Petras IVANAUSKAS
Praėjusios savaitės didžiausia naujiena buvo ta, kad žinoma dainininkė Irma Jurgelevičiūtė Pravieniškių antruosiuose pataisos namuose susituokė su buvusiu Anykščių rajono Kurklių kaimo gyventoju Rolandu Lavinsku (33 m.), pravarde Limonas, atliekančiu bausmę už dviejų žmonių nužudymą. Laikraščiai, televizijos varžėsi, kas atskleis daugiau tokios mums kiek neįprastos santuokos detalių. "Akistata" kol kas žvaigždžių gyvenimo neaprašinėja, tačiau kaliniai - mūsų pagrindiniai "perspnažai". Tad ne kartą rašėme ir apie R. Lavinską, nes jo padaryti nusikaltimai yra labai baisūs.
Trečioji santuoka
Prieš pradėdami pasakojimą apie Limono žmogžudystes, tik priminsime, kad I. Jurgelevičiūtės santuoka su šiuo banditu - jau trečioji. Likimo ironija, tačiau pirmą kartą dainininkė irgi ištekėjo kalėjime. Tada jos vyru tapo verslininkas iš Šilalės Almantas Safarovas, kuris po vedybų tapo Jurgelevičiumi. Kai Almantas atliko bausmę, jiedviejų santuoką palaimino kunigas Ričardas Mikutavičius. Tačiau po kiek laiko, pora išsiskyrė, o I. Jurgelevičiūtė ištekėjo už žurnalisto Dariaus Sėlenio. Pragyveno 9 metus ir irgi išsiskyrė. Ir štai - trečioji santuoka. Ir vėl su kaliniu. Ir ne su kokiu nors vagišiumi ar plėšiku, o su žmogžudžiu.
Stebėtis dėl to gal labai ir nereikėtų, nes vedybos įkalinimo įstaigose - jokia retenybė. Kaliniai rašo ašaras spaudžiančius laiškus ir taip susuka ne vieną galvelę. Anksčiau sužadėtinės, o vėliau - žmonos kaliniams nešdavo siuntinius, per pasimatymus pašildydavo guolį. Dabar kai siuntinių kaliniams perduoti neleidžiama, moterys siunčia pinigų ir - šildo guolį. Kol "prisišildo" kokį vaikelį. Kaliniams iš to tik nauda, nes vaikelis padeda sutrumpinti įkalinimo laiką. Tačiau vėliau dažniausiai tokios santuokos išyra. Kartu lieka gyventi vos apie 10 procentų įkalinimo įstaigose susituokusių šeimų. Beje, apie tai liudija ir pačios I. Jurgelevičiūtės pavyzdys. Nors verslininką A. Safarovą ji pažinojo dar iki jo patekimo į pataisos namus, tačiau pora išsiskyrė. Jau du kartus išsiskyręs ir R. Lavinskas. Su pirmąja žmona jis susilaukė dviejų, o su antrąja - dar vieno vaiko. Su antrąja žmona Vilma R. Lavinskas susipažino irgi kalėdamas, maždaug prieš 3 su puse metų. Moters adresą vyras gavo iš jos pažįstamų ir rašydamas graudžius laiškus apsuko moteriai galvelę.
Buvo pagarsėjęs skandalistas
R. Lavinsko kelias į užgrotį prasidėjo 1999-aisiais metais. Gegužės 15 dieną Anykščių šilelio pakraštyje, netoli Virintos ir Šventosios upių santakos, žiauriai sumušto žmogaus palaikus aptiko po vaizdingas apylinkės vietoves atsitiktinai vaikštinėję žmonės. Aplinkiniai gyventojai negalėjo atpažinti lavono - vyriškio veidas buvo viena didžiulė žaizda. Ekspertai patvirtino, jog čia jis galėjo pragulėti mažiausiai parą laiko. Kilo įtarimas, jog su vyriškiu buvę susidorota kitur, o lavonas čia tik atvežtas ir numestas.
Paaiškėjus, jog savo namuose Antrųjų Kurklių kaimo sodyboje jau kelios dienos nesirodo čia vienas gyvenęs Kęstutis Ungurys, buvo kreiptasi į Vilniuje gyvenančius jo artimuosius. Pastarieji, atvykę į Kęstučio sodybą, nerado nei jo, nei sutartoje vietoje visada laikyto trobos rakto. Vilniuje gyvenantis brolis nuskubėjo į morgą ir Kęstučio lavoną atpažino iš buvusio rando ant rankos.
Gegužės 27-osios vakarą netoli K. Ungurio nužudymo vietos, tiesa, jau Rietašilio miško plotuose, buvo surasta ir antroji auka - Kavarske registruotos, uždarosios akcinės bendrovės "Mėsėtis", veikusios Skiemonių seniūnijoje, direktoriaus pavaduotojo pareigas iki mirties ėjusio Ričardo Kazlausko lavonas. Šio be žinios dingusio vyriškio nuo gegužės 15 dienos ieškojo artimieji ir policija.
Kai buvo atpažintas K. Ungurio lavonas, policijos ir prokuratūros pareigūnai gavo informacijos, jog su šia žmogžudyste gali būti susijęs oficialiai niekur nedirbantis, nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis, o dažniausiai Kavarske matomas Rolandas Lavinskas (23 m.).
Pajutęs, jog yra ieškomas, R. Lavinskas pasislėpė. Kriminalistai išmaišė Kurklių apylinkes, apsilankė pas Kavarske gyvenančią R. Lavinsko žmoną Eglę (tuo laiku ji su vyru buvo neišsiskyrusi, bet jau kartu negyveno), tačiau įtariamojo pėdsakų neaptiko. Bijodami laisvėje vaikštančio, agresyviu, nenuspėjamu elgesiu pasižyminčio Rolando keršto, Eglės Lavinskienės giminaičiai nakčiai užsibarikaduodavo duris, prie lovų pasidėdavo gynybos įrankius ir miegodavo pusiau atmerktomis akimis.
"Iš jo visko buvo galima tikėtis, - sužinojusi, jog žentas jau sulaikytas, tuo laiku "Akistatos" korespondentams sakė uošvė. - Kiek kartų buvo mane ir dukterį puolęs, peiliu švaistęsis, padegimais ir kitokiais išpuoliais grasinęs!"
Ne veltui buvo baimintasi - Rolando žmona su motina ir nė metukų neturinčiu sūneliu gyveno nuošalioje Kavarsko vietoje, medžiais ir tankiais krūmokšniais apaugusioje įkalnėje, kurios viršuje - kapinės... Greičiausiai iš kapinių pusės, peršokęs tvorą, Rolandas viena diena iki sulaikymo ir atsibeldė pas savo žmoną. Jos, tiesa, nerado, tad lauko tualete už lentų užkišo raštelį. Popieriaus lape išdėstė esąs nekaltas, niekada, girdi, nebūtų galėjęs taip padaryti - nužudyti žmogų! O pasislėpęs nuo policijos atseit vien iš baimės - dėl to, kad sužinojęs esąs ieškomas.
Dingo po gėrynių
Po kelių dienų Panevėžyje, sesers bute, sulaikytas policijos pareigūnų, Rolandas Lavinskas prisipažino - esą per konfliktą, kilusį dėl pinigų, neva gindamasis - nužudęs Ričardą Kazlauską ir Rietašilio miške parodė lavono buvimo vietą. Netoli šios vietos pareigūnai aptiko R. Kazlauskui priklaususių asmeninių ir bendrovės, kurioje vyriškis dirbo, dokumentų.
Kitas nužudytasis, Kęstutis Ungurys, gyveno vienas Antrųjų Kurklių kaime, erdviame dviejų aukštų name. Vienų nuomone, tai buvo doras ir darbštus, pedantišką tvarką mėgęs vyras. Kiti apie jį nebuvo tokios geros nuomonės - tvirtino, jog ypač paskutiniaisiais metais K. Ungurys buvo per daug pamėgęs svaigalus.
K. Ungurys užsidirbdavo ruošdamas pardavimui medieną. Būtent šiuo verslu vertėsi ir gretimoje apylinkėje esančio "Mėsėčio" direktoriaus pavaduotojas Ričardas Kazlauskas bei niekur oficialiai nedirbantis Rolandas Lavinskas. Kai kurių šaltinių duomenimis, pastarasis buvo nepatikimas prekeivis - miško ruošinius imdavo skolon, po to visaip vengdavo už juos sumokėti, ne kartą buvo įtartas įvairiomis vagystėmis, tačiau vis pritrūkdavę nusikaltimus patvirtinančių įrodymų. Kai kurių kurkliečių manymu, R. Lavinskui pavykdavę išsisukti, nes jis turėjęs draugų rajono kriminalinėje policijoje, žmonės esą matydavę, kaip su pareigūnais Rolandas sėdėdavęs baruose. Paskutinėmis dienomis nemaža kompanija, tarp jų ir R. Lavinskas, K. Ungurys bei R. Kazlauskas, šlaistėsi Kurklių alaus bare, po to visi pradingo.
Tiesa, po keleto dienų buvo pastebėtas R. Lavinskas, besivažinėjantis R. Kazlausko "Audi 100", besinaudojantis šio vyriškio mobiliuoju telefonu. R. Kazlauskas K. Unguriui už paruoštą medieną buvo skolingas nemažą pinigų sumą. Tą dieną, kai buvo sutarta pinigus grąžinti, visi trys minėti vyriškiai, kaip manoma, ir atšventė.
Pirmieji R. Kazlausko pasigedo bendradarbiai ir Kavarske gyvenanti jo draugė Jūratė (ši moteris nuo Ričardo augina kūdikį). Nežinia kur taip ilgai prapuolusio Ričardo pradėjo ieškoti ir Vilniuje gyvenantys du jo broliai.
Kurklių miestelio gyventojai tada tik ir diskutavo apie Rolando Lavinsko padarytą nusikaltimą. Rolandas esą nuo mažų dienų iš kitų bendraamžių išsiskyręs agresyviu elgesiu, o jo tėvai tai toleravę (visi atseit kalti - tik ne Rolandėlis). Kitų nuomone, Rolandui protą bus sumaišęs alkoholis, kurį jis buvo labai pamėgęs. Nors ir buvo užsikodavęs - neišlaikė, gėrė toliau.
Kalėti iki gyvos galvos
Teisme R. Lavinskas dėl abiejų verslininkų nužudymo esąs kaltas prisipažino iš dalies. Jis teigė, kad R. Kazlauskui buvo skolingas pinigų, kad šis reikalavo skolos, beje, netgi didesnės nei jis turėjo atiduoti, kad vis žadėjo pasamdyti žmones, kurie iš jo skolą išmuš. Žudiko teigimu, kai jis su R. Kazlausku važiavo keliu, juos užblokavo BMW markės automobilis, iš kurio išlipę nepažįstamieji iš jo reikalavo pinigų. R. Lavinsko žodžiais tariant, tik pažadėjus, jog skolą atiduos, tie nuvažiavo. Tada jie pasiekė miško aikštelę, kur išlipęs iš automobilio R. Kazlauskas, girdi, išsitraukė kovinį pistoletą ir juo grasino. Pasak R. Lavinsko, jis išsigando ir puolė verslininką mušti. Kadangi treniravosi karatė, tai mirtinų smūgių R. Kazlauskui nesudavė ir miške jį paliko gyvą. Šio nužudyti jis nenorėjo, pinigų paimti - taip pat, drabužius irgi ne visus paėmė, kurie yra nurodyti.
Teisme įrodyta, kad tą dieną R. Kazlauskas buvo labai girtas ir turėjo daug pinigų. R. Lavinskas vairavo verslininko automobilį ir jį vežiojo, kur norėjo. Liudytojai tvirtino, jog tokios būsenos R. Kazlauskas negalėjo kam nors grasinti ir juo labiau pulti mušti.
Teismas įrodė, kad R. Lavinskas šį verslininką nužudė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas užvaldyti svetimą turtą ir negrąžinti skolos. Keisčiausia, kad R. Lavinskas važinėjo šio vyriškio automobiliu, buvo apsirengęs jo kostiumu, nešiojo jo marškinius, naudojosi R. Kazlausko mobiliojo ryšio telefonu. Vėliau šie daiktai buvo rasti įvairiose vietose: batai - netoli R. Kazlausko namų, kai kurie rūbai - miške, švarkas - kapinėse (beje, visai arti jau spėto palaidoti K. Ungurio kapo). Keista ir tai, jog tuoj po žmogžudystės R. Lavinskas nusipirko šampano bei saldainių ir ramiai nuvairavo į vestuves, pokyliavo, kitiems mielai leido naudotis svetimu telefonu.
Kodėl Rolandas Lavinskas nužudė Kęstutį Ungurį? Jis tvirtina, kad iš pykčio, nes šis taip pat reikalavo skolos, begeriant puolė jį mušti. Teismo medicinos ekspertai nustatė grumtynių požymių ir kad K. Ungurys mirė paspringęs krauju.
Panevėžio apygardos teismas už dviejų verslininkų nužudymą R. Lavinską nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Po 3 metų bausmė buvo sumažinta iki 20 metų nelaisvės.
R. Kazlauskas paliko keturis vaikus ir vieną anūką, K. Ungurys - dukrą.
