Lietuvoje žmonės suvažinėjami dviem būdais: teisėtai ir neteisėtai. Neteisėtai pilietis suvažinėjamas, jeigu tai atsitinka pėsčiųjų perėjoje, degant leidžiamam (žaliam) šviesoforo signalui. Tada vairuotojui keliama baudžiamoji byla, jis netgi gali būti griežtai nubaustas. Visais kitais atvejais LR piliečiai suvažinėjami teisėtai ir jokių bylų nebūna.
Kadangi P. Petraitis buvo suvažinėtas begulintis važiuojamojoje kelio dalyje, byla dėl jo mirties nebuvo iškelta. Tačiau laidotuvės vis dėlto įvyko. Kaip pas mus ir priimta.
Mirtis yra antras pagal svarbumą faktas žmogaus gyvenime. Po gimimo. Todėl P. Petraičio gyvenimo aprašymą tęsiame ne chronologine tvarka, o pagal įvykio svarbą. Mat po žmogaus mirties nebelieka jo darbų - lieka tik kalbos apie jo darbus. Ypač daug ir gražių žodžių (pasakytų ir parašytų) būna iškart po mirties.
Netrūko tokių kalbų ir prie P. Petraičio karsto. Mat jis buvo žymus, garsus to nustebėlių miestelio gyventojas: buvo politikas, verslininkas, poetas, juodadarbis, baltadarbis, abstinentas, girtuoklis... Žodžiu, visko net neišvardinsi. Suprantama, ta ar kita veikla jis užsiiminėjo atskirais gyvenimo laikotarpiais, ne iš karto. Juk patys suprantate, kad negalima tuo pačiu metu būti abstinentu ir girtuokliu, poetu ir valdininku, politiku ir doru žmogumi... Ir panašiai.
Tad kalbų laidotuvėse netrūko - kalbėjo įvairių miestelio visuomenės sluoksnių atstovai. Juolab kad netrūko ir vaišių - valgių bei gėrimų. Petraitienė ir kiti giminės pasistengė, kad viso to, kaip ir dera, netrūktų. Tiesa, į patį velionį niekas per daug dėmesio nekreipė. Bet taip būna visose laidotuvėse - apie velionį kalbama, diskutuojama, bet jis pats lieka tarsi "už kadro". (Tipiškas pavyzdys - Frankfurto knygų mugė. Visi daug kalba apie pasirengimą jai, netgi apie knygas užsimena, tik apie pačius rašytojus, tų knygų kūrėjus, nieko nekalbama. Ir jiems patiems žodžio nesuteikia. Negyvėlis ir yra negyvėlis.)
Viskas būtų buvę (tiksliau, baigęsi) gerai, bet prieš pat laidotuvių pabaigą atvažiavusi mažametė giminaitė staiga pareiškė, kad karste guli visai ne "dėdė Petraitis". Visi susidomėjo - kodėl mergaitė taip mananti? Mat po avarijos gerokai sumaitotą velionį teko nemažai pagrimuoti, vos ne iš naujo sulipdyti. Bet mergaitė laikėsi savo nuomonės - teigė, kad karste guli joks dėdė, atvirkščiai - kažkokia teta. Laidotuvių dalyviai, atidžiai viską ištyrinėję, netruko tuo įsitikinti - karste tikrai gulėjo moters lavonas. Dėl to visi, kaip jau įprasta, labai nustebo.
Paaiškėjo, kad konkuruodamos tarpusavyje ir beskubėdamos laidotuvių firmos sumaišė lavonus, bet pažadėjo viską atitaisyti - greitai ir savo sąskaita. Deja, paaiškėjo, kad Petraitis jau palaidotas. Ir dar kur - kitame Lietuvos pakraštyje. Mat "velionė", tris paras karste ėjusi Petraičio lavono pareigas, buvo visai nežymi, visiems įkyrėjusi ir nusibodusi. Tad artimieji ją ir skubėjo palaidoti visai nesidomėdami - "tetą" ar "dėdę" laidoja.
Kol vyko šios atkasinėjimo ir užkasinėjimo procedūros, lavonas pradėjo dvokti. Dėl to visi ne tik stebėjosi, bet net ir nervinosi.
Bet viskas baigėsi sėkmingai, teisybė buvo atstatyta. Nerimo tik ta mažametė giminaitė, mat jai kažkodėl atrodė, kad šį kartą palaidojo, aišku, ne tetą, bet ir ne "dėdę Petraitį", o kažkokį kitą dėdę. Bet dėl to niekas nesistebėjo, nes giminaitė, kaip jau minėjau, buvo mažametė.
