Teisių - nors vežimu vežk, o pareigų - jokių
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Prieš kurį laiką Pakruojo rajono gyventojas Juozas V. (46 m.), užėjus šizofrenijos priepuoliui, pastvėrė metalinį strypą ir, įsiveržęs į kaimyno trobą, laužtuvu ėmė trankyti ketverių, šešerių ir devynerių metukų mažylius. Labiausiai nukentėjo jauniausioji - jai sulaužyta galvos kaukolė. Dviem broliukams irgi diagnozuotos gyvybei pavojingos galvos traumos, sumušimai kitose kūno vietose. Jei ne nuo triukšmo prabudęs ir kirvio griebęsis mažamečių tėvas, psichikos ligonis vaikus greičiausiai būtų užkapojęs mirtinai...
Visi trys nukentėjėliai atsidūrė ligoninėje, o juos sunkiai sužalojęs Juozas V. - psichiatrinėje. Dėl šio įvykio policijoje atliekamas ikiteisminis tyrimas, iškelta baudžiamoji byla, tačiau jau dabar aišku, kad Juozas V. psichiatrų komisijos greičiausiai bus pripažintas esąs nepakaltinamas (nusikaltimo darymo metu nesuvokęs savo veiksmų, todėl negalėjęs jų valdyti), ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas - tik nusiųstas priverstinai gydytis.
Pats nusprendė, kad gydymas nereikalingas
Artimųjų teigimu, Juozas V. nekaip pasijuto prieš kelis dešimtmečius - vos sugrįžęs iš kariuomenės (psichiatrų manymu, sudėtinga tarnyba galėjo išprovokuoti genuose slypėjusios sunkios psichikos ligos paūmėjimą). Kad ir kaip dabar būtų peikiami sovietiniai psichiatrai, anuomet jie nelaukė, kol nestabiliai besijaučiantis jaunas vyras nukrės ką nors bloga - pasirūpino, kad ligonis laiku gautų reikiamą gydymą.
Po ilgo gydymo psichiatrijos ligoninėje Juozui pagerėjo, tačiau nuo tol jo būklę nuolat stebėjo psichiatras, pas jį pastoviai lankydavosi seniūnijos socialinė darbuotoja. Vyriškis blogiau pasijusdavo pavasarį ir rudenį - tuomet prireikdavo stacionaraus gydymo. Kai sveikata pasitaisydavo, užtekdavo ambulatorinės psichiatro priežiūros.
Iki išpuolio prieš vaikus Juozas V. kitiems kaimo gyventojams nekėlė jokios baimės - buvo ramus, paslaugus. Tik kada ne kada pakeldavo ranką prieš motiną. Dėl sunkios vaiko ligos labai išgyvenanti senolė priepuolių kamuojamo sūnaus smurtą kentė niekam per daug nesiskųsdama. Kai artimiesiems pavykdavo Juozą prikalbėti išvažiuoti į ligoninę, kuriam laikui motinos gryčioje stodavo ramybė...
"Akistata" sužinojo, jog pastaraisiais metais (galima manyti, ligai progresuojant) Juozas nustojo laikyti save psichiniu ligoniu ir ėmė atsisakinėti psichiatro jam skiriamų vaistų (kai ši moteris, sutikusi Juozą, užjausdama pratarė: "Juozeli, tu sergi, gydykis", šis esą atšovė: "Ne! Mane mama apkalba!"). Baimindamosi galimų pasekmių motina ir Juozo seserys (tėvas miręs, o brolis prieš kelerius metus pasikorė) bandydavo sutrintas tabletes slapčia įberti į arbatą ar sriubą, tačiau Juozas tai, sako, greitai suprato ir artimųjų paruoštą maisto davinį išpildavo lauk... Kas galėjo stiprų vyrą priversti vartoti vaistus? Jo prisibijanti motina? Atskirai gyvenančios ir taip pat atokiau nuo neprognozuojamo elgesio brolio besilaikančios seserys? Vargu...
Sunkus ligonis liko be psichiatro priežiūros
Pasak vienos šią šeimą gerai pažįstančios kaimo gyventojos, pernai rudenį Juozui, kaip įprasta tokiu metų laiku, vėl ėmė smarkiai trikti psichika. Motinai šiaip ne taip pavyko sūnų įkalbėti nuvykti pas psichiatrą, šis išrašė vaistų. Tačiau po kurio laiko gydytojas išėjo atostogų, ir reikiamo gydymo kurso nebaigęs ligonis pasiliko be kompensuojamųjų medikamentų. Šizofrenijos gydymas, kaip žinia, yra gana brangus - skiriama daug kainuojančių neuroleptikų, gali prireikti ir antidepresantų, ir raminamųjų (migdomųjų), ir organizmą stiprinančių vitaminų. Neuroleptikai kompensuojami šimtu procentų (nepaisant to, ligoniui vis tiek reikia primokėti po kelis litus), antidepresantai - tik iš dalies, o už migdomuosius reikia pakloti visą kainą. Nors šizofrenija sergantiems žmonėms dažniausiai skiriama invalidumo grupė (taigi ir tam tikro dydžio invalidumo pensija), Juozui V. ji kažkodėl nebuvo suteikta. Pavieniais darbais versdavęsis vyriškis ne visad turėdavo pinigų vaistams, neretai jų pritrūkdavo ir vien iš pensijos gyvenanti motina...
Pavasarį Juozo psichinė sveikata dar labiau suprastėjo. Kelios dienos iki tragedijos Juozas, anot kaimynų, namie nerado vietos: neišėjo į darbą, be jokios priežasties puldinėjo ir mušė motiną, ilgai blaškėsi kieme, troboje išjungė televizorių, muzikinį centrą (iki tol jų nuolat klausydavo) - kad tik gautų ramybę... Jį, galima manyti, tomis dienomis smarkiai erzino net šuns lojimas, kuris palydėdavo pirmyn atgal zujančius kaimynų vaikus (jie ir nukentėjo nuo Juozo kirčių).
Tačiau ir esant tokiai sūnaus būklei motina neišdrįso jam pasiūlyti kreiptis pas daktarus. Gal bijojo dar didesnės agresijos, gal tikėjosi, kad užėjęs priepuolis pamažu praeis...
Ligonis priverstinai gydomas tik teismo sprendimu
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas numato, jog gydymas psichikos ligoniui be jo raštiško sutikimo negali būti skiriamas, išskyrus atvejus, kai sunkia psichikos liga sergantis, tačiau hospitalizavimo atsisakantis asmuo savo veiksmais gali padaryti žalą savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei. Ar reikalingas priverstinis tokio asmens hospitalizavimas, sprendžia ligonį apžiūrėję medikai. Tačiau ligonį prievarta paguldę į ligoninę psichiatrai privalo per 48 valandas kreiptis į teismą, kad gautų leidimą jį gydyti. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, gali priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet toks gydymas turi tęstis ne ilgiau kaip vieną mėnesį nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios (pagal psichiatro rekomendacijas psichiatrijos įstaigos administracija paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą gali nutraukti ir anksčiau). Na, o jei per dvi paras teismas tokio leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas nedelsiant nutraukiami.
Jei priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį paciento gydymą reikia pratęsti, psichiatrai vėl privalo kreiptis į teismą. Šiuokart teismas, atsižvelgdamas į psichiatrų išvadas, gydymą gali nutraukti ar pratęsti, tačiau kiekvieną kartą - ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.
Kaip jau žinoma, niekas iš artimųjų dėl Juozo V. ligos paūmėjimo nei į medikus, nei į policiją nesikreipė. O jei ir būtų kreipęsi, tikėtina, kad Juozas gydytis nebūtų sutikęs (jis juk nebelaikė savęs ligoniu!), ir labai abejotina, ar psichiatrai būtų matę reikalą jį imtis gydyti prievarta (kaip minėta, iki tol vyriškis aplinkiniams, išskyrus motiną, nerodė jokios agresijos). Kitaip sakant, pagal šiuo metu galiojantį Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, psichikos ligonio laisvė gali būti apribota tik tada, kai jis įvykdo sunkų nusikaltimą.
- Kas čia per įstatymas, - piktinosi ne vienas korespondentės kalbintas pašnekovas. - Kodėl tokiomis baisiomis ligomis sergantys ligoniai negydomi priverstinai ir reguliariai? Juk tik vienetai iš jų savanoriškai vartoja medikamentus - kiti jų atsisako ir visuomenei kelia didžiulę grėsmę! Kodėl nuo jų smurto ir agresijos turi kentėti sveikieji? Jei psichikos problemų turįs pacientas nesuvokia, ką daro, neįstengia kontroliuoti savo veiksmų, kaip jis gali suvokti, kad yra pavojingas, kad jam reikia gydytis?
Negalima pažeisti žmogaus teisių
Kauno Šilainių psichikos sveikatos centro vadovas Tomas Kemežys iškart stojo psichikos ligonių pusėn. Gydytojas psichiatras atkreipė dėmesį į tai, kad psichikos problemų turį ligoniai padaro kur kas mažiau nusikaltimų nei sveikieji, todėl jokiu būdu, girdi, jų negalima izoliuoti. Kita vertus, anot T. Kemežio, tik nedidelė dalis sergančiųjų šizofrenija yra pripažįstami esą nepakaltinami.
Psichikos ligomis sergantiems ligoniams, kaip žinia, skiriamą vaistų. Tačiau kas kontroliuoja, ar pacientai tuos vaistus vartoja?
- Laikytis psichiatro nurodymų, vartoti paskirtus vaistus privalo kiekvienas toks ligonis, - paaiškino gydytojas psichiatras. - Tai yra jo asmeninė atsakomybė. Jei pats ligonis to nesuvokia, turi pasirūpinti namiškiai.
O jei namiškiai nepajėgūs sergantį šeimos narį įtikinti medikamentų vartojimo būtinumu? Ką tada daryti? Kur kreiptis pagalbos? Čia esą jau ne psichiatrų reikalas - galbūt, girdi, šią problemą galėtų padėti išspręsti socialiniai darbuotojai ar policijos pareigūnai...
O kol į šiuos klausimus nėra konkrečių atsakymų, gal Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme galėtų būti numatytos išimtys - pavojų aplinkiniams keliantį psichikos ligonį paguldyti į gydymo įstaigą be šiuo metu reikalaujamų didelių formalumų? Psichiatras T. Kemežys iš dalies sakė sutinkąs su tuo, kad minėtas įstatymas, lyginant su anksčiau veikusiuoju bei su esama situacija šalyje, yra per liberalus, tačiau jau esą geriau liberalesnė tokių ligonių gydymo tvarka nei per daug varžanti žmogaus teises.
Kiti korespondentės kalbinti psichiatrai sutiko su nuomone, jog minėtą įstatymą seniai laikas peržiūrėti.
Gydytoja psichiatrė Sonata Rudžianskienė užsiminė žinanti ne vieną atvejį, kuomet, ligoniui nesutikus gydytis psichiatrijos ligoninėje, jis, nors ir apimtas didžiausios psichozės, buvo išleistas į namus. Kartais, girdi, Priėmimo skyriuje nesivarginama, medikai neapkrauna savęs papildomais darbais, mat tokį pacientą priverstinai paguldžius į ligoninę, kaip jau minėta, reikia skubiai sudaryti psichiatrų komisiją, ruošti dokumentus teismui, atlikti kitų papildomų darbų. Gydytoja paminėjo ir tai, jog kai kurie psichikos ligomis sergantys pacientai reguliariai lankosi Psichikos sveikatos centre (kitaip praras galimybę gauti invalidumo grupę!), jiems rašomi brangūs kompensuojamieji vaistai, tačiau jie tų vaistų nevartoja - parduoda toksikomanams! Yra ir tokių pacientų, kurie už dyką gaunamus vaistus pasiima, tačiau juos ne vartoja, o kaupia namuose (pas vieną tokį ligonį brangių neuroleptikų esą buvo rasta daugiau nei už 5 000 litų!).
Dauguma gydytojų psichiatrų paminėjo dar vieną labai opią problemą - vaistų kvotas. Pasirodo, psichikos sveikatos centrams pasirašius sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, draudžiama pereikvoti skirtas kvotas. Vadinasi, psichiatrams nieko kita nelieka, kaip sunkiems ligoniams pasiūlyti dalį brangių vaistų nusipirkti už savo pinigėlius. Dažnas toks ligonis gyvena ant skurdo ribos, jam sudėtinga prie kompensuojamųjų vaistų primokėti vieną litą, o kai prisieina pakloti penkiasdešimt ar šimtą - iš kur tokias sumas paimti?
Taupymas psichikos ligomis sergančiųjų sąskaita, gydytojų psichiatrų įsitikinimu, yra nusikaltimas. Štai Pakruojo rajono gyventojas, ligai paūmėjus, sunkiai sužalojo tris vaikus, kuriems gydyti bus išleistas ne vienas tūkstantis litų. O kiek panašių pavyzdžių būtų galima paminėti visos Lietuvos mastu?
Kita vertus, jei pacientas ir sutinka gydytis, psichiatrijos ligoninėje jis gali praleisti ne ilgiau kaip 45 paras (irgi taupoma!). Ir nors Rokiškio psichiatrijos ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja gydymo reikalams Nijolė Vilkaitė patvirtino, kad, priklausomai nuo ligonio būklės sunkumo, gydymo terminą išimties tvarka galima pratęsti, niekam ne paslaptis, kad papildomų lėšų tam neskiriama nė lito, nedidinamas ir lovų skaičius. O psichikos sutrikimų turinčių ligonių, gydytojos teigimu, vis daugėja...
Prasikaltę psichikos ligoniai greitai sugrįžta į namus
Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, net ir sunkiausiai nusikaltęs psichinis ligonis, jei psichiatrų buvo pripažintas esąs nepakaltinamas, priverstinai gydyti gali būti siunčiamas tik teismo sprendimu. Tačiau jau po pusės metų psichiatrijos įstaiga, kurioje toks pilietis gydomas, gali nuspręsti, kad jam tolesnis gydymas nereikalingas. Tuomet vėl kreipiamasi į teismą dėl gydymo nutraukimo. Teismui tai patvirtinus, ligonis bus išleistas į namus.
Juozo V. kaimynai dėl to labiausiai ir išgyvena. Girdi, netruks prabėgti tas pusmetis, ir apgydytas Juozas vėl sugrįš į kaimą. O ką jis, jei ir vėl atsainiai žiūrės į savo ligą, nevartos vaistų, užėjus priepuoliui, gali nukrėsti? Toks, girdi, gali ir padegti, ir užpulti, ir sumušti ar dar blogiau. Kas tuomet prisiims atsakomybę už tokius jo veiksmus, už jų baisias pasekmes? Į šį klausimą nesunku rasti atsakymą: pavojingą ligonį išleidę psichiatrai vers kaltę tokią nutartį pasirašiusiam teismui, o teisėjai tvirtins pasitikėję medikų rekomendacijomis.
