Nereikalingi žmonės laukia kito gaisro
Remigijus RAINYS
Kaip pranešė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas per 11 šių metų mėnesių Lietuvoje kilo daugiau nei 14 000 gaisrų, juose žuvo 252 žmonės. Tarp žuvusiųjų - 11 vaikų.
Palyginti su tuo pačiu praeitų metų laikotarpiu, gaisrų sumažėjo 38 proc., be to - ugnyje šiemet žuvo 14 žmonių mažiau nei pernai.
Gesindami gaisrus, gelbėtojai iš gaisraviečių evakavo 813 gyventojų. Štai Kaune, 2 aukštų name, kilus gaisrui buvo evakuota net 19 žmonių. Šis Želvos gatvėje esntis namas dega jau ne pirmą kartą. Dėl ko kyla gaisrai, bandė aiškintis mūsų korespondentai.
Nieko nėra pastoviau už laikinumą
Po gaisro Kaune, Želvos gatvėje stovinčiame dviaukštyje, mažai kas pasikeitė. Tik pirmo aukšto septintajame bute, kuriame ir užregistruotas gaisro židinys, gyvenusios keturios šeimos prisiglaudė pas kaimynus kitoje koridoriaus pusėje. Padegėliai neskuba tvarkytis net ir tų kambarių, kurių ugnis pagailėjo: apie buvusį gaisrą čia liudija aitrus degėsių kvapas bei aprūkusios lubos, sienos ir baldai. Praūžusią nelaimę ne vienas šio mūrinuko gyventojas iki šiol laisto alkoholiu, nesitikėdami jokios pagalbos iš pašalies.
Pagal pirmines ugniagesių gelbėtojų išvadas, gaisras šiame name kilo dėl elektros įrangos taisyklių pažeidimų, tačiau padėtis ir toliau išlieka be jokių pakitimų. Elektros tinklų atstovai po raudonojo gaidžio siautėjimo skubiai pakeitė namo elektros skaitiklį, tačiau į daugumos gyventojų butus elektros laidai savavališkai nutiesti pasijungus nuo bendro naudojimo tinklo ir tebekelia nei kiek ne mažesnį pavojų. Tokių "gudrybių" daugumai šio namo gyventojų prireikė tam, kad išvengtų mokesčių už elektros energiją, nes kone visi čia gyvenantys žmonės neturi jokių teisių į šį gyvenamąjį plotą.
Mat šis namas priklauso Kauno savivaldybės rezerviniam fondui ir jo kambariai turėtų būti laikinai suteikiami įvairių nelaimių ištiktiems žmonėms. Tačiau vieni nelaimėliai, įkelti čia tik metams, gyvena jau ištisus dešimtmečius, o mirusiųjų butuose šeimininkauja jau suaugti spėjusę jų vaikai, ar net nieko bendro su ankstesniaisiais šeimininkais neturintys žmonės.
Gaisrai sukeliami tyčia
Viena iš "legalių" šio namo gyventojų, Raisa Dvarvydienė (41 m.), turi sukaupusi sprindžio storio susirašinėjimo su savivaldybe ir aukštesnėmis organizacijomis dokumentų pluoštą. Daugiau nei prieš 13 metų čia laikinai įkeldinta moteris jau kone galutinai prarado viltį kada nors įsikelti į padoresnį butą.
Gyvenamąjį plotą Raisa prarado po skyrybų su buvusiu vyru ir drauge su dabar jau mirusiu tėvu buvo įkeldinta į 10 kvadratinių metrų kambarėlį antrajame aukšte. Nuo tada R. Dvarvydienė ir mina savivaldybės slenksčius, tačiau taip lieka neišgirsta. Moteris rašė net šalies prezidentui Valdui Adamkui - iš jo kanceliarijos gavo formalų atsakymą, kad jos laiškas persiųstas tai pačiai Kauno savivaldybei, iš kurios Raisa sulaukia tik blogų žinių.
Kai 2 metus veltui išlaukusi žadėto kambarėlio bendrabutyje R. Dvarvydienė pasidomėjo savo reikalais, tai iš savivaldybės gavo raginimą kuo skubiau išsikraustyti iš neva neteisėtai užimamos patalpos ir pranešimą, kad ji išbraukta iš bendrosios eilės butui gauti. Po ilgų biurokratinių peripetijų Raisos teisė į savivaldybės nuomuojamą plotą buvo atstatyta, tačiau eilė kasmet koreguojama ir R. Dvarvydienė joje atsidūria vis žemiau ir žemiau. Tad moteris tebesiglaudžia savo mažame kambarėlyje, kuriame netelpa net muzikos mokykloje besimokančiai dukrai būtinas pianinas. Dėl ligos priversta nebedirbti moteris gyvena iš neįgalumo pensijos, tačiau skrupulingai moka visus komunalinius mokesčius ir saugo tai patvirtinančius čekius.
Raisa įsitikinusi, kad gaisrai šiame name kyla dėl pernelyg dažnai girtaujančių kaimynų nerūpestingumo, o gal net sukeliami tyčia. Mat kai kuriems gyventojams atrodo, kad tai vienintelė galimybė atkreipti valdžios dėmesį ir galbūt gauti kitą, nors šiek tiek geresnį būstą. Žmonės jaučiasi esą visų pamiršti ir niekam nereikalingi, tad iš nevilties gali pasielgti nenuspėjamai.
Vėl mėginta padegti
Tą vakarą koridoriuje pasklidę tiršti dūmai Raisą su dukra atkirto nuo išėjimo drauge su kitais kaimynais. Kol žmonės per langus šaukėsi pagalbos, Raisos bičiulis Richardas Kazėnas sugebėjo išlisti per bendros virtuvės langą ir nusileisti žemyn. Tuo metu prie namo jau buvo atriedėję keturi ugniagesių ekipažai. Du iš jų gesino gaisrą, o kiti gelbėjo viršutinio aukšto gyventojus. R. Kazėnas iš ugniagesių pasiskolino kopėčias, pats jomis įlipo į Raisos kambarį ir iškėlė laukan savo draugę bei jos dukrą. Mergaitei prireikė medikų pagalbos, tačiau netrukus ji buvo išleista į namus. Į ligoninę buvo išgabentas smalkėmis apsinuodijęs kambario, kuriame ir buvo gaisro židinys, šeimininkės sūnus 25 metų bei dar vienas metais vyresnis kelis pirštus apdegęs vyriškis.
Beje, R. Dvarvydienė teigia, kad po kelių parų tą patį butą vėl mėginta padegti. Vis stiprėjantį dūmų kvapą moteris pajuto apie ketvirtą valandą ryto. Išbėgusi į laiptinę Raisa pamatė, kad kone visi kaimynai jau apsirengę šiltais rūbais ir tarsi kažko lūkuriuoja. Kai R. Dvarvydienė iškvietė ugniagesius, anot moters, kažkas nuskubėjo užgesinti beįsidegančios liepsnos ir atvykusiems ugniagesiams darbo nebeliko.
Tad Raisa neabejoja, kad tai anaiptol ne paskutinis gaisras jų name, kur raudonasis gaidys apsilanko kasmet. Pernai, grįžusi iš naktinės pamainos, moteris pastebėjo iš kaimyninio kambario besiveržiančius dūmus ir beldimu į duris pažadino ten miegojusius žmones. Tuomet degė išjungti pamirštas televizorius, o dar prieš metus gaisrą sukėlė kiti neatsargiai su ugnimi besielgę kaimynai.
Čia gyvenantys žmonės neskuba likviduoti gaisro padarinių. Raisa Dvarvydienė ir Richardas Kazėnas bene vienintėliai gramdė ir plovė aprūkusias bendro naudojimo koridoriaus lubas ir sienas, nupurškė jas emulsiniais dažais, persidažė savo būsto duris. Kiti namo gyventojai į jų pastangas žiūrėjo abejingai ar net praeidami pro šalį laidė pašaipias replikas.
