Viskas buvo gerai, kol keliavau džiunglėmis. Dabar - taip pat. Kelyje sutinku nedaug žmonių, o ir sutiktieji, bent jau iš šalies žiūrint, atrodo man abejingi. Deja, tokia laimė negali ilgai tęstis. Likus lygiai 83 kilometrams iki Banalijos, staiga išgirstu paskui save plerpiantį motociklą. Po dešimties minučių jis mane pralenkia ir... sustoja priešais už kelių metrų. Manau, kad šios akimirkos nepamiršiu visą gyvenimą. Jaunas kariškis pamišėlio akimis apžergęs sėdynę motociklistui už nugaros. Jo laibas ir gležnas liemuo apjuostas amunicija, skirta rankose laikomam kulkosvaidžiui. Ant rankovės ženklas, rodantis laipsnį - vadas. Jis nušoka nuo motociklo, prieina ir, pakėlęs apie 50 kilogramų sveriantį ginklą, grėsmingai nusitaiko į mane. Jaučiuosi pritrenktas ir suglumęs. Nuo to laiko, kai įkėliau koją į šią šalį, sutinku tik ginkluotus vyrus. Čia visi turi ginklus, tačiau dar niekas taip įžūliai negrasino.
- Pasisukite ir žingsniuokite kita kryptimi! - įsako nieko gera nežadančiu balsu.
- Kodėl?
- 101-ajame kilometre yra kontrolės postas. Jūs privalėjote ten sustoti ir pasižymėti savo pasą. Taigi tai padarysite dabar, nieko nelaukdamas.
Jo minimas postas yra už dvidešimties kilometrų. Kelias prastas, tad sugaišiu mažiausiai keturias valandas. Bandau aiškinti, kad nepastebėjau jokio kontrolės posto... Kariškis primygtinai reikalauja, o aš atkakliai priešinuosi grįžti atgal.
Taip mums bestovint atlekia kiti kariškiai, apžergę juodus motociklus, kurių pilna Afrikoje. Jie man įsako iš kuprinės ir dviračio futliarų išversti visus daiktus. Visi daiktai atsiduria ant kelio. Tada jie pradeda viską apžiūrinėti ir rinktis tarytum sendaikčių turgavietėje. Kariškiai vagia iš manęs viską, kas jiems kelia nors mažiausią susidomėjimą. Atima net kelis dirže buvusius paslėptus dolerius. Keista, kad jie neliečia nei mano vaizdo kameros, nei satelitinio telefono. Tikriausiai todėl, kad aš jiems pasakiau, jog paspaudus ne tą mygtuką aparatas sprogsta panosėje. Baiminuosi, kad manęs nemuštų. Jie pamato laišką su ženklu "Gydytojai be sienų" ir nusprendžia pasigailėti. Manau, kad bijo nemalonumų, jeigu vėliau kam nors papasakočiau šią istoriją. Taigi "Gydytojai be sienų" išgelbėjo dar vieną žmogų...
Kariškiai, atėmę tai, kas jiems atrodė naudinga, palieka mane likimo valiai. Fiziškai ir nerviškai išsekintas stovyklavietę įsirengiu truputį toliau nuo kelio ir bematant užmiegu. Aišku, padarau didžiulę klaidą. Būtų buvę protingiausia iš karto nešdintis kuo toliau nuo šių žmonių... Kitą dieną patraukiu Banalijos kryptimi. Tai mano kelias. Dokumentuose nurodyta, kad turiu atvykti į dispanserį, esantį maždaug pusiaukelėje nuo čia iki kaimo.
Šis atogrąžų dispanseris - tik paprastas namelis, apsuptas kelių į jį panašių. Ligonis čia jaučiasi laimingas galėdamas gauti aspirino tabletę. Dispanserio sanitaras mane palaiko gydytoju ir primygtinai prašo pabūti vieną dvi dienas. Aš sutinku ir jis man papasakoja pasibaisėtiną istoriją. Prieš dvi dienas čia atvažiavo kariškis ir šaltai nužudė vieną ligonį, apkaltinęs jį samdytu sukilėlių šnipu. Siaubinga. Mane šiurpas nukrečia tai išgirdus. Tuo labiau kad sanitaro nupieštame portrete atpažįstu vakarykštį jaunąjį "vadą" su sunkiu kulkosvaidžiu.
Kažkas man šnabžda, kad jokiu būdu neturiu čia užsibūti. Tas "kažkas" teisus. Tą patį vakarą, kai jau įsitaisau kamputyje miegoti, nuo staigaus ir smarkaus bato spyrio išlekia namelio durys. Kariškis su kulkosvaidžiu rankose įgriūva į dispanserį. Tai jis. Po paskutinio mūsų susitikimo jis viską pergalvojo ir pakeitė savo nuomonę. Dabar jis nebetiki pasakojimu apie "Medikus be sienų"... Jis nusprendė, kad esu sukilėlių šnipas, ir šaltai pareiškė, kad rytoj būsiu sušaudytas. Iš jo žvilgsnio aišku, kad taip ir bus.
Šį kartą "vado" vyrai iš manęs atima absoliučiai viską. Paskui pagriebia už riešų ir perpjauna Anikos ir Džesikos man padirbtą apyrankę - laimės amuletą. Taip pat pasielgia ir su Amazonės indėnų dovanota apyranke.
- Taip, dabar tu netekai savo galios...
Po to jie mane uždaro barake be užrakto ir palieka saugoti daugybę ginkluotų vyrų. Kitą dieną tas pats vyresnysis pamišėlio akimis mane ištempia iš barako, o du kulkosvaidžiais ginkluoti vyrai nuveda į aikštę, kurią supa keli nameliai. Man tampa aišku, ką sumanė "vadas": pagrindinė gatvė, vidurdienis, dvikova kepinant saulei... Kaip tikrame vesterne!
Buvau teisus, palaikęs jį bepročiu. Blogiausia, kad jis turi ginklą, o aš - ne.
Taigi stoviu basas, tiktai su šortais ir marškinėliais. Mano "priešininkas" pakeitė sunkų kulkosvaidį į "Kalašnikovą", lengvesnį ir patogesnį. Kai ėjau pro šalį, pajutau nuo jo trenkiant degtine. "Vadas" balsu ir gestais mane kviečia į dvikovą. Nedidelio kaimelio žmonės pradeda rinktis pasižiūrėti spektaklio. Jiems aš esu gydytojas, atvykęs slaugyti ir padėti, tad jie stoja už mane. Kaip kokiame ringe jie pradeda mane sveikinti ir drąsinti šauksmais, o priešininką viešai ir triukšmingai niekinti švilpimu. Pastarasis įsiunta ir pradeda jiems grasinti ginklu.
Staiga kažkas sukyla ir mano nervai neišlaiko... Pats gerai nesuvokdamas kodėl pajudu vyro su "Kalašnikovu" link, žiūrėdamas jam tiesiai į akis.
- Pirmyn, - sakau jam šaltai, - jeigu nusprendei mane nušauti, šauk! Ko lauki?
Jis, matyt, nelaukė iš manęs tokios reakcijos ir atrodo truputį sutrikęs.
- Nesiartink prie manęs! Nesiartink! - kartoja nebe tokiu pasitikinčiu balsu ir toliau taikosi į mane.
Aš žengiu dar kelis žingsnius. Mirti nenoriu, tačiau nebeturiu ir ką prarasti. Priėjęs prie jo suimu ginklo vamzdį, įsiremiu į kaktą ir pratrūkstu tarytum vulkanas:
- Na, niekše, pirmyn! Šauk! Šauk, bukagalvi, ko lauki?! Pasmirdusi pi!.. Mėšlo krūva! Menkysta! Išsigimėli!
Aš spjaunu jam tiesiog į veidą pačius šlykščiausius, kokius tik žinau, prancūziškus žodžius ir tebelaikau į kaktą įsirėmęs vamzdį. Tiesiog alpstu iš baimės, tačiau žinau, kad jokiu būdu negalima išsiduoti. Įsivyrauja mirtina tyla. Aplink visi nutyla, atrodo, net nustoja kvėpavę... Visi laukia siaubingo šūvio. Aš - taip pat. Šis trinktelėjimas bus mano mirtis... Tačiau "vadas" nešauna. Jis abejoja...
Staiga, tarsi nusprendęs, kad pakankamai prisižaidė, įsako mane nuvesti į "vienutę" ir pareiškia, kad rytoj išvyksime į Banaliją. Ten jis mane atiduosiąs vyriausybei, kuri ir sušaudysianti. Jis, be abejonės, įsitikinęs, kad jo didvyriškas poelgis (pats vienas sugavo ir atvedė pavojingą šnipą) susilauks pasveikinimo ir jam bus pakeltas laipsnis. Dar priduria, kad viską galutinai nuspręs rytoj. O gal dar ir pats įvykdysiąs "teisingumą"...
Jo bandymai mane paveikti psichologiškai bevaisiai. Ne todėl, kad būčiau abejingas savo likimui (toli gražu taip nėra!). Nuo pat ekspedicijos pradžios tegalvoju apie viena - kad išlikčiau gyvas. Širdies gilumoje esu įsitikinęs, kad jei tikrai norėjo mane nužudyti, tai būtų padaręs šiandien... Tačiau niekuo negaliu būti tikras, nes tas vyras - tikras psichopatas.
Vidurnaktį vėl prasiveria mano "kameros" durys. Tikriausiai tai jis... Mano didžiam nustebimui ir neapsakomam palengvėjimui, tai buvo policininkai. Jie netoliese patruliavo, tad kaimiečiai jiems pranešė, kad kariškis laiko įkalinęs "Medikai be sienų" pasiuntinį ir net grasina jį nužudyti.
