Baikas, alus ir moterys - jiems neatskiriami dalykai...
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
"Baikeris", pažodžiui išvertus, - tai vyras ant dviejų ratų. Baikeriai atsirado septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Amerikoje. Jaunimas nusprendė protestuoti prieš namisėdišką gyvenimo būdą ir ėmė važinėti skersai išilgai šalies, kiekvieną dieną nakvoti vis kitoje vietoje. Iš pradžių transporto priemonė nebuvo svarbu, bet vėliau baikeriais pradėti vadinti tik važinėjantieji motociklais ir apsirengusieji juodais odiniais rūbais. Baikeriai pradėjo burtis į klubus, kurti "motociklų", gyvenimo ant dviejų ratų, filosofiją.
Kad Lietuvoje jau pavasaris, skelbia ne vien sužaliavę laukai ir medžiai. Galbūt net ryškiau už prabudusią gamtą šio metų laiko pradžią skelbia į gatves išvažiavusios kolonos motociklų. Juos užgulę "odiniuose kiautuose" prakaituojantys vyrukai vadinami baikeriais... Apie savo gyvenimo būdą sutiko papasakoti Kauno baikerių klubo "Aliens" (svetimi) atstovas Rolandas Daugvila (39 m.).
- Kas tai yra baikeris?
- Tai tokia labai įdomi būtybė, kuri gyvena, dirba ir miega su... motociklu. Baikeriui neegzistuoja jokios problemos - nei uodai, nei šaltis, nei lietus; jam svarbiau už viską jausti vėjo dvelkimą į veidą, būti bendraminčių kompanijoje, gyventi baikerišką gyvenimą... Yra toks rusų posakis, kuris lietuvių kalba skamba maždaug taip: "Vėjas į veidą, o tu vis tiek važiuoji"... Tai atspindi laisvumą, nepriklausomumą, atitrūkimą nuo visų darbų ir rūpesčių, nuo rutinos... Kiekvienas turi savą atsipalaidavimo būdą: vieni geria alkoholį, kiti žvejoja, tretiems patinka mergos, ketvirti renka pašto ženklus ar drugelius, o mums patinka motociklai... Beje, Lietuvos baikeriai nuo savo kolegų užsieniečių dar labai skiriasi. Pastariesiems, be motociklo, nerūpi niekas, o mes to daryti negalime, nes daugelis iš mūsų dar turime užsiėmimą, šeimą...
- Ar tiesa, kad tikram baikeriui nebūna blogo oro - būna tiktai bloga apranga?
- Tai tiesa - mums nebaisus ir pats stipriausias lietus... O dėl aprangos... Mes ne moterys, modeliai mums nerūpi, tačiau baikeriai pripažįsta odinius drabužius. Iš odos pasiūta apranga - rimtas dalykas. Tai žiauriai patogu - gali po kelionės nuo rūbų nuvalyti purvą ir drąsiai eiti į "kabaką", gali su jais miegoti ar susitikti su mergaitėmis - baikerio išvaizda nė kiek nenukenčia... Odinė apranga niekada neišeis iš mados - kaip kaubojiški batai ar skrybėlė... Tiesa, yra ir labai didelių "madistų", kurie rengiasi ypatingai. Tačiau šiuo atžvilgiu viskas atsimuša į pinigus. Kaip bebūtų, baikeriai vis tiek daugiausia dėmesio skiria motociklui, rūpinasi, kad jis neapviltų, nebarškėtų, kad gerai važiuotų...
- Jūs taip pat atrodote gana įspūdingai - odinis kostiumas, liemenės aplikacija - metalinis motociklo ženklas, ant piršto įspūdingas žiedas, rankos riešą puošia tokio pat stiliaus apyrankė... Vadinasi, esate žmonės "prie meno"?
- Kiekvienas baikeris turi savo skonį. Man, pavyzdžiui, patinka kaukolės. Daug jų mačiau, kai buvau ištiktas komos, dėl to toks žiedas ir apyrankė... Sutinku, kad baikeriai, kaip ir menininkai, - "prie cveko". Jiems rūpi pasipuošti, pasigražinti, prisikabinėti visokių žvaigždučių ar kitokių dalykėlių...
- Sakote, kad svarbiausias baikerio "atributas" - motociklas. Ar tiesa, kad kai kuriuose iš jų galima aptikti net auksinių detalių?
- Taip, yra tokių dalykų. Aišku tai, kad žmogus visus savo pinigus sukiša į tą motociklą, jį padaro panašų į lėlę - "iščiustina", išblizgina. Nors baikeriai labiau mėgsta sidabrą, tačiau gali be jokio gailesčio nusisegti nuo kaklo auksinę grandinėlę ir ją perdirbti į detalę... Manau, kad kaip moteriai papuošalas, taip baikeriui - baikas (motociklas - R. P.). Kartais jo savininkas miega bendrabutyje ant matraco. Yra ir tokių. Panašiai kaip naujieji rusai - važiuoja su šešišimtuoju "mersu", o miega kur nors pašiūrėje. Tačiau pastarieji daro "pakazuchą", o baikeriai - kitokie. Tiesa, yra ir tokių, kurie savo motociklą (sakysim, žiemą) laiko svetainėje. Guli ant sofos ir žiūri - tai į "teliką", tai į savo baiką, tai į "teliką", tai į baiką... Jiems nereikia žmonos, nereikia šeimos, jiems reikia čioperio (baikerinio motociklo - R. P.)...
- Bet jūs esate vedęs... Ar dėl to nenukenčia šeima?
- Taip, turiu žmoną ir du vaikus - sūnų ir dukrą. Beje, baikerių fiestose ir kituose mūsų susiėjimuose dažnai dalyvauja ir šeimos. Dėl to problemų nekyla. Dar nebuvau vedęs, draugavau su būsima žmona, o jau motociklu važiavom į Odesą...
- Kada pajutote potraukį tokiam gyvenimo būdui?
- Gimiau ir užaugau Kaune, Vilijampolėje, pažįstu tiek H. Daktarą, tiek daugelį kitų Vilijampolės įžymybių - pažinojau ir Romą Kalantą... Kai mes buvome mažiukai, jie žaisdavo futbolą ir mus kviesdavo pastovėti vartuose. Motociklais pradėjau domėtis dar būdamas vaikas. Iš pradžių važinėjausi dviračiais, paskui motoriniais dviračiais, mopedais. Buvo labai įdomu. Šį potraukį šiek tiek slopino tėvas - sakydavo, jog jei blogai mokysiuosi, atims ar sugadins motorinį dviratį. Taip po truputį perėjau prie motociklų. Pirmasis buvo "minskelis". Tuo metu galėjome įsigyti tik tarybinius motociklus. Juos visi labai gyrė, tikino, kad rusiški - patys geriausi pasaulyje. Bet aš įsitikinau, kad taip nėra...
- Ar galite teigti, jog vis dėlto apie "Harley-Davidson" svajoja kiekvienas baikeris? Juk tikriausiai nenuneigsite, jog tam tikrą "svorį" net ir tarp tų pačių baikerių turi tai, ant kokio motociklo sėdi?
- Mes nesmerkiam tų, kurie neturi pinigų ir negali įsigyti gero motociklo arba tinkamai jo prižiūrėti. Jeigu reikia - įpilam degalų. Vis dėlto rimto baikerio motociklas prasideda nuo 700 "kubų" ir daugiau (motoro kubatūra - R. P.). Na, o "Harley-Davidson" - tai jau tikrai rimtas aparatas, visas baikerizmas nuo jo ir prasidėjo... Beje, kai kurie kolegos turi net po kelis motociklus - ir kasdieninį, ir išeiginį. Pastaruoju dažniausiai išvažiuoja tik į paradus, dalyvauja fiestose... Yra baikeriniai motociklai, vadinami čioperiais. Jie važiuoja labai gražiai, iš lėto, skleidžia gerą garsą, variklio kubatūra tokia, jog gali visur važiuoti trečia pavara - net posūkiuose jos perjunginėti nereikia. Tai ne "britvos" (sportiniai motociklai, išvystantys didžiulį greitį - R. P.). Man patinka čioperiai...
- Bet toks malonumas reikalauja daug lėšų. Kiekgi kainuoja motociklas?
- Jo kainą apsprendžia galimybė. Pavyzdžiui, vienas gali turėti "Harley-Davidson" už 30 "gabalų" dolerių, o kitas - už tris šimtus. Gal prisimenate, kaip užpernai Raseiniuose mūsų baikerių motociklai degė?.. Visi buvo pašiurpę. Buvo baikerių šventė, kurioje, be lietuvių, dalyvavo ir latviai, estai. Turiu Ariogaloje sodybą - ten pakviečiau nakvoti. Tie, kurie važiavo pas mane, - nenukentėjo. Jie paskui klausė, kiek man skolingi, kad išsaugojo savo motociklus. Iki šiol taip ir liko neaišku, dėl ko užsidegė daržinė Raseiniuose, kuomet sudegė apie 15 motociklų. Buvo labai skaudu - ašaras liejo net dvimetriniai vyrai... Tačiau baikeriai - ne tokia publika, nieko kaltinti nepuolė...
- Neretai baikerių renginiuose pastebimos gana seksualiai atrodančios panelės. Ar galima teigti, jog jos taip pat baikerių "atributo" sudedamoji dalis?
- Sakyčiau, jog yra visokių vyrų, tačiau daugiausia vis dėlto "lezbiankų", tų, kuriems patinka moterys... Jei panelė graži, įspūdingai šoka, tiesiog įdomu į ją pasižiūrėti. Aišku, aš gerbiu savo žmoną, žinau savo vietą, nesireklamuoju. Tačiau daug baikerių ir su savo draugėm važiuoja... Baikas, alus, moterys - mums neatskiriami dalykai... Na, dar galima sakyti, jog ir roko muzika...
- O bent alaus ar nepadauginate? Žmonės sako, kad jūsų lėbavimai trunka iki paryčių...
- Visko būna, žmonių daug, jie labai įvairūs, turi skirtingas nuomones ir pomėgius. Mes stengiamės sulaikyti tą, kuris padaugina, stengiamės vienas kitą prižiūrėti - tam ir yra klubas, kur einame visi už vieną. Jeigu "kabake" kuris nors padaugina - sodinam jį į vietą, kad nebūtų gėdos visam baikerių klubui, nuraminame, apskirtai stengiamės išvengti konfliktų, kad nebūtų užgauliojami senukai (vyresnio amžiaus baikeriai - R. P.), užkabinėjamos panelės, žodžiu, už kiekvieną narį kovojame, sergame, nes klubas - tai kaip viena šeima... Čia labai tinka A. Pugačiovos dainos žodžiai: "Neturėk šimto rublių, turėk šimtą draugų"... Beje, aš pats niekada nerūkiau, o alkoholį vartoju su saiku. Manau, kad viskam turi būti laikas, saikas ir vieta.
- Prabilote apie klubą, tad supažindinkite ir su jo veikla, tradicijomis
- Klubas sieja bendraminčius, tačiau tapti jo nariu nėra lengva - sakyčiau, netgi sunkiau nei įstoti į kokią nors partiją. Visų pirma reikia būti geru žmogumi, turėti motociklą. Į klubą rekomenduoja jo nariai. Kandidatas tampa "prospektu" ir yra stebimas ne mažiau kaip metus, tačiau šis laikotarpis gali užsitęsti iki dvejų, trejų ir net ketverių metų. Per tą laiką "prospektas" akylai stebimas, prižiūrimas. Kiekvienas klubas turi savus įstatus. Jei per bandomąjį laikotarpį būsimam kandidatui iškyla problemų - arba leidžiama jas įveikti, arba laikas dar pratęsiamas ir dar metams jis paliekamas "prospektu". Paskui arba priimamas, arba ne. Aišku, gali būti ir nepriklausomas "free baikeris", bet tada jis vienas ir važinės. O čia - kolektyvas, draugai, jei kokia bėda - visi iškart padės... Baikeriai dalyvauja fiestose, bendrauja su klubais iš užsienio. Teko dalyvauti Estijos, Latvijos, Maskvos ir net Vokietijos baikerių fiestose... Užsienio klubai beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų. Vienintelis skirtumas tas, kad jie turi daug pinigų, laisvo laiko ir gali daug sau leisti.
- Labai knieti sužinoti, ką turi patirti baikeris, kad atsisakytų šio gyvenimo būdo, visam laikui pamirštų motociklą? Juk ir jūs pats buvote patekęs į žiaurią avariją...
- Neįsivaizduoju... Negaliu atsakyti. Aš iš tiesų patyriau žiaurią avariją. Pernykštę liepos 27-ąją kartu su sūnumi važiavom į Klaipėdos miesto šventę. Ten rinkosi kolegos baikeriai. Tąsyk tikrai neskubėjau, nors, prisipažinsiu, esu važiavęs ir 200 kilometrų per valandą greičiu. Man patinka važiuoti lėtai - tam ir gražiname, blizginame motociklus, kad žmonės pastebėtų, nesusidarytų blogos nuomonės, kad panelės atkreiptų dėmesį... Prieš pat Klaipėdą įvyko susidūrimas, tačiau nei aš, nei sūnus nieko neprisimename... Atrodo, kad atsitrenkėm į "furą". Tas laiko gabaliukas visiškai išsitrynęs. Taip ir liko neaišku, kas kaltas. 30 parų prabuvau komoje, tačiau vis dėlto atsibudau (sūnus taip pat buvo labai stipriai sužalotas, tačiau sąmonę atgavo anksčiu)... Iš viso pustrečio mėnesio praleidau ligoninėje. Buvau visas sulaužytas - stuburas, dubens kaulai, rankos. Turėjau iš naujo mokytis vaikščioti, valgyti ir t. t. Mano žmona, kuri yra vienos ligoninės vyriausioji medicinos sesuo, pusantro mėnesio pragyveno ligoninėje, nesitraukė nuo manęs. Deja, šuo iš sielvarto neišlaikė ir nudvėsė. Tačiau kuomet pakilau iš ligos patalo ir pirmąsyk draugas su invalido vežimėliu išvežė iš ligoninės, pirmiausia nuvažiavau pasižiūrėti savo motociklo. Neįsivaizdavau, kad jis bus taip stipriai sumaltas... Tada net valgyt nenorėjau - labiau už viską rūpėjo motociklas. Jį, beje, jau baigiu suremontuoti. Galiu pridurti tik tiek, jog šis gydymas kainavo labai daug pinigų, tačiau man padėjo daug žmonių, o labiausiai - Kauno baikerių klubas "Švogeriai". Gyvenime yra daug draugų, o tokių - mažai. Todėl dabar leiskite viešai padėkoti Lietuvos dziudo federacijos prezidentui Vigmantui Sinkevičiui (kai jis sužinojo, kad neužvedžiau baiko variklio, privežė jam detalių gal už tūkstantį dolerių), taip pat UAB "Ardi" savininkui Linui Aleksandravičiui (jis padovanojo galingą automobilį "Dodge Ram", kuriam pažadėjau, kol nebus suremontuotas motociklas, važinėtis "dodžiu"), jau minėtam Kauno baikerių klubo "Švogeriai" prezidentui Mariui Misiūnui ir daugeliui kitų, kurie manęs nelaimėje nepaliko...
- Dėkoju už baikerišką pokalbį ir linkiu, kad panašių nelaimių niekad neįvyktų, kad neišvystumėte šviesos tunelio gale...
