4. Gyvenimas po mėnulio ženklu. Dėl ko negalima pūsti arbatos?
Tęsiame pasakojimą apie Turkiją ir islamą. Šiandien sužinosite, kodėl negalima pūsti karšto maisto, dėl ko berniukai apipjaustomi, kiek ir kaip turkai dirba bei kodėl nėra elgetaujančių vaikų.
Sigitas STASAITIS
Apipjaustyti liepė pranašai
Be Korano, dar yra ir šventosios knygos - Chadžiai. Jose aprašomi Mahometo ir kitų jo draugų pranašų gyvenimas, žygiai, mintys. Skirtingai nei Koranas, Chadis ilgai buvo perduodamas žodžiu ir tik X - XII amžiuje pagaliau užrašytas. Traktuodami Chadį musulmonai suskilo. Viena musulmonų grupė - sunitai - savo Chadį užrašė vienaip, kiti - šiitai - kitaip. Pavyzdžiui, Irane, Irake, Saudo Arabijoje apsigyvenę šiitai labiau garbina 12 pranašų su pranašu Ali priešakyje. Šiitai įsitikinę, jog meldžiantis reikia linkčioti, per atitinkamą religinę šventę atgailauti plakant save iki kraujo ir t. t.
Visi musulmonai nesiginčija tik dėl Korano ir laikosi Chadžiuose paminėtų dogmų. Pavyzdžiui, musulmonas privalo suvalgyti visą į lėkštę įsidėtą maistą, jei valgis karštas, šiukštu draudžiama aušinti pučiant. Žmogžudystė ir ateizmas - dvi pačios didžiausios islamo nuodėmės. Maistui skirtus gyvulius ir paukščius turi skersti būtinai musulmonas. Prieš pradėdamas melstis nusišlapinęs žmogus privalo prieš maldą žengti mažiausiai 40 žingsnių. Dažnai niekas nežino, kodėl reikia vienaip ar kitaip elgtis. Paprasčiausiai taip parašyta Chadyje. Kaip ir tai, jog musulmonas turi būti apipjaustytas. Niekas nežino, kodėl. Paprasčiausiai senovinėse islamo knygose Chadžiuose rašoma, jog Mahometas ir kiti pranašai buvo apipjaustyti, todėl visiems musulmonams vyrams dera sekti jų pavyzdžiu.
Ginčijai netyla iki šiol
Apipjaustymas, turkiškai "siunet", - didelė musulmoniška šventė. Ji paprastai rengiama berniukui sulaukus 5-7 metų, kai vaikas jau pramokęs tikybos pradmenų ir pasiruošęs Alachą pirmą kartą viešai pripažinti savo Dievu. Berniukui nuperkami puošnūs, dažnai balti drabužėliai bei auksu apvedžiota karūna. Šiaip musulmonų kraštuose balta spalva simbolizuoja gedulą, apsirengus baltai einama tik į laidotuves, tačiau Turkiją ilgai valdžiusi Osmanų imperija paliko kiek kitokias tradicijas. Šiais laikais "siunetas" vykdomas civilizuotai - nuskausminus. Atlikti šventos procedūros vaikas dažniausiai vežamas gėlėmis bei šalies vėliava papuoštu automobiliu. Už patirtas nedideles kančias berniukui gausiai atlyginama dosniomis tėvų bei giminių dovanomis, todėl berniukams labai pavydi mergaitės.
Berniukus apipjausto ir žydai, kuriems atlikti šią procedūrą liepia įrašai šventosiose torose. Skirtumas tik toks, kad žydukui odelė dažniausiai nurėžiama pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis. Kartais sūnus apipjausto ir katalikai, tikėdami, jog apipjaustytajam užaugus tai turės teigiamos įtakos jo higienai bei lytiniam gyvenimui.
Dėl apipjaustymo naudos pasaulyje iki šiol nėra vieningos nuomonės. Ar tai sveika, nesutaria net medikai. JAV gydytojų asociacija porą kartų buvo pasisakiusi už apipjaustymą, porą kartų rekomendavo nepraktikuoti šio veiksmo, iki vyras sulauks pilnametystės. Tiesa, suaugusieji apipjaustymą išgyvena kur kas skausmingiau, tačiau toli ne visi užaugę apipjaustytieji yra dėkingi savo tėvams, o ištaisyti klaidos jau nebeįmanoma. Nuomonė, jog apipjaustymas yra sveika, greičiausiai prietaras iš senos tradicijos.
Įkyrūs, bet sąžiningi
Ilgai stebėjau, kokią įtaką islamas daro turkų gyvenimui. Ogi panašią, kaip katalikybė mums. 95 procentai anketose užsirašome esą katalikai, o bažnyčioje nepamatysi nė trečdalio žmonių. Per garsiakalbius pasigirdus muedzino kvietimui melstis, į mečetę patraukia vos vienas kitas, ypač auštant ir po sutemų. Dauguma teisinasi neturį laiko, nes reikią dirbti ir pailsėti. Daug daugiau žmonių melstis traukia penktadieniais - musulmonams šventą dieną. Sueina uniformuoti ir ginkluoti policininkai, pardavėjai, buhalteriai, praeiviai. Būna, kad visi nebetelpa į mečetę. Nieko, musulmonai neišdidūs, nesutilpusieji pasitiesia kilimėlius mečetės kieme ar tiesiog gatvėje, suklaupia ir meldžiasi.
Maldos valandą galima pastebėti dar vieną puikią turkų savybę, kurios mums, katalikams, itin trūksta. Pro vieną mečetę ėjau kaip tik tuo laiku, kai pasigirdo muedzino dainavimas melstis. Nustebau pamatęs, kaip palikę nesaugomas savo prekyvietes pardavėjai pusvalandžiui sugužėjo į mečetę. Vienas vyras gatvėje paliko vežimėlį su riestainiais ir taip pat nupėdino į mečetę. Ilgai paslapčiomis stebėjau, tačiau nė vienas praeivis nesusigundė ištiesti ranką į nesaugomą riestainių dėžę. Dabar įsivaizduokime, kas nutiktų, jei savo dėžę riestainių paliktum pusvalandžiui Lietuvoje? Atsakymą visi žino - grįžęs rastum nebent riestainių skyles. Be abejo, Turkijoje esama ir vagių, ir kalėjimai ne tušti, tačiau atrodo, jog visos ydos būdingos tik Turkijos didmiesčiams. Dviračius turkai visgi kartais prirakina, rakina ir namų duris, tačiau automobiliai - be signalizacijų, o parduotuvių prekės Alanijos gatvėse paliekamos per naktį. Prekybininkas turkas (kaip ir viso pasaulio prekeiviai) įkyriai ir iki pamėlynavimo girs savo prekę, pilnas ausis prikalbės būtų nebūtų dalykų, jei nemoki derėtis, išprašys nerealiai aukšta kainą, tačiau niekada neapgaus. Dėl smarkiai nuvertėjusios Turkijos liros sunku susigaudyti jų piniguose, nes banknotuose vos sutelpa nuliai. Suderėjęs prekę turkui gali drąsiai paduoti savo piniginę - jis išsiims lygiai tiek, kiek suderėta. Ir nė centro ne daugiau.
Dirba netausodami sveikatos
Dar viena nuostabi turkų savybė - darbštumas. Mes, lietuviai, irgi mėgstame pasipuikuoti savo darbštumu, tačiau tai suvokiame visai kitaip. Lietuvoje darbštus tas, kuris daug dirba SAVO ūkyje SAU. Apie mūsų darbštumą darbo vietose legendos tikrai nesklinda. Turkijoje atvirkščiai. Dažnas turko namas apšnerkštas, patvoriai apžėlę, tačiau KITIEMS turkas dirba neskaičiuodamas nei laiko, nei sveikatos. Užėjęs į mažą parduotuvėlę paprašiau klijų nulūžusiai akinių kojelei. Pardavėjas tik skėstelėjo rankomis reikiamų neturįs, tačiau tuoj pat paliepė sėstis. Kol jo padėjėjas patiekė arbatos, turkas sulakstė į gretimą gatvę, kažkur pas kolegas gavo, ko man reikia, atnešė, padavė. Ir visa tai man kainavo 50 lietuviškų centų. Kitą kartą susižavėjęs stebėjau, kaip kalnuose, kaimo aikštelėje, pamatęs ką tik sustojusį automobilį, paauglys jį švariai nuplovė ir liko laukti vairuotojo. Kiek atėjęs iš užkandinės vairuotojas duos už darbą, už tiek ir ačiū. Jei kartais nieko neduos ir aprėks, turkiukas nueis nuleidęs akis nedrįsdamas atsikirsti nė žodžiu.
Turkų darbštumą aptarinėjau su kitais turistais iš Vakarų Europos. Visi vieningai nutarėme, jog jei taip reikėtų dirbti Europoje - po mėnesio kiltų revoliucija. Spręskite patys. Alanijoje darbo valandos užrašytos tik ant prekybos centro bei valdiškų įstaigų durų. Privačios parduotuvės atidaromos tuomet, kai iš viešbučių išeina pirmieji praeiviai, o uždaromos tik apie vidurnaktį, kai gatvėje nebelieka nė vieno žmogaus - kartais dirbama 18, kartais - 20 valandų! Keturis žiemos mėnesius, kai nebelieka turistų, Viduržemio pajūrio turkai triūsia citrusinių vaisių plantacijose.
Neturtingieji neelgetauja
Negana milžiniško darbo krūvio, dažnas padavėjas ar pardavėjas... visai negauna atlyginimo - man jie patys apie tai pasakojo. Darbdavys dažniausiai pasiūlo 10-20 procentų nuo apyvartos, o viešbučiuose patarnautojai neretai dirba vien už arbatpinigius. Štai iš kur tas turkų įkyrumas kalbinti kiekvieną praeivį ir vos ne jėga jį temptis į parduotuvę ar kavinę. Ekskursijų gidai taip pat gauna procentus nuo apyvartos, todėl nė vienas neužmirš grupės užvežti į aukso, odos siuvinių ar kilimų prekybos centrą.
Dauguma turkų, ypač provincijoje, gyvena gana skurdžiai, gal net skurdžiau nei mes Lietuvoje. Darbininkas uždirba 600-800 litų, mokytojas - 800-1 000, o benzino litras kainuoja per 3 litus. Šalyje tebeklesti smulkusis verslas, minios bedarbių. Prekybos centrų provincijoje beveik nėra, dominuoja mažytės parduotuvėlės. Teko matyti kelis kasos aparatus, tačiau visi stovėjo nenaudojami ir apdulkėję. 99 procentai prekybos provincijoje vyksta iš kišenės į kišenę. Už tai miestuose visai nėra padėvėtų drabužių parduotuvių ir elgetų. Po šiukšlių dėžes vienas kitas, kaip ir pas mus, dar pasiknisa, tačiau jei policija sugauna elgetaujantį ar pas svetimus įdarbintą vaiką, jis iškart iš tėvų atimamas. Vos vienas kitas mažylis gatvėse uždarbiauja pardavinėdamas gėlytes ar karoliukus, tačiau neįkyriai. Ne taip, kaip išpaikę mūsų paaugliai, prie prekybos centrų kaulijantys centų cigaretėms.
Autoriaus nuotr.
