Sigitas STASAITIS
Išgirdęs, jog brolis Algimantas jį kaltina apskundus policijai, kitas brolis Adolfas pirmas metė į brolį akmenį bei pagalį ir išmušė jo rankoje buvusį kirvį. Tuomet įnirtęs Algimantas puolė Adolį vytis, tačiau tuoj sustojo - šlubuojanti širdis sustabdė, be to, Adolis ir jaunesnis, ir sveikesnis. Buvo sveikesnis - mat mėtymasis akmenimis tądien buvo lemtingas. Įsiutęs Algimantas į brolį taip sviedė akmenį, jog po akimirkos per visą Mediniškių kaimą nuskardėjo gailus parpuolusio krauju paplūdusio Adolfo riksmas: "Gelbėkit! Tikras brolis žudo!"
Ne, šioje istorijoje, kur ketvirti metai brolis prieš brolį eina akmenimis, skundais bei advokatais, nėra lavonų, tačiau čia rasite dar įdomesnių nei eilinės girtuoklių pjautynės dalykų. Tai tikra lietuviška istorija: dėl turto bei ambicijų vienas brolis kitą pavertė invalidu, o pastarasis, viešai tikro brolio išsižadėjęs (!), iš jo truputį nepadoriu būdu dabar sunkia tūkstančius. Dar vienas įrodymas, kad mūsų tautiečiams turtas bei kerštas svarbiau už giminystę bei žmoniškumą.
Sukiršino testamentas
Jusių šeima iš Mediniškių kaimo (Pakruojo raj.) buvo tipiška lietuviška šeima: tėvas žuvo labai seniai, pokario metais, tris vaikus užaugino viena motina savo sodyboje Mediniškiuose. Žmonės pasakoja, jog senutė visus tris vaikus mylėjo vienodai: ir Ramutę, kuriai jau 63 metai, ir viena vasara jaunesnį Algimantą, ir jaunėlį Adolfą. Jaunos našlės vaikai užaugo neišlepę. Broliai išėjo į žmones, abu tapo vairuotojais: Adolis sukiojo tolimųjų reisų vilkiko vairą, Algis apsistojo Panevėžyje, kur vežiojo Panevėžio spirito gamyklos viršininką. Vienintelė Ramutė liko Mediniškiuose, kur pastaruosius metus karšino motulę. 1997-aisiais senoji Jusienė apleido šią ašarų pakalnę. Gražiai motulę į smėlio kalnelį palydėjus, Adolis seseriai su broliui kyšt po nosim testamentą, kur juodu ant balto aiškiai parašyta, jog iškeliaudama į geresnį pasaulį užgyventą gerą motina palieka jauniausiajam sūnui Adolfui. Ta diena ir tapo tikros lietuviškos istorijos su kraujo, pavydo bei keršto skoniu ištaka.
Save laiko geresniu
- Aš visada buvau geriausias sūnus, - taip testamentą aiškina Adolfas. - Grįždamas iš reisų visada pas mamą užsukdavau, atveždavau vaistų. Aš šeimoje buvau darbščiausias bei apsukriausias. Sesuo Ramutė mamos nemylėjo, o brolis savo spirito gamykloje per daug gėrė, todėl mama man viską ir užrašė.
Algimantas Jusys apie testamentą yra visai kitokios nuomonės. Pasak šio vyro, kartą pamelavęs, jog motiną išveža pas gydytoją, Adolis ją nutempė pas notarą. Nesvarbu, kaip ten buvo, tačiau menko palikimo - senų trobesių su pora hektarų žemės - Algimantas su Ramute Adoliui neužginčijo. Kita vertus, tai pasėjo kartėlį sesers ir brolio širdyse. Ypač po to, kai už per mamos sklypelį nutiestą dujotiekį valdžia atskaičiavo apvalius 7 000 litų, kuriais Adolfas su broliu ir seserim bevelijo nesidalinti.
Aistras pakurstė anonimas
Adolis buvo tiek kilnus, kad net iš motinos, o tiksliau jau savo, sodybos nevarė nei Ramutės Jusytės, nei jos suaugusio sūnaus. Negindavo paviešėti ir broliui Algimantui iš Panevėžio, pats sako jam net skerstuvių įdėdavęs. Tačiau tai neužglaistė trinties tarp artimiausiųjų giminių. Užpernai kažkam užkliuvo tyliai savo bute Panevėžyje gyvenantis našlys širdininkas Algis Jusys, kuris, pasak namo bendrijos pirmininko, visada ramus, paslaugus, niekada neturėjęs reikalų su policija. Anonimas suraitė skundą, jog buvęs spirito gamyklos vairuotojas Algimantas namie neva tyliai parceliuojąs spiritą. Kriminalistai atliko kratą, tačiau nieko neradę atstojo. A. Jusys nė neabejoja, jog skundas - brolio Adolfo darbas, nes alkoholiu neprekiauja, tad kaimynai skųsti negalėjo. 1999-ųjų rugsėjo 18-ąją Algis atvažiavo į tėvoniją, į Mediniškius, tikėdamasis su broliu viską išsiaiškinti.
Mano, jog brolis šovė
Kalinėdamas dėžutes Algimantas darže pamatė Adolį ir nuėjo aiškintis su kirvuku rankoje. Brolių pokalbio niekas nematė, tad apie viską telieka spręsti iš jų pačių gana prieštaringo pasakojimo. Pasak Algimanto, apkaltintas anoniminio skundo rašymu Adolfas supyko, pagaliu taip trenkė per ranką, kad net kirvukas iškrito. Tuomet įsižeidė Algis ir metėsi Adolfo link. Tas - bėgti. Toli nenusivijo, nes užduso - išeminės ligos pjaunama širdelė sustabdė. Sako vos apsisukęs grįžti prie dėžių, kai pajutęs smūgį į nugarą - tai Adolfas akmeniu atkeršijo už vaikymą. Vyresniajam broliui visai užvirė kraujas - nepagalvojęs apie pasekmes, nežinodamas, jog brolio kaulai labai trapūs, jis pakėlė didoką akmenį ir sviedė jau apsisukusio sprukti Adolio pusėn. Akmuo pataikė į koją, vyras griuvo, o viso to pasekmės labai sunkios: atviras skeveldrinis (!) kairės blauzdos lūžis. Per Mediniškius nuskardėjo Adolfo pagalbos riksmas. Išsigandęs Algimantas pasisiūlė brolį nuvežti į ligoninę, tačiau šis atsisakė vykti su skriaudiku, į ligoninę buvo nugabentas kaimynų iškviestos greitosios pagalbos automobiliu.
- Jis mane norėjo sunaikinti, - įsitikinęs Adolfas. - Iš pavydo, kad aš negerdavau, kad man visą gyvenimą sekėsi. Aš bėgau ir nemačiau, kuo jis mane sužeidė, tačiau ligoninėje gydytojai pasakė, kad taip koją sužaloti galėjo tik kulka. Dariau broliui nuolaidą - sutikau, kad sužeidė kirviu, o teisme, matote, išėjo, jog tik akmeniu.
Siekia brolį pasodinti
Sužeistasis visą mėnesį girgždino ligoninių lovas, dabar mažiausiai iki šių metų pabaigos turi gavęs antrąją invalidumo grupę. Nors šiaulietis vaikšto, tačiau tik pasiramsčiuodamas ramentais, nes išretėjęs sužeistasis kaulas. Tikėtina, jog vyras pasveiks, tačiau traumos pasekmes jaus iki mirties.
Nors nusikaltėlis Algis sutiko broliui atlyginti žalą, atsiprašyti ir taikytis, tačiau to kategoriškai nepanoro Adolfas. Jo apkaltintas Algimantas po metų buvo teisiamas Pakruojo rajono apylinkės teisme. Jis pripažintas esąs kaltas už netyčinį sunkų sužalojimą, nuteistas kalėti 1 metus, tačiau pritaikius įstatymą dėl amnestijos nuo bausmės atleistas. Adolfas Jusys teismo nuosprendį apskundė - reikalavo, kad skriaudikas būtų nuteistas ne už netyčinį, bet už tyčinį kūno sužalojimą bei atlygintų 2 529 litų žalą.
Po mėnesio Šiaulių apygardos teismas dėl simbolinio formalumo (dėl ne tokia forma surašyto nuosprendžio) Pakruojo teismo nuosprendį panaikino ir įsakė bylą išnagrinėti iš naujo kitam teisėjui. Pernai balandį tai buvo padaryta. Nusikaltęs brolis vėlgi siūlė reikalą spręsti gražiuoju, sumokėti jau puspenkto tūkstančio litų, tačiau Adolfas ir į kalbas nesileido. Teisme Pakruojyje buvo dar kartą priimtas lygiai toks pat nuosprendis, tik šįkart iš kaltininko nukentėjėliui jau buvo priteista nebe pustrečio tūkstančio litų, o beveik dvigubai didesnis ieškinys - 4 657 litai, - kuriuos atsidusęs Algimantas jau sumokėjo.
Pripažįsta tik taksi
Tačiau net ir gavęs pinigus Adolfas nepatenkintas. Jis antrą kartą apskundė nuosprendį. Šiaulietis ir vėl nori pasodinti brolį, be to, reikalauja naujų tūkstančių. Prieš kelias dienas Šiaulių apygardos teismo trijų teisėjų kolegija vėl išnagrinėjo Adolfo skundą, tačiau jį atmetė - net rūsčiausi teisėjai netiki, kad akmenimis apsimėtę broliai būtų norėję vienas kitą rimtai sužeisti.
Gali kilti natūralus klausimas: iš kur toks didelis (4 657 Lt) Adolfo ieškinys? Gydymas bei advokato paslaugos - tai mažesnė sumos dalis (907 litai). Visa kita - 3 750 litų - už transportą. Pasirodo Adolfas pripažįsta tik taksi. Jam tikrai kone kasdien reikia važiuoti į procedūras reabilitacinėje gydykloje, kuri nuo jo namų maždaug už 8 kilometrų. Šiaulių taksi firmų dispečerės aiškiai pasakė, jog viena kelionė nuo Bijotės gatvės, kur nuosavą namą turi Adolfas Jusys, iki reabilitacijos gydyklos kainuotų 5-6 litus, o Adolfas teigia kaskart mokėdavęs 43-57 litus. Jis aiškina samdęs ir samdąs taksistus, kad jie ne tik nuvežtų, bet ir padėtų užlipti laiptais, palauktų, kol koją gydo, parvežtų. Taksi jis važiuodavo ir į teismus Pakruojyje (kelionės - po 135 Lt). O ko taupyti - iš "brolio nebe brolio" juk bus priteista, jis užmokės, kur dėsis. Dabar nukentėjėlis teikia naują 2 725 litų ieškinį už tolesnį gydymąsi (nuo šios gegužės 1-osios iki birželio 30-osios (354 litai už gydymąsi bei... 2 351 litas už taksi).
Dėl kaulo - į Strasbūrą?
Tai dar ne viskas. Adolis Jusys reikalauja "buvusį" brolį ne tik pasodinti, bet ir neužmiršti iš jo priteisti 1 174 litus už gydymą ligoninėje... valstybei. Nukentėjėlis sovietmečiu nemažai bylinėjosi, turi patirties, tad renka visas pažymas - net dėl trijų litų, kuriuos paklojo už pašto ženklus, siuntinėdamas skundus dėl brolio.
- Aš ketinu dar jiems (broliui bei seseriai ir jos sūnui) iškelti kitą bylą dėl dingusio mano turto Mediniškiuose: gyvulių, trąšų. Tačiau pirma reikia su šita byla baigti. Advokatas patarė lukterėti iki rudens, tuomet pateikti ieškinį. Jei pralošiu, skųsiuosi į Vilnių. O gal net į Strasbūrą! - sako Adolis.
Ką čia bepridursi. Gražiai mes, lietuviai, Strasbūre turėtume atrodyti. Ten Lietuvai ieškinius reiškia nekaltai kalėję žmonės, dėl įstatymų kabliukų bylinėjasi net banditų lyderiai. Dabar Strasbūre gal prasidės ir lietuvio brolio prieš brolį bylos. Dėl turto. Dėl kraujo. Dėl kaulo.
