"Durnių laivas" išplaukia į Europą
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui - 15 metų. Tai per mažas laiko tarpas, kad būtų galima suvokti Sąjūdžio esmę, jo reikšmę visos tautos ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Panašias mintis šiomis dienomis dėsto buvę aktyviausi sąjūdininkai. "Akistata" ta proga pakalbino Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį rašytoją Vytautą PETKEVIČIŲ.
- Gerbiamas rašytojau, atidžiau susipažinusiesiems su jūsų kūryba susidaro įspūdis, jog sovietmečiu jums buvo leidžiama daugiau nei kitiems autoriams. Kodėl gi vis dėlto atsidūrėte Sąjūdžio kūrėjų gretose?
- Sąjūdis atsirado iš ekologų judėjimo, kuriame aktyviai dalyvavau. Gal atsimenate, kaip kovojome ir neleidome statyti naftos gavybos bokšto Baltijos jūroje, rinkome parašus? Iniciatyvinės grupės susirinkime nedalyvavau, tačiau girdėjau iniciatyvinės grupės rinkimų magnetofoninį įrašą, kuriame užfiksuota, kaip žmonės kalbėjo, jog be Petkevičiaus negalima, ir mane išrinko už akių. Ten patekę inteligentai turėjome savo viziją ir pirmieji Sąjūdžio dokumentai - atsišaukimai, kreipimaisi - buvo mūsų parašyti. Jie visi išliko, tačiau gaila, kad jų autorystę pasisavino grupelė žmonių, kurie vėliau specialiai iškreipė visą Sąjūdžio judėjimą. Pirmapradžio sumanymo Sąjūdis laikėsi gal pirmuosius dvejus metus, iki Baltijos kelio. Nors ir kaip gaila, Baltijos kelio idėja ir iniciatyva buvo ne mūsų, o estų. Mes ją tik palaikėm, tačiau nuvilnijo įspūdinga žmonių banga, su naujais lozungais apie nepriklausomą Lietuvą, apie tai, jog mes visi lietuviai ir visi vienodai reikalingi tėvynei. O paskui staiga mus pradėjo skirstyti: tas - toks, tas - anoks. Taip supjudė žmones, kad dabar kalbėti apie tautos vienybę - sarmata. Kita vertus, į valdžią besismelkiantys diletantai neturėjo valstybinio mąstymo patirties. Į vadovus kėlė ir mane, tačiau atsisakiau A. Brazausko naudai, o galiausiai sulindo žmonės, kurie sugriovė Lietuvą. Pastarąjį mūsų gyvenimo tarpsnį aprašiau netrukus pasirodysiančioje "Gairių" leidykloje leidžiamoje knygoje "Durnių laivas", kuri gimė išnagrinėjus daugybę to meto užrašų, Sąjūdžio dokumentų ir mano paties straipsnių bei pasisakymų. Iš anksto atsiprašau skaitytojų už ne visiškai lietuvišką pavadinimą, tačiau būtent jis geriausiai atitinka to, kas dėjosi, dvasią. Pagrindinė knygos gija - tai, kad mes pralaimėjome moraliai. Valstybė - sau, o žmonės - sau. Norim ar nenorim, tačiau žmonės lygina, kaip mes gyvenam, ir labai liūdna, kad tenka konstatuoti, jog tarybiniais metais gyvenome geriau. Blogiausia, kad asmens nepriklausomybė ir saugumas, dėl ko mes kovojome, Lietuvoje negalioja visiškai. Valstybė turi dirbti žmonėms, o ne žmonės valstybei, o mes sukūrėm tokią neva valstybę, kuri tik surenka iš mūsų mokesčius ir juos perskirsto, deja, neteisingai. Todėl žmonėms truputėlį ir liūdna. Aš niekados negalvojau, kad po viso šito reiks valstiečiams eiti su terba ir blokuoti kelius. Neseniai pas mane susirinkę Prienų krašto ūkininkai svarstė, kodėl jiems mokama po 30 centų už litrą pieno, kai mineralinio vandens šaltinius pasigriebęs žmogus, neįdėdamas jokių sąnaudų, iš žemės trykštantį vandenį supilsto į butelius ir parduoda jau po du litus. Valstybė tam ir kuriama, kad reguliuotų kainas. Sunaikinus savo vidaus rinką, sunaikinsim viską.
- Nuo kada pradėjo skilti iniciatyvinės grupės vienybė?
- Nuo tada, kai tuometinis vienintelės partijos CK biuras nutarė, kad Sąjūdžiui turi vadovauti Vytautas Landsbergis. Mes tuo metu nematėme didelio skirtumo, kas bus viršesnis. Nors iki tol V. Landsbergis niekur nesikišo, tačiau netrukus pajutome, kad jis visą antklodę pradėjo tempti ant savęs. Prasidėjo naujo asmenybės kulto ugdymas: V. Landsbergis - mesijas, genijus. Po Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo kulto išsiauginom savąjį dievuką. Suprantama, jog žmonės pradėjo trauktis į šalį. Komunistų partijai atsiskyrus nuo Maskvos ir tapus LDDP bei A. Brazauskui pradėjus kolaboruoti su landsbergininkais, iš partijos, taip pat ir iš Sąjūdžio, iš kiekvienų dešimties narių pasitraukė aštuoni. Žodis "Sąjūdis" kaime pasidarė keiksmažodžiu. Nors aš iš viso to išėjau gana anksti, tačiau dalis kaltės tenka ir man. Užbaigiau knygą apie tuos laikus, ir, deja, liūdna, kad, mano ir žmonos nuomone, išėjo per daug protinga knyga, nes kai surinkau savo anksčiau publikuotus straipsnius ir pasisakymus, paaiškėjo, kad visos mano prognozės pasitvirtino. Labai norėjau, kad kur nors būčiau klydęs, bet taip neįvyko. Labai nesinori, tačiau tenka būti juoduoju pranašu. Viskas prasidėjo, kai V. Landsbergis ir V. Čepaitis, pritariant R. Ozolui, pradėjo nebeįsileisti manęs ir kitų, kurie turėjo nors šiokią tokią valstybinio darbo patirtį dalyvauti televizijos laidose. Prasidėjo nekontroliuojami dalykai. Be Sąjūdžio Seimo pritarimo V. Čepaitis degino savo uošvio J. Baltušio knygas. Kai intelektualai bandė to neleisti, prasidėjo barniai ir rietenos. Grupelė žmonių pradėjo savintis judėjimo idėjas ir visus nuopelnus priskirti sau. Bandymai uzurpuoti valdžią suskaldė vienybę ir atstūmė valstybininkus. Iki tol mums labai padėjo ministras pirmininkas Vytautas Sakalauskas. Nė vienas sąjūdininkas nebuvo areštuotas. V. Čepaitis ir V. Landsbergis aktyviai agitavo, jog nebūčiau pasiūlytas į SSRS liaudies deputatus, tačiau rinkimuose į Seimą Pakruojo ir Joniškio apygardoje surinkau net 65 procentus rinkėjų balsų. Nors mano rinkėjai ir labai prašė, tačiau antrai kadencijai nesibalotiravau. Žmonėms paaiškinau, kad vienas Seime nieko nuveikti negaliu, nebent iškaulyti jiems truputėlį pinigų kokių nors valymo įrenginių statybai. Manau, kad mažai kas keisis, kol nebus Seimo narių atšaukimo mechanizmo. Visiškai pritariau V. Uspaskicho referendumo idėjai ir labai gaila, kad dėl parašų rinkėjų aplaidumo, o greičiau dėl piktybiškos referendumo priešininkų ar net Vyriausiosios rinkimų komisijos veiklos ji buvo sužlugdyta.
Negaliu nutylėti, kai V. Landsbergis teigia, jog jis iškėlė vėliavą ant Gedimino pilies bokšto. Jo ir kvapo ten nebuvo - jis tik atlydėjo tėvą, kuris pasakė, kad 1918 metais su K. Škirpa iškėlė vėliavą. Vėliavos pakėlimą organizavo Aukščiausioji Taryba. Motyvuodama, jog bokštas istorinis, o ne valstybinis, priėmė nutarimą iškelti jame trispalvę, o ta proga organizuotą mitingą vedė Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas A. Vileikis ir aš. Tačiau vis ta istorija iškarpyta, nors įvykius matė tūkstančiai žmonių. Sąjūdyje nebuvo nė vieno tikro politinio lyderio, todėl vis po truputėlį plėšydami tą nuopelnų antklodę, pagaliau ją ir suplėšė. Iš 35 iniciatyvinės grupės narių į valdžią atėjo tik penki. Ir tai Kazimiera Prunskienė dėl tarpusavio rietenų joje išbuvo labai neilgai. V. Landsbergį neva išriko Sąjūdžio pirmininku, nors jo niekas niekuomet nerinko. Posėdyje dalyvavo tik 16 iniciatyvinės grupės narų, iš kurių 9 balsavo už, septyni - prieš. Vadinasi, už V. Landsbergį balsavo tik kas penktas. Paprašius šių rinkimų protokolo, paaiškėtų, jog jis paslėptas arba sunaikintas, nes paaiškėtų, jog V. Landsbergis neišrinktas. Tuomet užprotestavom dėl nedemokratiškų veiksmų ir išėjom drauge su J. Marcinkevičiumi ir V. Daunoru. Likę V. Landsbergį palaikę balsavimo dalyviai nutarė, jog jis išrenkamas laikinai (tik šešiems mėnesiams), o vėliau jį tokiam pačiam laikotarpiui turi keisti R. Ozolas, o po to - aš. Tačiau kai V. Landsbergis įsitvėrė į valdžią, tai niekam jos jau neužleido, nes nieko nėra pastovesnio už laikinumą.
Keisti dalykai vyko ir leidžiant "Sąjūdžio žinias". Aš lyg ir buvau šio leidinio leidėjas, tačiau Arvydas Juozaitis vis kažką tai išmesdavo, tai atidėdavo, tai pagaliau jam kažkas sulūždavo, o mėnesį atidėliojama medžiaga tokioje įvykių verdenėje tapdavo beverte.
- Ar vienybės trūko ir kitų miestų Sąjūdžio aktyvistams?
- Kauniečiai su Sąjūdžiu vėlavo maždaug porą mėnesių. Praktiškai čia Sąjūdis prasidėjo, kai mes laiveliais ir baidarėmis nuo Jonavos atplaukėm neleisti per HES-ą perplukdyti turbinų Kruonio akumuliacinei elektrinei. Vietos žaliesiems tuomet vadovavo jaunasis Saulius Gricius, o man teko daug kalbėti nesibaigiančiuose mitinguose. Pervertęs savo užrašus atradau, jog tuo metu labai aktyviai mūsų akcijai priešinosi toks veikėjas Č. Stankevičius, kuris plėšė Sąjūdžio plakatus, rašė skundus, o vėliau staiga tapo patriotu ir net ministru. Tokie "patriotai", kurie atėjo dėl karjeros, o ne dėl idėjos, ir sugriovė visą judėjimą. Nenuostabu, kad matydamas bendražygių dviveidiškumą ir išdavystę vėliau S. Gricius nusižudė. Pamenu, kad, berods, 1947 metais kaip korespondentas dalyvavau liaudies gynėjų suvažiavime. Susirinko tuomet saujelė žmonių, kurių dauguma atvyko tiesiai iš ligoninių, kur gydėsi sužeidimus. Po kelių metų "liaudies gynėjai" jau netilpo į didžiulę salę, o dar vėliau susitikimus reikėjo rengti stadionuose. Tas pat vyksta ir su Sąjūdžio veikėjais, kurių kasmet atsiranda vis daugiau ir daugiau, kurie deklaruoja savo nebūtus nuopelnus.
- Ar pranašaujate nors kokius pasikeitimus į gerąją pusę?
- Jau minėjau, kad esu pramintas juoduoju pranašu, todėl linksmo ateityje regiu nedaug. Dar būtų galima pakęsti tą ekonominį nuosmukį, susiveržti diržus, jei būtų kokia nors perspektyva, tačiau per 13 metų valstybė taip ir neturi konkretaus vystymosi plano, kuriame būtų numatyta, kaip mes gyvensim toliau, ką darysim. Dar blogiau moralės srityje - JAV urmu eksportuoja mums savo blogus įpročius ir ydas. Ne taip seniai mes net nežinojome, kas yra narkomanija. Mūsų sodyboje žmona sėdavo įvairiausių aguonų - augalas gražiai žydi ir neįnoringas - papylei ir auga. O dabar man jau aiškina, kad aguonų auginti negalima. Bandžiau į visus reiškinius pažvelgti su humoru, tačiau to, ką pridirbom per penkiolika metų, jau nebeištaisysime. Juo labiau kad iš vieno maišo įlindome į kitą. Ką duos Europos Sąjunga? Skudurų neduos, prekybos jokios neduos. Kol kainų skirtumas didelis, gausime lyg ir didesnes subsidijas, o vėliau mokėsime nario mokestį, ir viskas. Europos Sąjunga pinigų turi tik iš nario mokesčio ir nieko kitaip nebus. Mums sugriovus savo ekonomiką su jais konkuruoti bus neįmanoma.
Dar lieka literatūra, tačiau man liūdna, kad mano gimtasis miestas Kaunas tiek "nusihumanitarino", kad net baisu. Mintis, progresas prasideda tik nuo humanitarų. Žurnalo "Nemunas", kurį mes kadaise kūrėme su E. Mieželaičiu, niekas nebeskaito, nes, atleiskit, "š.." rašo. Inteligentija, kuri išdavė liaudies interesus, liaudžiai nebereikalinga. Jeigu kūrėjai rašo tokius apsakymus ar eilėraščius, kurių patys nesupranta, tai kam jie reikalingi? Jei tas pats "Nemunas" taptų bent kiek socialesnis, truputį pakeltų balsą, matytumėt, kas darytųsi. Deja, mažėja ir norinčiųjų skaityti net nusisekusius kūrinius. Štai jūsų laikraštyje spausdinama įdomi medžiaga ir jis išperkamas, o neįdomūs laikraščiai lieka kioskuose. Kaune gyvuoja tik technokratinės mokymo įstaigos ir Medicinos universitetas, tačiau visiškai į jį dėtų vilčių nepateisino Vytauto Didžiojo universitetas. Suvažiavę jame dėstyti amerikonai neturi jokio supratimo apie mūsų gyvenimą ir atitrūkę net nuo Europos praktikos. Dėl to šis universitetas toks nepopuliarus. Priklijuotas daiktas yra priklijuotas ir visuomet liks nesavas.
Pagaliau tikiuosi skaitytojus pradžiuginti jau kadaise žadėtu "Paskutinio atgailos amžiaus" tęsiniu. Dauguma būsimosios knygos "gabalų" jau parašyta, tačiau juos sudėlioti į vieningą siužetinę liniją - ilgas ir kruopštus darbas. Kurdamas vis dar nepripažįstu kompiuterio, nes manau, kad mintį turi valdyti ranka. Romano tekstą spausdinu rašomąja mašinėle, o taisau minkštu pieštuku. Jei pamenate, antroji "Paskutinio atgailos amžiaus" dalis baigėsi Lietuvos - Lenkijos pasienyje beįsiliepsnojant Antrajam pasauliniam karui, o tęsinys turėtų apimti laikotarpį iki pat Sąjūdžio laikų, todėl aprašomuose įvykiuose dalyvaus dar bent kelios jau pažįstamos giminės kartos.
- Ačiū už pokalbį ir sėkmės kūryboje.
