Ramiajame vandenyne aptiktas ryklio ir auksinės žuvelės hibridas. Išpildo tris paskutinius norus.
Sėdi du draugai prie ežero. Žiūri - ateina aplinkos apsaugos inspektorius. Vienas iš jų šoko bėgti. Po didelių gaudynių uždusęs inspektorius:
- Ar turi licenciją žvejybai šiame ežere?
- Turiu !
- Tai ko bėgai?
- Draugas neturėjo.
Sėdi čiukčis prie eketės, o šalia kalnas žuvies. Prieina geologas:
- Klausyk, čiukčia, duok žuvies.
- Negaliu, viršininkas barsis!!!
- O kas viršininkas?
- Taigi aš.
- Klausyk, viršininke, duok truputį žuvies!
- Imk kiek nori, man negaila.
Skaito tėtušis Petriukui Puškino pasakaitę apie žveją ir žuvytę: „Vieną kartą senis nuėjo prie mėlynos jūros pildyti senės pageidavimų, antrą, trečią…“ Čia Petriukas ir neišlaikė:
- Tėti, o visgi seniokas truputį, na toks… Nenormalus visai…
- Kodėl?
- Tai ko jis kaip paskutinis liurbis pirmyn atgal laksto? Seniai tos žuvytės galėjo paprašyti naujos senės! Ir jaunesnės! Ir kad biusthalteris būtų trečio numerio...
Važiuoja, vadinasi, žvejai ir prūdelį mato, pro šalį senis karves gena. Žvejai:
- Seni, čia yra žuvies?
- O kur jai iš čia po velnių dingti???
Visą dieną prasėdėjo - nei vieno kibimo. Vakarop vėl mato tą patį senį:
- Seni, tu juk sakei, kad čia yra žuvies…
- O iš kur jai čia po velnių atsirasti...
Vienas žvejys patarinėja kitam, kaip per žvejybą apsiginti nuo uodų:
- Reikia gerai įsitrinti stipriu vynu ir po to apsibarstyti smulkiu smėliuku. Uodai nutūps, prisisiurbs vyno ir pradės mėtytis akmenimis.
Žvejoja zuikis, staiga prie plūdės iškyla varlė ir klausia:
- Kas kimba, zuiki ?
Zuikis supykęs jai ir sako:
- Plauk žalias pro šalį.
Po kurio laiko priplaukia krokodilas ir jis klausia zuikio, kas kimba. Zuikis netekęs kantrybės atsako:
- Kas čia kibs, kai pilna upė tokių žaliūkų!!!
Žvejys turguje parduoda žuvį. Vardija visokius pavadinimus.
- Ar gyva? - klausia pirkėjas.
- Gyva.
- O kodėl nejuda?
- Miega.
- O kodėl toks kvapas?
- Klausyk, o tu kai miegi, ar už savo kvapą atsakai?
Misteri, ir daug jau pagavote? - pasidomėjo kaimo berniokas atvažiavusio žvejo, kuris vienišas sėdėjo ant upelio kranto.
- Kol kas nieko, nors čia jau pratupėjau tris valandas.
- Tai jūsų reikalai jau ne tokie blogi, - pastebėjo berniokas. - Vienas atvykėlis čia praleido ištisas dvi savaites ir pagavo ne ką daugiau, nei jūs per tris valandas.
Naktinė žūklė. Prie kanalo kas penkiasdešimt metrų įsitaisę sėdi žvejai. Vienam iš jų tolumoj pasigirsta keistas garsas, aplink tamsu ir truputį baisoka. Žvejys apsidairo aplinkui ir žvejoja toliau, po kiek laiko tas kraupus garsas pasikartoja dar kartą, tik jau arčiau. Žvejys gaudo toliau, tik neramu, kas čia naktį dedasi. Praėjus dar kiek laiko tas pats kraupus garsas pasigirta visai prie pat. Tada žvejys susideda visus savo įrankius, pasiima gerą pagalį ir įsilindęs į palapinę užgesina šviesą, užtraukia palapinę. Po kiek laiko kažkas prieina prie palapinės, atitraukia užtrauktuką ir staigiai įkišęs galvą klausia:
- Ar neturite prisidegti...
Bet žvejys iš išgąsčio tvoja jam pagaliu per galvą ir tas pats kraupus garsas pasikartoja dar kartą.
Nykstančias žuvis reikia įrašyti į Raudonąją knygą, o žuvis, kurių yra daug, į kulinarinių receptų knygą.
Petka su Čiapajevu išvarė pailsėti į Afriką. Komisija išvažiavo pažiūrėti, kaip didvyriai kultūringai ilsisi. Žiūri, Čiapajevas eina palei vandenyno krantą ir mėto granatas į vandenį, ir taip gaudo žuvį.
- Ei, ką darai? Kas taip daro? Pažiūrėk, kaip kultūringai Petka iš valtelės žuvį gaudo.
- Kultūringai?! Kad ne taip... Jis „ant žyvco“, vietoj žuvelės - juodaodį ant kabliuko pamovęs ryklius gaudo.
Plaukia žvejys upe. Šalia jo sėdi mokslininkas ir klausinėja:
- Ar jūs žinote ką nors apie filosofiją?
- Ne, negirdėjau. - atsako žvejys.
- Tai prarandate ketvirtadalį gyvenimo.
Po valandėlės vėl klausia :
- Tai gal žinote ką nors apie nykstančius augalus!?
- Ne, negirdėjau. - atsako žvejys.
- Tai prarandate pusę gyvenimo, -burbteli mokslininkas.
Staiga valtis apvirsta. Žvejys rėkia:
- Ar mokate plaukti?
Mokslininkas:
- NE!!!
- Tai kabinkitės greičiau už manęs, nes tuoj prarasite visą gyvenimą...
Prieina jaunas žvejas prie senio ir klausia:
- Na kaip, ar kimba kas nors?
- Nu žinoma, kad kimba! - atsako senis.
- O kur tavo žuvys?! - klausia jaunas.
- Ai, aš tai mažas paleidžiu, o dideles į degtukų dėžutę dedu!
Psichiatrinės ligoninės ligonis atsinešė į palatą dubenį vandens, įmerkė į jį meškerę ir susikaupęs ėmė stebėti plūdę. Trinktelėjo palatos durys, įėjo gydytojas.
- Tyliau! - sudraudė jį ligonis.
- Na, kaip? Ar kimba? - viską supratęs tyliai sukuždėjo gydytojas.
Ligonis kreivai šyptelėjo:
- Gal išprotėjai? Argi dubeny būna žuvų?
Eina žvejas namo su karpiu rankose. Pamato - policininkas priešais ir ženklas „Žvejoti draudžiama“. Policininkas pamato - pilietis žuvį nešasi, o čia žvejot negalima. Policininkas sako:
- Ponas, tai ką čia nešamės?
- Karpį.
- Bet čia žvejoti negalima.
- Viršininkas, čia nepaprastas karpis, o stebuklingas.
- O ką jis gali?
- Kai paleidi jį į vandenį, jis nuplaukia , bet kai paploji arba kai švilpauti pradedi, tai grįžta
- Parodyk,- paleido ponas žuvį, o policininkas paploja, pašvilpauja ir sako:
- Na, kodėl tas karpis neparplaukia?
- Viršininke, koks karpis?
Grįžta vyras iš žūklės. Paspaudžia skambutį ir laukia. Niekas neatidaro. Spaudžia dar kartą. Pagaliau duris atidaro pusnuogė žmona.
- Kodėl neapsirengusi? - ir tuo metu pamato kitą pusnuogį vyrą,- Ką tas čia daro?
- Žuvies parnešei? - pertraukia žmona jį.
- Na taip.
- Tai gerai, už mano nugaros stovi žuvies kepėjas.
Atsibodo žmonai, kad vyras kiekvieną dieną eina žvejoti. Atsikėlė anksti ryte, sulaužė visas meškeres, išmetė visus įrankius, supjaustė valtį.
Jai buvo likę gyventi nemažiau kaip valandą...
Atsikėlė žmona ankstų sekmadienio rytą, paruošė skanius pusryčius, butelį ant stalo pastatė ir pakvietė vyrą pusryčiauti. Tik susėdo - žiūri kaimynas į svečius kėblina. Nesinori vyrui dalintis degtine ir jis nusprendžia:
- Paslėpk butelį. Sakyk jam, kad aš išvažiavau žvejoti, jis ir išeis. Paskui mes ramiai išgersime.
O pats palindo po lova. Kaimynas užėjo, paklausė, kur vyras. Sužinojęs, kad jis išvažiavo žvejoti, tarė:
- Gaila... O aš pusę litro atsinešiau... Na, matė jį velniai tą tavo vyrą. Išgerkim mes abu!
Išgėrė tą butelį, suvalgė pusryčius, o paskui ir į lovą suvirto... Kada patenkintas kaimynas išėjo, piktas vyras išlindęs iš po lovos, sušniokštė:
- Tavo laimė, gyvatė, kad aš buvau žvejoti išvažiavęs, kitaip būtum gavusi...
Ežere maudosi naujojo ruso šeima, netoliese žvejys žuvį gaudo. Staiga žvejys išgirsta šauksmą.
- Gelbėkit, mano žmona skęsta, o aš plaukti nemoku! Duosiu 100$, jei man padėsit!
Žvejys dešimčia stiprių grybšnių atsiduria prie skęstančios moters ir ištraukia ją iš vandens.
- Na, kur mano šimtinė?
- Žinai, ji taip makalavosi vandenyje, kad aš pagalvojau, jog tai mano žmona, bet apsirikau - čia mano uošvė.
- Oh nesiseka, kiek aš tau skolingas?
Grįžta vyras iš eilinės nesėkmingos žvejybos ir teisinasi žmonai:
- Sliekai negeri, košė blogai buvo išvirta, duonos minkštimas greitai nuo kabliuko nukrenta, tešla vėl per skysta buvo... todėl žuvis ir nekimba.
Žmona pagalvojo ir sako:
- Aš iki šiol nesuprantu, ant ko tu mane pagavai...?
Grįžta vyras iš žvejybos ir sako žmonai:
- Na ir šykštūs žmonės pasidarė. Mes su draugais susitarėm, kad pirmasis, sugavęs žuvį, stato magaryčias, antrasis - užkandą. Ir ką tu galvoji? Žiūriu Petro plūdė paniro, o jis sėdi lyg nematytų. Jurgiui irgi timptelėjo, net botagas susilenkė. O jam nė motais. Ot šykštuoliai.
- O tau kibo? - klausia žmona.
- Juk aš ne durnas - be masalo užmečiau.
Grįžta vyras namo iš darbo. Ant stalo raštelis:
„Mielasis, aš išėjau pas draugę. Vakarienė ant viryklės. Meškerės kampe. Jei lydeka kainuos daugiau kaip 5 litai - nupirk ešerių.“
Grįžta vyras namo iš žvejybos su didžiausiu šamu. Žmona kepa virtuvėje valgį ir žiūri televizorių.
- Petrai, atiduok savo žuvytes katei ir eik valgyti!
Kalbasi du žvejai :
- Kodėl vedei tokia negražią moterį.
- Aš gi meškeriotojas!
- Na ir kas.
- Pas tokią, kol meškeriosiu, niekas neateis!
Pareina vyras namo ir sako žmonai:
- Pažiūrėk, kiek aš žuvų sugavau...
- O man kaimynė sakė, kad tu buvai į turgų užsukęs.
- Na tai kas, aš tiek prigaudžiau, kad turėjau pusę parduoti, sunku buvo nešti.
