B. Dačiulis
Valdžios rūpesčiai (fragmentai)
Vestuvės atšoktos, dalybos praėjo, Ko gero, jau metas ir sėti, Bet gal po to didžio keturvėjų vėjo Valdžia panorės pailsėti?
Kas imta - paimta, kas duota - pradingo, Nebekaba tai, kas nukrito... Nors ką bekalbėtum, bet žmogų laimingą Nėra jau iš ko padaryti!
Nors Seimas ir naujas, ministrų kaip grybų, Bet niekas nežino ko reikia. Gal siųsti iš karto velniop socrūpybą, Ar dar paverkšlent dėl Mažeikių?
Galbūt atsidūsta jautresnis dviveidis: Rinkimai, kad juos kur perkūnai! Sau vietos aukštesnės valdžioj įsigeidęs, Parduodi ir dūšią, ir kūną!
Ta mūsų gerovė kaip krienas įgriso! Ir kur, pasakykit, girdėta, Kad reikia žmogeliui atseikėti visa, Kas buvo tik šiaip pažadėta?
Nė velnio! Lai pensijos, algos palaukia! Valdžia juk taip pat ne guminė. Kas gali, lai Airijon uždarbio plaukia, Kol slenksčių visų nenumynė!
* * *
Gana mums ieškoti aukštųjų malonės! Valdžios tegu niekas nepeikia - Joje ne pingvinai, ne ruoniai, o žmonės, Ir valdžiai gyventi juk reikia!
