Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Antanas Skrickus iš Jurbarko rajono, Antkalnės kaimo, buvo atviras kaip pavasarį pravertas langas... O kaipgi neatvirausi, jei skurdi realybė badyte bado akis. Ar įsivaizduojate, kokiame būste šiuo metu glaudžiasi gyvenimo mėtytas ir vėtytas vyras? Tikrai neatspėsite... Iš tiesų Antano "namukas" - tai, jo žodžiais tariant, antikvarinę vertę turintis rusų gamybos karinis automobilis, parsitemptas maždaug prieš trejus metus. Antanas neslepia, jog kartą į atokų Gystos ir Dubinės upelių slėnį užklydęs vokietis už šį sunkvežimį jam buvo siūlęs net 10 000 vokiškų markių, tačiau vienišius savo būsto parduoti nesutiko. Esą nebūtų turėjęs kur gyventi, be to, nėra čia ko gailėtis, juk kuo toliau, tuo "namuko" vertė vis didėja... Gal iš tiesų dar po kokių penkerių metų tas pats vokietis jau pasiūlys tiek pat tūkstančių eurų... Ir vis dėlto Antano nepavyko įtikinti, jog už tokią pinigų sumą jis galėjo susiręsti visai neblogą pirkutę... Na, ne visiems mirtingiesiems suvokti, kaip tokiame būste galima leisti speiguotas žiemas ar darganotus rudens vakarus (tiesa, jį šildo "buržuika"). Tačiau čia vietos užtenka ne tik šeimininkui, bet ir dviem keturkojams "asmens sargybiniams" - kiek anksčiau už 250 litų pirktam Flintui ir visai neseniai padovanotam Fredžiui. Du jauni šuniukai atstoja artimiausius draugus, o trečiasis, pavadintas egzotišku Ijo vardu, - pats ištikimiausias piemuo. Jo "kompetencija" - būrys ožkų, kurias reikia nuginti į ganyklą, o vakare parvaryti namo... Antano "namas" stovi krūmais bei medžiais apaugusioje kalvos papėdėje, o kalvų skardžiuose grakščiai vaikštinėja ir ramia skabo jau gerokai parudavusią žolę būrys ožkelių. Jomis Antanas labiausiai rūpinasi, todėl ir surentė tvartuką. Šeimininkas turi ir keletą vištų - juk reikia kažką valgyti... Tai tikriausiai ir visas Antano ūkis, nors romantiškai nusiteikusio vyro planuose dar daug rožinių, sunkiai įgyvendinamų svajonių. Tačiau apie jas - kiek vėliau...
A. Skrickus prisipažino, jog plyname lauke atsidūrė maždaug prieš trejus metus - praradęs turėtus namus, šeimą ir visą turtą, pasiekęs patį gyvenimo dugną.
- Patikėkite, kitados dirbau atsakingą darbą, - pasakoja užsigrūdinęs vyriškis. - Kuo tik nebuvau - ir milicininku, ir gyvačių gaudytoju, ir pedagogu, ir verslininku... Keičiau profesijas kaip Ivanas Vasiljevičius... Pradėjau dirbti milicininku, tačiau po pusės metų tapau invalidu - per autoavariją netekau rankos. Perėjau į statybas, paskui mokiausi universitete, dirbau mokykloje (buvau net direktoriaus pavaduotojas, dėsčiau biologiją), Zoologijos sode. O kai į rankas paėmiau karališkąjį pitoną - susidomėjimas gyvūnais tapo profesija ir taip pradėjau vadintis gyvačių gaudytoju. Net 12 metų važinėjau į ekspedicijas, buvau ne kartą sugeltas, tačiau nenumiriau. Paskui ėmiausi verslo, kuris, galiu prisipažinti, neblogai sekėsi. Gyvenimas pradėjo byrėti tuomet, kai mane "pavedė" bendro verslo partneris. Jis panoro atsiimti įdėtus pinigus, o aš jų neturėjau. Tada prasidėjo teismai, grasinimai, prievarta. Galiausiai buvau priverstas pasirašyti ant tuščio lapo, o kadangi neturėjau galimybės atiduoti pinigų, viską praradau ir tapau apgailėtinas benamis...
Pasirodo, tai dar nebuvo pati didžiausia tragedija. Antaną visiškai sužlugdė moteris, per kurią pašlijo jo santykiai su šeima. Paaiškėjo, jog 18 metų jaunesnė mylimoji tiktai žaidė Antano jausmais ir ieškojo naudos. Tačiau vyriškis visai atvirai prisipažįsta pats leidęsis apvyniojamas apie pirštą.
- Dabar, Antanėli, kankinkis šiame geležies gabale, kankinkis, nes tu to nusipelnei, - negailestingai save plaka mūsų herojus ir kiek padvejojęs primena, jog kur moterys ir alkoholis - ten vien nelaimės...
Antanas pasakoja, jog dėl užgriuvusių nesėkmių jis pradėjo stipriai gerti ir tapo paskutiniu "bomžu", valkata. Kai, jo žodžiais tariant, pasiekė gyvenimo dugną tikrąja to žodžio prasme, nusprendė visiems (o pirmiausia - sau) įrodyti, kad dar gali atsitiesti... Juo labiau jog galiausiai suprato dar esąs žmogus, o ne kokia mazgotė... Vyriškio teigimu, svarbiausia buvo nustoti gerti. Vieną dieną jis taip ir padarė. Ir štai jau dveji metai į burną neima nė lašo alkoholio. Jo visiškai nevilioja nei brendis, nei šampanas. Štai kokia geležinė žmogaus valia...
O šiandien Antanas - 8 hektarų žemės sklypo savininkas. Jis šią žemę paveldėjo iš tėvų. Naująjį gyvenimą teko pradėti nuo nulio, plyname lauke. Svarstydamas, kokį atskaitos tašką pasirinkti, Antanas prisiminė vienos moteriškaitės žodžius, jog iš ožkų arba prasigyvensi, arba nusigyvensi. Taigi nusprendė užsiimti ožkininkyste arba avininkyste. Na, panašiai kaip tas buvęs vieno laikraščio redaktorius... Iš pradžių keletą ožkelių pats nusipirko, kitas padovanojo. Ateities planai buvo gana įspūdingi... Deja, Antanui nesisekė. Pirmaisiais metais jo ožkas išpjovė šunys. Dar po metų atsitiko tokia pat nelaimė... Na o štai visai neseniai, per buvusias rusiškas spalio šventes, vyriškis patyrė dar vieną didžiulį likimo smūgį.
Tą dieną Antanas išvažiavo į Jurbarką pirkti bernzinpjūklio. Grįžo namo ne vienas - tądien jam draugas padovanojo jau minėtą Fredį, poros mėnesių šuniuką (sako, jog gana kilmingos, tačiau maišytos stafordšyrų terjerų veislės). Buvo prietema. Staiga šeimininkas išgirdo šūvius. Ištisą seriją, visai arti - gal už kokio šimto metrų. Išsigandęs krūptelėjo... Maža kas šaudo, pagalvojo, gal brakonieriai, gal medžiotojai... Tačiau tą pačią akimirką prisiminė savo ožkytes - vargšelės, kad tik jų nenušautų... Namo netrukus parbėgo tiktai trys augintinės. Jos buvo išsigandusios, išblaškytos. Vėlų vakarą sulaukęs, kol patekės mėnulis, bebraidydamas pakrūmėmis vyriškis aptiko pirmą nušautą ožką. Tą vakarą jis parsivarė dar penkias - kitų neberado. Kai kurios ožkos šlubavo - buvo aiškiai sužeistos. Vėliau tai patvirtino veterinaras. Beje, jis pasiūlė Antanui ožkas papjauti, nes esą šios vis tiek neišgyvensiančios. Bet Antanas savo augintinių tikrai nepjaus ir jų mėsos nevalgys. Susirūpinęs vyras yra įsitikinęs, jog policija rodo per mažai pastangų, kad nusikaltimas būtų išaiškintas.
- Man labai nepatinka, kad šalia dedasi tokie dalykai, - atsakingai pareiškia nukentėjėlis. - Pirma, reikia išsiaiškinti, kas ir kodėl taip švaistosi ginklais, dėl kokios priežasties šaudomi gyvuliai... Antra, gal tai nukreipta prieš mane, gal kitąsyk kulkos bus paleistos jau ne į ožkas... Neatmetu, jog kas nors taip būtų pasielgęs tyčia... Gaila, bet jaučiu, kad niekas kaltininkų nesuras ir nenubaus...
Veliuonos seniūnijoje dirbantis inspektorius Darius Butkus parodė savo "popierius", kuriuose užfiksuotas šio įvykio ikiteisminis tyrimas. Pareigūnas paneigė Antano versiją, jog policija nieko nedirba. Iš tiesų buvo surinkti liudininkų parodymai, nubraižytos apylinkių schemos bei kiti reikalingi dokumentai. Beje, tam tikras išvadas galima daryti iš aplinkinių gyventojų, kurie nuo A. Skrickaus valdų įsikūrę per kelis kilometrus, parodymų. Jie lyg susitarę tikina, jog Antano nepririštos ožkos baigia nugraužti medelius, nualinti pasėlius. Pasirodo, ieškodamos maisto jos gali nukeliauti net po 2-3 kilometrus. Tą patį patvirtino girdėjęs ir pats Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlepševičius. Taigi lyg ir galima daryti išvadą, kad į Antano mylimas ožkas šūvius paleido kantrybę praradę kaimiečiai. Žinoma, tai tik prielaida, o kaip buvo iš tiesų, gal vis dėlto Antanui pasakys ikiteisminio tyrimo tyrėjas...
Beje, tik iš seniūno sužinojome, jog kitados Antanas bandė įgyvendinti grandiozinį planą. Padedamas kolūkių šiame slėnyje jis ketino įkurti zoologijos sodą. Į natūraliai gamtai priartintą aplinką (aptvarus) iš tolimų kraštų jis buvo atsigabenęs ne tik meškų, kitų žvėrių, bet net ir kupranugarį. Vėliau, nutrūkus finansavimui, šis planas žlugo - alkani žvėrys suėdė vieni kitus...
Taigi Antanui nesiseka. Žlugo zoologijos sodas, kažkas bando sunaikinti ožkininkystės verslą. Tačiau vyriškis nenusimena - jis tikrai nepasiduos..
