Ar mokame pyktis su vyrais?
Visi žino priežodį "Nėra namų be dūmų". Kiekvienoje šeimoje, ar ji jauna, ar jau turinti nemenką bendro gyvenimo stažą, tie "dūmai" neišvengiami. Tik ar mokame bartis? Kiekvienas turi savus metodus, bet ar jie teisingi, jei ne visuomet pavyksta pasiekti norimą rezultatą.
Marija: "Mano kaimynai viršuje kiekvieno šeštadienio rytą pradėdavo taip: iš pradžių - dūžtančių indų skambesys. Paskui - tirada: "Tu, niekše, man visą gyvenimą sugadinai!" Kaip konkrečiai tas niekšas sugadino mūsų kaimynei gyvenimą, visi devyni aukštai žinojo mintinai. Artėjant pusiaudieniui skandalas paprastai aprimsta. Iki šiol moteriškė jau dešimt metų kiekvieną šeštadienio rytą taip ir daužo indus. Galbūt jai tai netgi patinka, gal tai savotiška šeimos tradicija.
Matyt, kai kurios moterys mėgsta kelti skandalus tiesiog dėl malonumo. Bet vargu ar, išskyrus malonumą, dar ką nors iš to gauna. Skandalai - stipriai veikianti priemonė, bet tik tuo atveju, jei jie kyla ypač retai ir tiksliai žinoma, ko siekiama.
Ilona: "Svarbu nepamiršti, kad priešas yra protingas. Viena pažįstama puikiai mokėjo "organizuoti" skandalus, kad vyras jai ką nors nupirktų. Kartą ji sužinojo, jog jis turi meilužę, ir pragmatiškai nusprendė: šitas "žingsnis į kairę" jam kainuos turistinius kelialapius į Paryžių. O vyras, suprantama, nekvailas, atsakė: "Tau nusispjauti į mane ir į mano išdavystę? Tau Luvras brangesnis? O štai ji mane nuoširdžiai myli". Ir išėjo.
Nesvarbu, ką sakyti, svarbu, ko nesakyti!
Dar vienas pavyzdys. Po septynerių bendro gyvenimo metų Irena suprato, kad jos vyras nepakankamai geras lovoje, lyginant su ekrano herojais. Tiesiog nieko negalėjo nei rytą, nei vakarą. Ji apsidairė ir neilgai trukus susirado "atsarginį" donžuaną. Apie savo sėkmę Irena greitai informavo drauges, pasipasakojo net mamai. Mama jos neteisė, nepriekaištavo, bet patarė: "Jei kada susipyksi su vyru, jokiu būdu nesakyk jam, kad jis nepajėgus lovoje". Tačiau ilgai Irena neištvėrė. Ir jos nieko neįtariantis vyras iš karto suprato, kad jei jis jos nepatenkina, vadinasi, turi su kuo palyginti. Kurį laiką jis saviškę stebėjo, sekė, o paskui... sumušė ją pačią, sudegino jos donžuano automobilį, paskui... baudžiamoji byla. Ir viskas dėl to, kad ji nemokėjo pyktis, kad nepaklausė mamos patarimo.
Taip, iš tiesų, nesakyti - svarbiausia. Geriau neminti ant skaudamos nuospaudos. Šio ką tik minėtoje istorijoje vyro silpnoji vieta buvo tai, kad jis, atvirai kalbant, buvo mažai pajėgus. O kitas taip sureaguotų į, rodos, tokį kaprizingą "neturiu kuo apsirengti". Tuo atveju, aišku, jei jis jau kelis mėnesius iš eilės neparneštų algos.
Sekas ir pinigai - svarbiausi vyrų kompleksai. Sakykite jiems ką norit, tik nelieskit šių skaudamų vietų.
Kita istorija. Aldonos vyras buvo toks kaip ir visi. Nors ir ne erelis. Ji mėgo su juo bartis: tai pinigų mažai uždirba, tai užimamos pareigos neprestižinės ir kolegos neypatingai gerbia. Trumpiau tariant, visus tuos "trūkumus" Aldona gerokai išpūtė. Vyras iš pradžių dar ginčydavosi, atsikirsdavo, trankydavo durimis, netgi išeidavo, bet ir vėl grįždavo. Laikui bėgant priprato prie žmonos priekaištų: "Ant mano pečių visi namų rūpesčiai, vaikai ir tik aš viena aprūpinu šeimą", tik pritariamai linkčiodavo galva, o po penkerių metų virto tikru nevykėliu - kaip tik tokiu, kokiu Aldona jį "piešė" dar pačioje jų santuokinio gyvenimo pradžioje. Aldonos vyrą atleido iš darbo, tad dabar jis tikrai neuždirba pinigų, tik guli per dienas ant sofos ir į žmonos priekaištus verksmingu balsu teatsako: "Tu iš pat pradžių buvai teisi. Aš - tikras nevykėlis".
Gal ir iš tikrųjų nevykėlis. Kitas nuo tokios bambeklės jau seniai būtų sprukęs kuo toliau.
Štai dar viena istorija. Sonata moka genialiai pyktis su vyru. Kadangi visada pradėdavo skandalą jis pirmas, į visas jo pretenzijas ji iš pradžių atsakinėja "taip". Ir štai tada, kai vyras jau "išsirėkia" ir sėdi aprimęs bei patenkintas tuo, kad jis namie šeimininkas, ji pradeda kalbą, kad štai visai neseniai jai pasiūlė puikius kalinius. Visai nebrangiai. Jų dabar, žinoma, reikia atsisakyti (atsižvelgiant į paskutinius vyro nurodymus). Ir kad gaila, aišku, bet juk ji iš tikrųjų per daug išlaidauja. "Kailinius? - perklausia vyras. - Gal neverta atsisakyti?" - "Ne, reikia atsisakyti, aš per daug išleidžiu sau". Tuo Sonata tarsi kliūsteli žibalo į ugnį. Vyras, sukrėstas tokio pasiaukojimo, visą vakarą kone maldauja ją nusipirkti kailinius, ką ji vėliau ir padaro. Kad tik neapviltų ir nenuliūdintų vyro.
Gyvena jie kartu jau dvidešimt metų ir visą tą laiką Sonatos taktika pasiteisina visu šimtu procentų.
Taigi svarbiausia - "neužvirti", nesipykti iš tikrųjų, kai net tenka griebtis valerijonų ar valokordino. Reikia galvoti apie aukštesnius tikslus ir mokėti jų siekti. Tai būtų idealu. O realybėje, jei viską darytum teisingai, greit prasidėtų įvairiausi negalavimai, ligos, įskaitant ir onkologines, mat pilnavertis skandalas - tarsi savotiška iškrova, " garo nuleidimas". Viename filme, kai vyras pamėgino būti neištikimas savo jaunai žmonai, ji jam pasakė: "Tik įsidėmėk, kad ir ką tu darytum, aš padarysiu dar geriau". Ir sugundė jo meilužę.
Gerai, kai sutuoktinių temperamentai skirtingi. Pavyzdžiui, visi vieno sutuoktino priekaištai, isteriški išpuoliai tarsi žirniai į sieną atsimuša į kito sutuoktinio ramybę. Vienas šėlsta, o kitas tik ramiai jį stebi tarsi kažkokį nematytą žvėrelį. O juk dvikovai reikalingi du vienodi ginklai!
Taigi metodų yra įvairiausių ir kiekviena pora renkasi savąjį.
