neįmanoma)... Gal ir keistoka, tačiau pats šiomis medžiagomis nesusigundė ir jų net neparagavo. O juk jam tereikėdavo ištiesti ranką...
Žaibiškai tapo turtuoliu
Artūro finansinė padėtis keitėsi žaibiškai. Iš pradžių už vieną kilogramą pagaminto amfetamino "šeimininkai" jam atseikėdavo po 100 JAV dolerių, o vėliau, procesui įsisiūbavus, būdavo mėnesių, per kuriuos Artūras į kišenę įsidėdavo net po 10 000 dolerių... Kitados gyvenęs gana kukliai, jaunas vyrukas greitai nusipirko prabangų automobilį (žinoma, mersedesą), paskui - didžiulį butą (iš tiesų - vieną šalia kito du butus), už kuriuos sumokėjo apie 15 000 JAV dolerių, o moderniam remontui nepagailėjo net 40 000... Tie, kurie Artūrą pažinojo anksčiau, gerai matė itin ryškius jo gyvenimo pokyčius, tačiau pats jis savo "verslo kortų" niekam neatskleidė...
Planas "sam sebe režisior"
Laikas bėgo, konkurentų vis daugėjo. Tarp amfetamino gamintojų užvirė kova. Artūras žinojo, jog jo "bosai" turi "stogą" teisėsaugoje, todėl dirbo savo darbą toliau. Vis dėlto kvaišalų pasiūla didėjo, todėl teko po truputį mažinti gamybą. Būdavo savaičių, kuomet niekas neatvykdavo paimti "krovinio", o Artūrui labai nesinorėjo dirbti "į sandėlį" ir laukti eilinės algos... Tuomet, įvertinęs situaciją, vaikinas pradėjo vogti. Blogiausia, jog kvaišalų neturėjo kur realizuoti. Vienam kitam prasitardavo galįs "suveikti"amfetamino ir pradėjo pardavinėti tai, ką nuvogdavo... Žinoma, nebuvo lengva, nes kuomet yra susiformavęs nusikaltėlių tinklas, į jį patekti pavojinga - juk galima pasiūlyti ir savam...
Išsikasė sau duobę
Neilgai trukus išaiškėjo, jog Artūras "žiurkiauja" (vagia iš savų). Tai atsitiko 2001-ųjų pabaigoje. Tada vyrukas net nenutuokė, kokios egzekucijos nusipelnė. Vieną dieną jis buvo pakviestas į pirtį kaime Kėdainių rajone. Šis kvietimas jokio įtarimo nekėlė, nes tokiuose "baliuose" jam tekdavo dalyvauti gana dažnai. Įsėdęs į vieno iš savo "bosų" automobilį jis paklausė, kodėl nėra mergų (paprastai be jų linksmybės nevykdavo). Jam buvo atsakyta, kad šios atvažiuos vėliau. Tačiau kuomet pravažiavus vieną bei kitą sodybą automobilis pasuko gilyn į mišką, Artūro nugara perbėgo pirmieji šiurpuliukai. Sustojus tankmėje nusikaltėlių kalba buvo trumpa - ištraukę iš automobilio bagažinės kastuvą įbruko jį Artūrui į rankas ir liepė kastis duobę. Žliaugiant per nugarą šaltam prakaitui jis darė ką liepiamas... Tada, nieko neaiškinę, Artūrą puolė daužyti, spardyti, laužyti kaulus. Galiausiai įmetė į jo paties iškastą duobę ir nuvažiavo. Duobėje Artūras prasivoliojo maždaug parą. Po to jam vis dėlto pavyko išsikapanoti iš laikino kapo ir nušliaužti iki autostrados. Tomis akimirkomis jis bijojo netgi ieškoti pagalbos - net nesikreipė į medikus, nors buvo visas sulaužytas. Galvojo, jog gauja jį iškas ir iš po žemių. Tris mėnesius pragulėjęs lovoje (žinoma, ne savo namuose), apsiėjo be operacijų... Deja, kai šiek tiek atkuto, sužinojo, jog nieko nebeturi. Dar stovėdamas prie duobės krašto pasirašė skolos lapelį, kuriuo visas turtas perėjo gaujos nariams. Jis neteko mersedeso, buto, viso savo turto. Tuo metu su žmona buvo išsiskyręs - ją bei sūnų paliko be pastogės. Taigi Artūras prarado sveikatą, pinigus, visą turtą, artimuosius, o galiausiai net savo tėvynę (tai iš tiesų ne vien skambūs žodžiai). Kuomet sustiprėjo ir sužinojo, jog gauja jam mina ant kulnų (pasirodo, egzekuciją įvykdę nusikaltėliai manė, jog jis miręs), teko prašytis vieno verslininko finansinės paramos ir sprukti į užsienį...
Artūrui sunku susitaikyti su tokiu likimu. Jis iki šiol skundžiasi sveikata ir nors gana sunkiai dirba, puikiai supranta, kad kišenės niekada nebus tokios pilnos, kokios būdavo gaminant amfetaminą. Artūrą sužlugdė klaidingas pasirinkimas. Kitados susigundęs didžiuliais Pinigais, šis vyrukas net nesusimąstydavo, kokią pražūtį neša jo rankomis pagaminti kvaišalai... Tik po šio išbandymo vyrukas suprato, jog buvo tiktai nusikaltėlių darbo įrankis, kurį, atlikus darbą, šeimininkas paprasčiausiai išmeta...
