Žilvinas VIZGIRDA
Kai tik STT pareigūnai užkliudė korumpuotus politikus, iš karto kilo skandalas - specialiosios tarnybos blogai dirba, politizuotos. Įtariamieji pasišiaušė kaip ežiai ir puolė gintis, politinių skandalų nemėgstantis premjeras Algirdas Brazauskas užuot pagyręs Specialiųjų tyrimų tarnybos vadą Valentiną Junoką, davė jam pylos? Aišku ir dėl ko - užkabino ne tuos. Iki šiol buvo skelbiama, kad Lietuvos gyventojai dažniausiai duoda kyšius kelių policininkams, medicinos įstaigų ir aukštųjų mokyklų darbuotojams. Taip skelbia ir korupcijos paplitimo tyrimas, kurį pristatė organizacijos "Transparency International" (TI) Lietuvos skyrius. Tyrimo pristatymui per spaudos konferenciją BNS naujienų agentūroje vadovavo naujasis "Transparency International" Lietuvos skyriaus direktorius, žinomas radijo ir televizijos žurnalistas Rytis Juozapavičius. Įdomiausia tai, kad jis šį postą užėmė po to, kai atsistatydino buvusi direktorė Laima Žilinskienė. O ji atsistatydino dėl to, kad jos vyras, Sveikatos apsaugos ministerijos valstybės sekretorius Vidmantas Jonas Žilinskas, pats pateko į korupcijos skandalą ir kaip įtariamasis buvo areštuotas.
Kas ta "Transparency International"?
Tai jokiu būdu ne Specialiųjų tyrimų tarnyba, ji kyšininkų negaudo. "Transparency International" yra įtakinga tarptautinė organizacija, turinti savo skyrius beveik šimte šalių. Organizacija nevyriausybinė. Ją 1993 metais įkūrė buvęs aukšto rango Pasaulio banko specialistas Peteris Eigenas, dirbdamas Afrikoje pats susidūręs su netikėto masto korupcija. Centrinė šios organizacijos būstinė yra Berlyne. Lietuva prie jos prisijungė 2000-aisiais. Organizacija užsiima antikorupcine veikla, atlieka įvairius tyrimus, nustato korupcijos suvokimo indeksą įvairiose šalyse, formuoja ir skatina nepakantumą korupcijai, renka ir platina informaciją.
"Lietuvos korupcijos kaina visuomenės gyvenimui ir šalies ekonomikai yra svarbus klausimas, plačiai diskutuojamas tarp politikų, verslininkų, mokslininkų ir visuomenės", - rašoma organizacijos tinklalapyje internete, skyriuje "Korupcija Lietuvoje". Pasaulio banko atliktame korupcijos Vidurio ir Rytų Europos šalyse tyrime (2000 m.) Lietuva priskiriama prie šalių, kuriose valstybės užvaldymo indeksas yra vidutinis, o administracinės korupcijos indeksas - aukštas. Šį tyrimą patvirtino ir organizacijos Lietuvos skyriaus atliktas darbas. Pagal TI Lietuvos skyriaus rezultatus, aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų mano, kad korupcija yra našta visuomenei, nors apie 61 procentas lietuvių sutinka, kad jie duotų kyšius norėdami išvengti svarbios problemos. 57 procentai sakė, kad jų buvo prašoma duoti kyšį per paskutiniuosius penkerius metus, o 37 procentai prisipažino tą faktiškai darę. Pagal paskutinį tyrimą, du trečdaliai apklaustųjų (65,5 procento), mokėjusių kyšius, tai darė savo iniciatyva.
Prieš porą metų TI buvo nustačiusi korupcijos suvokimo indeksą įvairiose šalyse Tarp 102 valstybių, dalyvavusių tyrime, Lietuva užėmė 36 vietą. Tarp buvusių socialistinių šalių mus lenkia tik Slovėnija ir Estija. Bet Lietuva, kaip, beje, ir 70 procentų visų tyrime dalyvavusių valstybių, patenka tarp šių šalių, kur korupcijos lygis tarp valstybės pareigūnų ir politikų yra gan aukštas. O blogiausia situacija yra Indonezijoje, Kenijoje, Angoloje, Paragvajuje, Bangladeše. Kaip tik rašant šias eilutes ELTA perdavė tokią informaciją: per pustrečių metų Indonezija dėl korupcijos prarado 2,4 milijardo JAV dolerių. Šioje šalyje pats generalinis prokuroras M. A. Račmanas buvo įsivėlęs į korupcijos skandalą, tačiau šie kaltinimai nebuvo įrodyti.
Trys kovos "banginiai"
Panašiai yra ir Lietuvoje: kai tik aukštas pareigūnas įkliūva į korupcijos skandalą, dažniausiai jis baigiasi ne teismo salėje, bet spaudos puslapiuose. Žmonės pasipiktinę, kad gaudomos tik smulkios žuvelės, todėl padėtis į gera ir nesikeičia. O STT vadovas Valentinas Junokas teigia, kad ir sugavus "stambią žuvį" korupcijos lygis nesumažės. "Vien baudžiamuoju persekiojimu korupcijos lygio nesumažinsi", - teigia STT direktorius. Ir STT įstatyme, ir kovos su korupcija programoje nurodyti trys būdai, kaip kovoti su šia negerove: tai prevencija, baudžiamasis persekiojimas ir visuomenės švietimas bei ugdymas.
Visaliaudinė korupcija
Visuomenės švietimas ir ugdymas - ne vienadienė akcija. Dabar mėgstama kartoti, kad sovietinėje Lietuvoje buvo labai nuvertintos moralinės vertybės. Per daug tam nepaprieštarausi - beveik visi dirbantieji darbe dar būtinai turėjo ką nors "susikombinuoti". Iš mėsos kombinatų, konditerijos fabrikų, pieno perdirbimo, lengvosios pramonės įmonių kiekvienas ką nors parsinešdavo namo. Sargai gaudavo savo dalį, meistrai - savo, direktorius - savo. Savo dalies prie įmonių atvažiuodavo ir milicininkai, vadinamieji "bekeesnikai". Vieną kitą dėl statistikos sulaikydavo, o visi kiti nešė, vežė ar kitaip pelnosi iš savo darbo. Valgyklose, restoranuose ir kitose įmonėse atlyginimai buvo nedideli, bet niekas dėl to neprotestavo - visiems visko užteko. Galų gale norint gauti kokią geresnę prekę, baldų ar automobilį, reikėjo duoti kyšį. Arba parduotuvės direktoriui, arba valdininkui, kuris visuotinio deficito laikais dalijo talonus. Kyšį reikėjo duoti ir už gautą komunalinį butą ar už teisę stoti į eilę kooperatiniam butui. Tad ir egzistavo visaliaudinė korupcija, kurią toleravo net patys aukščiausieji vadai. Kai generaliniam sekretoriui Leonidui Iljičiui Brežnevui buvo pasiūlyta kelti atlyginimus mažai uždirbantiems maisto pramonės darbuotojams, vienintelis argumentas palikti atlyginimus tokius pačius buvo, kad jie ir taip visko užtektinai parsineša. Pelė aruode nenumirs - tokia geležinė sovietmečio logika parkeliavo ir į nepriklausomą Lietuvą.
Skandalas, ir tiek
Rašytojas Ričardas Gavelis yra rašęs: "Kad žmonių bendruomenė normaliai funkcionuotų, joje privalo realiai veikti moralinių taisyklių sistema". Apie kokias moralines taisykles galima kalbėti šiandieninėje Lietuvoje?
Tyrimas "Korupcijos apraiškos šalies mastu atrinktose apskrityse ir jose esančiose savivaldybėse 2004 metais" nustatė, kad maždaug kas penktas Lietuvos gyventojas susidūrė su Kelių policija ir kas antras iš susidūrusiųjų atsiskaitė su policininkais neoficialiai, tai yra davė kyšį.
Medikų paslaugų prireikė trims ketvirtadaliams apklaustųjų, iš jų beveik kas antras atsiskaitė neoficialiai. Studijos aukštojoje mokykloje palietė beveik 7 procentus apklaustųjų, iš jų maždaug kas trečias mokėjo neoficialiai. Tyrimo ataskaitą parengęs kriminologas, Vilniaus universiteto sociologijos profesorius Aleksandras Dobryninas per spaudos konferenciją pasakė: "Aš, kaip aukštosios mokyklos dėstytojas, turiu jausti kaltę. Mano galva, tai - skandalas".
Geriausia - prie valdžios lovio
Skandalas yra tai, kad jaunimas perima vyresniųjų kyšininkavimo patirtį. Po Specialiųjų tyrimų tarnybos atlikto tyrimo "Švietimas prieš korupciją" paaiškėjo, kad Lietuvoje labiausiai korumpuoti 23-33 metų amžiaus žmonės. Tai žmonės, kurie praktiškai neprisimena socializmo, nes tuo laiku jie dar tik mokėsi vidurinėse mokyklose. Nejaugi poreikis duoti ir imti kyšius jiems persidavė su motinos pienu? Tikriausiai ne su pienu, bet stebint, kokių moralinių ar etinių vertybių laikosi tėvai, seneliai, aplinkiniai. Tyrimai parodė, kad tik apie 9 procentus žmonių neduotų kyšio dėl moralinių įsitikinimų. Taigi tas sovietinis palikimas mus valdys dar gan ilgai. Psichologų nuomone, sumažinti korupciją ir pakeisti žmonių mąstyseną gali pavykti po 10 - 15 metų, todėl neigiamą požiūrį į šį reiškinį reikia formuoti nuo jaunų dienų. O ką mato dabartinis jaunimas?
Mato, kad geriausiai šioje santvarkoje gyvena tie, kurie prieina prie valdžios, kurie moka naudotis valdžios teikiamomis galiomis. Šalies valdymas tapo verslu (ir pelningu verslu) ne tik aukščiausiems valdžios atstovams, bet ir jų giminėms, artimiesiems, pažįstamiems. Ryškiausiai nuskambėjo nušalintojo prezidento Rolando Pakso istorija. Finansuodamas rinkiminę kampaniją, verslininkas Jurijus Borisovas iš anksto nusiteikė naudotis prezidento paslaugomis. Užmojai buvo savo panaudotus milijonus atsiimti su didžiuliais procentais ir netgi kaip prezidento patarėjui dalyvauti šalies valdyme. Matyt, turėjo utopinių norų Lietuvą paversti tokia pat firma kaip "Avia Baltika". Manote, kad finansuodami partijas ar kandidatus į prezidentus tokių tikslų neturi ir kiti verslininkai? Visi puikiai supranta, kad esantieji valdžioje už jiems paaukotus pinigus atsilygins su kaupu. Ir prezidentas Valdas Adamkus patarėjais buvo įdarbinęs jį parėmusius Amerikos lietuvius.
Galų gale tai, kad ir patys verslininkai veržiasi į valdžią, rodo, jog jie valdžią įsivaizduoja kaip didelį pinigų kapšą, iš kurio gali imti tiek, kiek nori. Iš tiesų panašiai ir yra. Būdamas valdžioje prieini prie įvairių fondų, gali savo giminaičių vardu steigti dešimtis viešųjų įstaigų ir pumpuoti į jas visiems skirtus pinigus. Jei spauda apie tai parašys, gali dėl to nesijaudinti, nes kitą rytą niekas į tave pirštais nerodys ir nesakys, kad esi vagis. Atvirkščiai - dauguma pavydės tau apsukrumo ir žiūrės į tave kaip į pavyzdį, kuriuo reikia sekti.
Ovacijos net už tai, kad išvadino tinginiais
Argi ne panašiai dabar yra su geruoju Lietuvos rusu Agurkichu, atsiprašau, Viktoru Uspaskichu? Ką bedarytų šis verslininkas, o dabar Seimo narys, viskas sukelia jo gerbėjų ovacijas. Jam nusispjaut ant įstatymų, ant moralės. Tiems, kuriems jis patinka, matyt, irgi. Žmonės labai greitai pamiršo skandalus, į kuriuos buvo patekęs Viktoras. Aukščiausiajam Teismui priėmus sprendimą dėl Krekenavos agrofirmos įrengimų arešto, jos akcininkas V. Uspaskichas apkaltino teismą kyšininkavimu.
Skandalas buvo kilęs dėl SAPARD lėšų, skirtų su V. Uspaskichu susijusiomis bendrovėmis. Ponas Viktoras oficialiai visada būna teisus, nes jis atseit jau nėra firmos savininkas. Akcijos priklauso žmonai ar giminaičiams. O jau rašėme, kad valdiškų pinigų skyrimas giminaičių firmoms yra jokiu būdu ne nuodėmė, o sektinas pavyzdys. Juo norėtų sekti daugelis, bet ne visiems pavyksta. Nes kad pavyktų, reikia turėti nemažai startinių pinigų, kurie vėliau sugrįš. Bet iš pradžių, kaip į kiekvieną biznį, taip ir į valdžią reikia investuoti. Didžiausios investicijos turi būti skirtos žurnalistams. Nupirkai kelis rašančiuosius, o dar svarbiau - rodančiuosius, ir gali būti ramus. Įvaizdis bus sukurtas toks, kad vėliau neprilips jokia nuodėmė. O jei ir prilips, tai tik dar labiau pagerins tavo įvaizdį.
Panašiai atsitiko ir V. Uspaskichui. "Prieš devyniolika metų į Lietuvą atsitrenkęs rusas Viktoras Uspaskichas joje rado rojų, kurio nė tuzinas Lolišvili nebūtų sugebėjusios išpranašauti. Net lietuvių kalbos gerai nemokantis, kalbėdamas linksnius, gimines bei bendratis maišantis, kažkokiu neaiškiu būdu sau milijonus susikrovęs buvęs dujų vamzdžių tiesėjas už pusmečio gali tapti Lietuvos ministru pirmininku. Jo prieš pusmetį įkurta partija, Lietuvos istorijoje dar negirdėtų politinių peštynių dėka išnešta į pirmaujančią pakopą, būsimame Seime bus tikrai pagrindinė jėga ir nežinia, ką ji Lietuvai lems?" - rašo "Amerikos lietuvis".
V. Uspaskichas tik iš pradžių samdė Lietuvos žurnalistus ir šou veikėjus. Dabar jį konsultuoja visame pasaulyje garsus politinis patarėjas amerikietis Džozefas Napolitanas. Jo padedamas gabiai išnaudodamas politiškai pusiau perskeltą Lietuvą, V. Uspaskichas kloja raudoną kilimą į valdžios viršūnę. Šalia jo atsidūrė ir kiti niekuo nepasižymėję, politikoje savo nišos neradę politikai: tris kartus partijas keitęs Kovo 11-osios Aktą pasirašęs Arūnas Degutis, Lietuvos operos solistas Vladimiras Prudnikovas, pinigų skandale Lietuvoje pasižymėjusi ir tuoj pat šalį plikusi Onutė Juknevičienė ir kiti.
Beje, labai neaiškūs tie startiniai V. Uspaskicho pinigai. Daugiausia pinigų mūsų šalyje legalizuota 1991 - 1995 metais. Tuomet daug verslininkų kurdavo įvairias bendroves, imdavo paskolas iš bankų, o vėliau bendroves išskaidydavo, o skolą palikdavo bankrutuojančiai įmonei. Įtartinos ir ofšorinės kompanijos. Tokių turėjo ir Kėdainių verslininkas. Laisvosiose ekonominės zonose ofšorinę kompaniją galima atidaryti už 150 dolerių, o vėliau per ją "išplauti" milijonus. Tam buvo naudojamas nekilnojamasis turtas, įmonių akcijos, meno vertybės.
Kitame numeryje: Norint laimėti valstybės paskelbtą užsakymą, iki 15 procentų sumos turi atiduoti konkurso skelbėjui. Kas skelbė užsakymus ir kas laimėjo konkursus? Šešėlinė ekonomika šalyje sudaro vos ne trečdalį šalies ūkio. Kodėl su tuo taikstosi premjeras ministras ir Seimas? Kas gali paneigti, kad jiems nubyra ne šimtai, o tūkstančiai litų?
