Belieka stebėtis, kokie mes, lietuviai, esame keisti. Štai mūsų derybininkai ėmė ir "uždarė" Žemės ūkio skyrių tarsi kokios dėžutės dangtį - taukšt ir viskas. O liko nesutarti svarbiausi dalykai - tiesioginis ūkininkų rėmimas ir kvotos. "Uždarę" skyrių pasiūlo Lietuvos ūkininkus remti tik ketvirtadaliu tų lėšų, kuriomis Europos Sąjunga rems savo fermerius. O kaip elgiasi mūsų mieloji valdžia? Ji pradeda įrodinėti, kad tai labai gerai, nes tai daugiau negu Lietuvos valdžia remia savo ūkininkus.
O kai su tuo žemdirbiai nesutinka, valdžia stebisi, kokie jie bukapročiai - nesupranta elementarios aritmetikos.
Va ir klausimas. Ar iš tikrųjų mūsų žemdirbiai tokie jau neišmanėliai? Deja, žemdirbys puikiai supranta, kad jis važiuos į turgų ir vešis savo pagamintą produktą, dotuotą tik 25 procentais, ten sutiks Vakarų fermerį, kurio pagamintas produktas remiamas 100 procentų, keturis kartus daugiau.
Jei Lietuvos ūkininkas ir Vakarų fermeris prekiautų skirtinguose uždaruose turguose, tik gyvenk ir džiaukis. Tačiau prekiauti teks viename ir tame pačiame turguje - Europos Sąjungos rinkos atviroje erdvėje. Todėl jie abu savo produktus parduos ta pačia rinkos kaina, tik Vakarų fermeris grįš iš turgaus su pelnu, o Lietuvos ūkininkas - su dideliu nuostoliu. Juk pirkėjas nenorės Lietuvos ūkininkui mokėti tiek daugiau, kiek jis yra mažiau remiamas, o remiamas jis keturis kartus mažiau.
Todėl tokiomis sąlygomis einant į Europos Sąjungos rinką Lietuvos ūkininkui yra užprogramuotas bankrotas arba varganas egzistavimas. O jeigu tokia nelygybė būtų pratęsta iki 10 metų, nesunku įsivaizduoti, kad žemės ūkis taps nuvarytu kuinu.
Politinis kalinys Justinas Burba, Jurbarko raj.
