Vyrai taip pat vaikšto į svečius
Humoristai ir satyrikai labai mėgsta pasityčioti iš moteriško neišmanėliškumo, pasitaikius kiekvienai menkai progai priminti, iš kokios būtent vietos išaugusios mūsų rankos. Beveik kiekvienas iš jų šia tema turi aibę pavyzdžių. Pavyzdžiui, kaip žmona, ruošdamasi į svečius, dvi valandas lyg išprotėjus blaškosi po namus, stumdydama baldus bei vaikus ir po penketą kartų persimatuodama visas sukneles, palaidinukes ar persiseginėdama auskarus. Arba kaip ji triskart perverčia visą savo rankinės turinį, kol suranda lūpdažius.
Įdomu, kodėl tie patys satyrikai ir humoristai (o jie visi dažniausiai vyrai) kažkodėl pameta budrumą, kai kalbama apie stipriosios lyties atstovus? Kodėl niekad neparašo apie vyrą, besiruošiantį į svečius? Nejaugi jie patys niekada neištarė iki skausmo pažįstamos frazės: "Mieloji, ar tiks šie mėlyni marškiniai ir raudonas kaklaraištis prie mano rudojo kostiumo?" arba: "Brangioji, ar tiktai netinka baltos kojinės?" Jis, aišku žino, kad baltos kojinės tikrai netinka, bet baltos padėtos pradžioje lentynos, o tamsių riekia ieškoti giliau. Niekad nepatikėsiu ir tuo, kad profesionalūs humoristai buto raktų ieško ne taip, kaip kiti vyrai. O būtent taip: pirmiausia ieško dešinėje palto kišenėje, paskui - kairėje, paskui dešinėje ir kairėje švarko kišenėse, paskui - dešinėje ir kairėje kelnių kišenėse, po to vidinėje palto kišenėje, galiausiai vidinėje švarko kišenėje (kur jų tikrai negali būti, bet reikia dėl viso pikto patikrinti). Paskui viskas vėl prasideda iš pradžių, kol raktai vis dėlto surandami dešiniojoje palto kišenėje ("Na aš juk sakiau, kad jie dešiniojoje!") po cigarečių pakeliu ir žiebtuvėliu.
O apie dar didesnį vyrų neišmanėliškumą (na kam iš kur rankos išaugusios), tai turiu tiek asmeninių pastebėjimų, kad jų užtektų ištisam romanui parašyti.
Užaugau šeimoje, kur vyrai pasižymėjo tiesiog patologiška "berankyste". Jei vonioje reikdavo pritvirtinti kabliuką, mama kviesdavo stalų, o pakeisti perdegusių saugiklių buvo kviečiamas elektrikas. Matydama mamos kančias daviau sau priesaiką: būtinai sau išsirinksiu tokį vyrą, kuris, be viso kito, dar ir buities reikalus išmanytų.
Kai mano sužadėtinis pasakodavo, kaip jiedu su tėvu daro namuose remontą, aš tylomis džiūgaudavau. O kartą jis savo iniciatyva paruošė man nuostabų veršienos kepsnį su egzotiškų vaisių padažu. Iš karto po kepsnio sekęs pasipiršimas buvo priimtas be jokių dvejonių. Ir prasidėjo mūsų didžiojo kelio etapai.
Praėjus mėnesiui po vestuvių užsiminiau, kad tikrai neatsisakyčiau veršienos kepsnio. "O tu moki jį ruošti?" - džiugiai pasiteiravo vyras. "Aš - ne, bet juk tu moki", - naiviai paprieštaravau. Žiūrėdamas į mane nustebsiu žvilgsniu vyras paaiškino, kad jis nemoka, niekada nemokėjo ir net nežino, kas tai yra. Ir apskritai ekstremalioje situacijoje jam galbūt pavyktų išsikepti kiaušinienės. Galbūt. Nors nėra tuo tikras. Tuo kulinarinė tema buvo baigta.
Po metų nutarėme remontuoti butą. Iš šio audringo gyvenimo periodo mano atminty išliko du ryškūs epizodai: atidarytos baltalų, lašėjusių man ant galvos, dėžutės ir ilgos, storu klijų sluoksniu nuteptos sienų apmušalų juostos, apsivyniojusios aplink mane lyg žalčiai. Beje, vyras dievagojosi neturėjęs net minties kėsintis į mano gyvybę. Ir dar aš tada išsiaiškinau, jog mano vyro žodynas daug turtingesnis nei aš įsivaizdavau. Tomis dienomis net paprasčiausias žodis "plaktukas" apaugdavo storu nenormatyvinės leksikos sluoksniu.
Taip savarankiškai atlikto buto remonto idėją teko palaidoti amžiams. Pagal seną priežodį "Pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama", mūsų namuose nekalbama apie remontą. Ir apie egzotiškus mėsos kepsnius. Ir apie virtuvinį kombainą, sugedusį praėjus savaitei nuo pirkimo ir iki šiol nepataisytą.
Bet svarbiausi išbandymai prasidėjo gimus kūdikiui. Kartą susirgo auklė, man būtinai reikėjo eiti į darbą (egzaminuoti), tad prižiūrėti sūnelį liko rūpestingasis tėtis. Įpusėjus egzaminams į auditoriją įbėga išblyškusi laborantė: "Jus skubiai kviečia prie telefono. Vyras". Apmirusia širdim, pakirstom kojom lekiu į katedrą, griebiu telefono ragelį ir girdžiu: "Labas, tai aš. Turiu problemą: kefyras per čiulptuką nebėga iš buteliuko". Po nedidelės pauzės mandagiai paaiškinu, jo kefyrą tiesiog buteliuke reikia pašildyti iki kūno temperatūros, o pieną užvirinti ir atšaldyti. Grįžusi iš darbo mažylį randu verkiantį, tiksliau - iš alkio net įraudusį. Vyras, šluostydamasis nuo kaktos prakaitą, pasiskundė, kad kefyras užviręs "sušoko į kažkokius dribsnius", o pieno kūdikis "kažkodėl negėrė". (Paaiškėjo, vyras nepradūrė skylutės naujame čiulptuke.)
Taigi tuo baigėsi ir "tėvo maitintojo" epocha. Nusprendžiau, jog močiutė - kur kas patikimesnis variantas. Tik todėl mūsų berniukas sėkmingai ir užaugo iki dvylikos metų. Dabar man nebaisu palikti jį su tėvu, mat sūnus jau gali pakovoti už save. Tik nepamanykite, kad vaikui stinga tėviško dėmesio. Tėvas perdavė jam pačius vertingiausius savo įgūdžius. Dabar mano sūnus taip pat moka judinti ausis ir liežuvį susukti vamzdeliu. Tikiuosi, tai jam padės gyvenime.
Na, o aš, kai labai norisi panirti į pasaką, kur vyrai moka viską, tiesiog vėl ir vėl skaitau "Robinzoną Kruzą".
