Beveik prieš porą metų, vieną gruodžio vakarą, Pilviškių miestelio (Vilkaviškio r.) gyventojai Ramūnas Damidavičius (dabar 25 m.) ir Dainius Venys (dabar 20 m.), būdami girti, pastojo kelią miestelio gatve į namus ėjusioms netolimo Meistiškių kaimo gyventojoms Irinai Orentienei (46 m.) ir jos dukteriai Jurgitai (17 m.). Nemažą nusikaltėlio gyvenimo patirtį turintis Ramūnas, iki tol keturis kartus teistas už vagystes, numetęs dviratį, niekada su teisėsaugininkais reikalų neturėjusiam Dainiui nurodė bėgti prie jaunesniosios praeivės, o pats užpuolė Iriną. Vyras spyrė išgąsdintai bei sutrikusiai moteriai į galvą ir ją pargriovė. Tuomet savo auką plėšikas dar apspardė gulinčią. Atsisėdęs ant nelaimėlės Ramūnas mušė ją per veidą ir nuo rankos nutraukė pirštinę, kurioje Irina turėjo 30 litų. Plėšiką sudomino ant žemės iškritę pinigai ir jis, palikęs gulėti sąmonę praradusią sumuštą moterį, pasišalino. Vyras stengėsi kuo mažiau kalbėti, kad auka jo neatpažintų. Tuo metu Dainius į nusikaltimo vietą sugrįžo ir prie bendro prisijungė nieko nepešęs, nes Jurgita sugebėjo pabėgti. Vėliau teisme tai buvo traktuojama kaip nereikalingos liudininkės pašalinimas iš įvykio vietos.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas abu teisiamuosius pripažino esant kaltus dėl plėšimo. Pirmą kartą teisiamųjų suole atsidūrusiam D. Veniui teismo nuosprendžiu paskirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri atidėta trejiems metams - kaip sakoma, nurodyta trejus metus būti geram, kad netektų vykti už grotų. Penktą kartą į teisiamųjų suolą sėdusį R. Damidavičių už plėšimą teismas nukreipė už grotų septyneriems metams (bausmė subendrinta su anksčiau neatliktąja). Turint omeny, kad Ramūnas lemtingąjį vakarą buvo laikinai praturtėjęs 30 litų, septyneri laisvės atėmimo metai jam - itin griežta teismo bausmė. ".
