Įsivaizduokime, kad vienas epizodas pastarajame Darbo partijos suvažiavime galėjo susiklostyti kitaip. „Ką jūs gero nuveikėte partijos, šalies labui?“ – rūsčiai paklausė Viktoras Uspaskichas savo kritikų. Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla.
Staiga iš savo vietos pakilo vienas Darbo partijai priklausantis Seimo narys ir pareiškė: „Mes kai ką padarėme, bent vieną svarbų darbą tikrai esame atlikę!“ – „Įdomu kokį?“ – pasityčiodamas paklausė V. Uspaskichas. „Mes kompensavome žmonėms jų praradimus! Mes ištaisėme nuo amžių besitęsiančias Grigaliaus kalendoriaus klaidas, ištaisėme Bažnyčios klaidą, kuri paskelbė Velykas sekmadienį, ir pakoregavom lietuvių tautos suklydimus pasirenkant Motinos dieną švęsti pirmąjį gegužės sekmadienį. Atlikome sunkų, daug kruopštumo ir analizės pareikalavusį darbą ir dabar kiekvienas Lietuvos pilietis gali džiaugtis kompensacijomis!“
Jeigu V. Uspaskichui paklausus tą lemtingą klausimą šitai būtų įvykę, jis būtų praradęs amą. Jis būtų supratęs, kokius svarbius ir sunkius darbus dirba Seimo nariai. Jis būtų neišdrįsęs iš partijos pirmininko pavaduotojo pareigų pašalinti Seimo pirmininko Viktoro Muntiano, šio sekėjai nebūtų išėję iš Seimo Darbo frakcijos, o pats Seimo pirmininkas nebūtų pasitraukęs iš partijos...
Išties Seimo sprendimas buvo įspūdingas. Kompensuoti žmonėms už „prarandamas“, sutampančias su savaitgaliais švenčių dienas pasiūlė kažkada nesutaikomas ir nuosekliausias Artūro Zuoko kritikas, o dabar ištikimiausias jo rėmėjas Algis Čaplikas. Šią, rodos, nekaltą ir propagandinę opozicijos iniciatyvą pasigavo dauguma – tikra Artūro Paulausko nušalinimo repeticija. Ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas traukė pečiais – įvedus net ir vieną papildomą poilsio dieną šalies biudžetas netenka dešimčių milijonų litų.
Pagalvokime – chirurgai atliks mažiau operacijų, spaustuvininkai išspausdins mažiau knygų, verslininkai sudarys mažiau sandorių... Darbdaviai griebėsi už galvos – įmonės dirbs mažiau, mažiau bus produkcijos, apyvartos ir t.t. Protestavo ir profesinės sąjungos – įvedus papildomas poilsio dienas dalį pajamų praranda statybininkai, įmonių darbuotojai, kuriems atlyginimas mokamas pagal išdirbį. Mūsų skurdi šalis, kurios vienintelis pranašumas galėtų būti veržlumas ir noras dirbti, pasišovė poilsiauti daugiau negu išlepę vakariečiai. Nepaisydamas kritikos iš abiejų pusių Seimas nedelsdamas priėmė įstatymą. Valdas Adamkus prieš Kalėdas jį pasirašė žaibiškai.
Mūsų politikai – visagaliai. Gali keisti laiko juostas, reguliuoti saulės patekėjimą, mokyti pasaulį teisingai švęsti Velykas.
Įdomu, ar kas nors iš sprendimus priimančių politikų bent permetė akimis įstatymą, įsigilino, už ką balsuojama? Klausimas, ar kompensuoti tik už tas dienas, kurios kartais sutampa su savaitgaliais, ar ir už tas, kurios nuo amžių švenčiamos sekmadienį, net nebuvo svarstomas. Juk reikia bent vieną gerą darbą nuveikti tautos labui, ir skubiai.
Kaip visada laimėjo valdininkai: ir taip dirba neką, tad papildomai poilsiauti gaunant visą atlyginimą – vienas malonumas.
Jeigu jau pradėta kompensuoti už tai, ko niekas neprarado, siūlau šią patirtį panaudoti sprendžiant ir kitų kompensacijų problemą. Nors mūsų politikai, kaip minėta, visagaliai, kažkodėl jau 16 metų vedžioja gyventojus už nosies, delsdami išmokėti jiems priklausančias kompensacijas. Tad kodėl vietoj kompensacijų už prarastus rublinius indėlius gyventojų nepamaloninus papildomomis laisvomis švenčių dienomis? Manyčiau, tai būtų progresyvus sprendimas ir greičiau baigiant užsitęsusią žemės reformą – už įstrigusius biurokratijos pinklėse arba „gerų žmonių“ perimtus žemės sklypus būtų galima kompensuoti leidžiant pretendentams į žemę kurį laiką nedirbti. Tokią pat kompensaciją būtų galima teikti ir savininkams, neatgaunantiems savo namų.
Ir apskritai visų bet kaip, nepasvėrus, neapsvarsčius, nekvalifikuotai priimtų įstatymų daromą žalą būtų galima kompensuoti papildomomis švenčių dienomis.
Tik ar tuomet dar liktų bent viena darbo diena?
