1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, devyniolikmetis kaunietis Romas Kalanta apsipylė benzinu ir, sušukęs "Laisvę Lietuvai!", užsidegė. Arčiau buvusieji dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba nelaimėlį į ligoninę nuvežė jau be sąmonės. Po 14 valandų vaikinas mirė. Romo užrašų knygelėje liko įrašas: "Dėl mano mirties kalta tik santvarka".
1971 metais R. Kalanta turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet, neišlaikęs keleto egzaminų, perėjo į vakarinę, dirbo "Aido" fabrike. Vaikinas buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judejimu.
Minėti įvykiai Kaune tuokart sukėlė Lietuvos koministų partijos ir KGB pareigūnų paniką - Sovietų Sąjungoje daugiau niekur nieko panašaus nebuvo atsitikę. Gegužės 18-ąją rengtas R. Kalantos laidotuves KGB privertė paankstinti dviem valandomis, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tada R. Kalantos namų link (Panerių g.) traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti buvo sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami ju dokumentai, o aktyvesnieji - net įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. Tai patyrė ne tik Kauno, bet ir kitų miestų ir miestelių jaunuoliai, iki vėlumos vaikščioję gatvėmis, būriavęsi po kelis, dėvėję laisvą jų elgesį išduodančius drabužius.
Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko 2 dienas. Buvo suimti 402 asmenys, 33 iš suimtųjų patraukti administracinėn atsakomybėn, šešių laukė baudžiamosios bylos, kalejimas. Pagrindiniai eitynių organizatoriai buvo vadinami ne politinių riaušių rengėjais, o chuliganais ir "asocialiais elementais". Taip buvo dangstoma "kova su hipiais" - visais, kurie buvo džinsuoti, plačiakelniai, ilgaplaukiai.
Tų tragiškų dienų aktyviausiems dalyviams ir liudininkams dabar - per 50 metų.
Kaip rašo "Kauno diena", šiemet, minint 35-ąsias R. Kalantos žūties metines, pirmą kartą pavyko pagerbti jo atminimą 1972-ųjų dvasia. Romo susideginimo vietoje Miesto sode skambėjo 1972-ųjų muzika, politikų kalbose nebuvo oficiozinės pompastikos, o atminimo popietės dalyviai jau davatkiškai nebesipiktino, kad paminklas gyvuoju ugnies ir laisvės fakelu virtusiam devyniolikmečiui "ne toks". Apdegusį Istorijos lapą vaizduojanti pieva per minėtuves virto gėlių ir žvakių ugnelių jūra.
"Į Kalantos pagerbimo renginius Miesto sode ateinu jau gal 12 metų. Šiemet renginys - geriausiai pavykęs iš visų čia kada nors vykusiųjų", - 1972-ųjų muziką, džinsuotų neoklasikinio šokio teatro "Releve" šokėjų pasirodymą gyrė bardas Algirdas Lipskas. Jis atejo nešinas savo gitara, ruošėsi groti.
R.Kalantos žūties metines paminėjo ir Čikagoje gyvenantys lietuviai. Jie surengė motociklų žygį. Kaip BNS informavo lietuvių savaitraščio "Čikagos aidas" leidėjai, minėjimas "Laisvės fakelas" prasidėjo pamaldomis Čikagos jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje. Vėliau minėjimo dalyviai motociklais keliavo į Šv. Kazimiero kapines, kur prie paminklo R.Kalantai padėjo gėles ir vainikus, o į žolę įsmeigė 35 lietuviškas trispalves vėliavėles. Dar prieš renginį buvo planuojama, kad į minėjimą susirinks ne mažiau kaip 35 motociklininkai, simbolizuosiantys kiekvienus po R.Kalantos žūties praėjusius metus. Renginyje dalyvavo Čikagos apylinkėse įsikūrusių lietuvių bendruomenių atstovai, kitų lietuviškų organizacijų - šaulių, ateitininkų, skautų - nariai. "Mus vadina ekonominiais pabėgėliais, trečiabangiais, tačiau mes ne dolerio vergai, mes pirmiausia - lietuviai, turintys laisvės idėjos šauksmą, atsimenantys R.Kalantos žygdarbį. Senieji emigrantai pastatė paminklą, o mes sukvietėme paminėti auką, kad tai vienytų visus lietuvius", - BNS sakė vienas renginio organizatorių Ernestas Lukoševičius.
R. Kalantos poelgis nepamirštamas. Jis sužadino antiokupacines nuotaikas Lietuvoje, neleido užgesti Lietuvos nepriklausomybės vilčiai ir privertė pasaulį vėl prabilti apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių neteisėtą inkorporavimą į Sovietų Sąjunga. R. Kalanta virto nacionaliniu didvyriu.
Beje, ano meto Lietuvos saugumiečiams ir partinei valdžiai buvo paranku paskelbti R.Kalantą psichikos ligoniu - taip jie tikėjosi išgelbėti savo postus. Aštuonerius metus Romo tėvai negalėjo ant sūnaus kapo pastatyti paminklo, nes draudėjai tikino, esą liaudies priešas nevertas pagarbos. Paminklas Romainių kapinėse iškilo tik 1982-aisiais. Teisybė apie susideginusiojo sveikatą buvo atstatyta tik 1989-aisiais - po 27 metų, kai, pučiant artėjančios nepriklausomybės vėjams, medikų komisija jau turėjo drąsos pripažinti Romą Kalantą nesirgus šizofrenija.
"Paprastas vaikinas - nei beprotis, nei šventasis, laisvalaikiu žaisdavęs su draugais futbolą, susitikinėjęs su mergina ir, aišku, politikavęs, - taip tinklalapiui "Delfi" teigė Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas doc. dr. Dainius Pūras, prieš 18 metų su kitais ekspertais R. Kalantą pripažinęs psichiškai sveiku. - R. Kalantos žygis dar tik prasidėjęs: esame žengę tik pirmą žingsnį įgyvendindami jo svajonę ir, būdami pakeliui į tikrąjį išsilaisvinimą, esame giliai įklimpę tos santvarkos, prieš kurią protestavo R. Kalanta, spąstuose bei uždelsto veikimo bombose".
Anot D. Pūro, sovietų psichiatrų dėl R. Kalantos psichikos ligos pagrindiniai įrodymai buvo tik tai, kad vaikinas nusižudė tokiu keistu ir neįprastu būdu. Toji komisija taip pat vadovavosi tuo, kad Romo mokykliniame rašinyje buvo rastas sakinys, kuriame R. Kalanta tvirtino tikįs, jog Lietuva vieną dieną bus laisva. Psichiatrams įrodymu buvo ir tai, kad vaikinas, kaip būdinga sunkiems psichikos ligoniams, nesugebėjo rūpintis savimi ir nešiojo ilgus plaukus - suprask, neužteko valios atlikti net tokį paprastą veiksmą - apsikirpti...
"Mūsų komisija dirbo ilgai ir ne tik susipažino su visa išlikusia informacija, bet ir susitiko su R. Kalantos artimaisiais bei draugais, - teigė D. Pūras. - Nuoširdžiai pasakysiu, kad R. Kalanta tapo vienu iš geriausiai mano pažįstamų žmonių, nors, suprantama, aš jo niekada nemačiau gyvo. Per pokalbius su R. Kalantos artimaisiais ir draugais po truputį formavosi jo psichologinis paveikslas - jame radosi vietos įvairiems asmenybės ypatumams, bet pakankamai tiksliai rekonstravus paskutinius jo gyvenimo metus, niekaip neatsirado vietos kokiai nors psichopatologijai - ir ne tik tokiai, kuri bylotų apie sunkią psichikos ligą, bet netgi aiškių depresijos požymių nebuvo aptikta. Taip, kaip R. Kalanta, elgėsi absoliuti mažuma žmonių, o norma yra tai, kaip elgiasi dauguma. Aš nei teisinu, nei smerkiu anos komisijos išvadą. Aš tik žinau (nes komisijoje buvo ir viena iš mano mokytojų), kad visi ir 1972 metų komisijos, ir 1989 metų komisijos nariai sprendė patys, o ne kaip jiems kas nors liepė".
D. Pūro nuomone, ir R. Kalantos susideginimo faktas, ir 1972 metų komisijos išvada priklauso Lietuvos istorijai. Kiekvieno piliečio laisva valia yra vertinti tokius įvykius pagal savo vertybių sistemą.
R. Kalantos atminimas niekada nebuvo užmirštas. 1972 metų birželio mėn. naktį kelio Kaunas - Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, buvo slapta pastatytas metalinis kryžius su užrašu: "Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą". Deja, pasitelkę techniką, valdžios atstovai netrukus paminklą sunaikino.
2000 metų liepos 4 dieną R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
1990-aisiais pastatytas dokumentinis filmas "Fontano vaikai" (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio "Po ugnies ženklu" (1999 m.), "Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris" (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė "Kauno elegija" (1997 m.).
2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, buvo atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas "Aukos laukas" ir įrašas grindinyje: "Romas Kalanta 1972" (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.
Paruošta pagal spaudą
