Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Madeira, Portugalijai priklausanti sala, dar neatrasta lietuvių. Tautiečių, apsilankiusių šiame krašte, jau nesuskaičiuosi ant vienos rankos pirštų, bet sąrašas čia buvusiųjų neilgas. Beveik neužsuka į salą ir rusai, nematyti po visą pasaulį landančių japonų, mažai amerikiečių. Ir nors yra tik už 443 kilometrų nuo Kanarų salų, ši sala lieka šešėlyje.
Skrydis
Iš Lietuvos nuvykti į Madeirą palyginti nepatogu. Tenka sugaišti visą dieną, skristi bent trimis lėktuvais. Pirmiausia reikia pasiekti Lisaboną, o iš ten skristi dar 1 000 kilometrų Portugalijos avialinijoms priklausančiu lėktuvu, nes į Madeiros sostinę Funšalį skraido tik portugalų maršrutiniai lėktuvai. Iš kitų šalių atskrenda tik turistai. Leidžiasi turistines grupes atskraidinę norvegų, suomių, vokiečių, anglų avialaineriai. Keleiviniai laivai į salą irgi neužsuka. Tik prekybiniai ir kruiziniai. Turistai, plaukiantys per Atlantą, vienai dienai stabteli Funšalyje pasigrožėti rojumi žemėje. Taip apie Madeirą rašoma turistiniuose kataloguose. Bet panašiai rašoma ir apie kitas salas. Tad kiekvienas gali susirasti savo rojų. Į Madeirą daugiausia atvyksta pagyvenusio amžiaus turistų. Čia jie randa puikų orą, gerą aptarnavimą, skanų maistą ir vyną, o svarbiausia - ramybę. Kalnų šlaituose ar prie Atlanto vandenyno pastatytuose viešbučiuose girdėti tik jūros bangų ošimas ar paukštelių čiulbėjimas. Oro uostas yra už 20 kilometrų nuo miesto, lėktuvai leidžiasi tiesiai nuo vandenyno, tad irgi nedrumsčia tylos.
Sala
Madeira yra vulkaninės kilmės sala Atlanto vandenyne. Ji nutolusi apie 600 kilometrų nuo Maroko ir apie 1 000 kilometrų nuo Lisabonos. Tai jau lyg ir ne Europa, bet dar ir ne Afrika. Salą 1419 metais atrado portugalų jūrininkas Zarko (Joao Goncalves Zarco). Prie įvažiavimo į Funšalį jam kaip atradėjui pastatytas paminklas. Nors legenda byloja ką kitą. Pasakojama, kad dar prieš atvykstant Zarko saloje gyveno anglų karys Machikas su savo mylimąja Ana. Jie bėgo iš Anglijos nuo tėvų, kurie buvo prieš jų sužadėtuves, bet laivas sudužo ir įsimylėjėliai buvo išmesti į krantą. Toje vietoje dabar įsikūręs Machiko miestas. Sala susijusi ir su įžymiuoju keliautoju Kristupu Kolumbu. Jis čia gyveno, buvo vedęs gubernatoriaus dukterį. Ir dabar aplink salą turistus plukdo Kolumbo laivas "Santa Marija". Tikrojo laivo kopija buvo pastatyta Lisabonoje vykusiai "Ekspo" parodai, o po to atplukdyta į Madeirą. Dabar net du kartus per dieną pilnas turistų laivas išplaukia iš Funšalio ir iššovęs iš patrankos praneša miestui, kad ekskursija prasidėjo. Jūreiviai vilki Kolumbo laikų aprangą ir esant palankiam vėjui basi karstosi stiebais, skleidžia bures ir visiems leidžia pasijusti keliautojais ar piratais. Ir nors sala džiaugiasi kiekvienu turistu, plaukdamas Kolumbo laivu matai, kad ji nebuvo labai jau draugiškai nusiteikusi Zarko ir kitų jūrininkų atžvilgiu - pakrantės labai jau nesvetingos. Kur pažvelgsi - statūs kalnai. Jie ir baigiasi tiesiog jūroje. Nei laivui kur prisišvartuoti, nei iš sausumos į jūrą įbristi. Tad maudytis turistams tenka baseinuose. Ir nors žinai, kad Atlanto vandenyno temperatūra ties Madeira vasarą yra 22, o žiemą - 17 laipsnių šilumos, didelio malonumo mėgstantiesiems plaukioti nėra. Nauda tik pačiai salai. Joje vidutinė oro temperatūra apie 20 laipsnių (žiemą - 17, o vasarą - 22 laipsniai šilumos). Amžinas pavasaris.
Gyventojai
Madeira yra 57 kilometrų ilgio ir 22 kilometrų pločio sala. Joje gyvena 270 000 gyventojų. 100 000 gyvena sostinėje Funšalyje, kiti - aplink prilipusiuose miestukuose ir kaimuose: Machiko, Kamara de Lobos, Santa Kruzo, Santanos ir kituose. Vietiniai gyventojai - daugiausia portugalai. Giliai tikintys. Kiekviename kaime gražiausioje vietoje stovi bažnyčia. Portugalai - katalikai. Madeiroje yra apsilankęs ir popiežius. Ir nors Šiaurės Afrika atrodo čia pat, saloje nematyti arabų, o ir juodukas - vos vienas kitas. Užtat beveik iš kiekvienos salos šeimos yra kas nors emigravęs. Į Braziliją, Venesuelą, kitas Amerikos šalis.
Vienu metu saloje gali gyventi 20 000 turistų. Tiek vietų viešbučiuose. Apie gyvenimą privačiuose namuose, kaip pas mus Palangoje, net kalbėti neverta. Niekas tokio dalyko net neįsivaizduoja, nors visi gyvena nedideliuose nuosavuose namukuose. Funšalyje daugiaaukščiuose pastatuose įsikūrę tik viešbučiai, dviaukščiuose - valstybinės įstaigos. Jau minėjome, kad tarp turistų nematyti visur savo fotoaparatus kaišiojančių japonų ir kitų azijiečių. Atmosfera labai europietiška.
Dienomis viešbučiuose šalia baseinų pilvus išvertę guli anglai ir vokiečiai. Kai saulė įšildo vasaros išsiilgusį kūną ir ištrykšta prakaito lašeliai, poilsiautojai lyg ruoniai pūkšteli į baseiną. Nuplaukia 15 metrų ir pavargę vėl sliuogia į įkaitintą guolį. Vakarais tie patys veidai, tie patys kūnai traukia į restoranus. Paslaugūs padavėjai, išsimokslinę virėjai, besišypsantys administratoriai sukasi net sukaitę, stengiasi, kad kuo daugiau eskudų liktų restoranų kasose.
Maistas
Kadangi į salą daugelis prekių ir būtiniausių daiktų atkeliauja mažiausiai iš už tūkstančio kilometrų laivais, viskas yra brangu. Restoranuose prie penkių žvaigždučių viešbučių vakarienė su vyno buteliu kainuoja apie 100 dolerių. Namų tipo restoranuose, kur maistas daugmaž atitinka vietinių gyventojų racioną, kainos dvigubai mažesnės. Į tokį restoranėlį verta užsukti ir dėl to, kad čia iš dalies galima pajusti šalies gyvenimą. Iš dalies todėl, kad pamatyti vietinių, sėdinčių prie staliuko ir besivaišinančių, neteko. Jie aptarnauja poilsiautojus. Aptarnauja puikiai. Gerame restorane keptos žuvies su kaulais lankytojui niekas nepaduos. Atneša prie stalelio iškeptą ant grotelių ir čia pat padavėjas meistriškai, lyg geriausias chirurgas, ją iškaulina. Nurėžia peiliu viršų, išima stuburą su visais kauleliais ir vėl ant viršaus uždeda viršutinę dalį. Uždeda taip, kad nė vienas gabalėlis, nė vienas trupinėlis neatskyla. Priprieskoniuota tokia žuvis tirpsta burnoje. Valgoma su ryžiais ir virtomis daržovėmis: morkomis, šparaginėmis pupelėmis, brokoliais.
Žuvų, pagautų čia pat, Atlante, - dešimtys. Nežinai pavadinimo? Ne bėda. Visą vežimą atvėsintų žuvų padavėjas atstumia tiesiai prie staliukų ir belieka tik pirštu parodyti, kurią iškepti, o po to - tik laukti. Labai skani kataplana iš jūros gėrybių. Austrės, midijos, krevetės, aštuonkojai ir būtinai omaras, pagardinti įvairiausiais prieskoniais su tomatais, - tai kataplanos pagrindas. Niekur kitur neteko ragauti ir nepaprastai skanios midijų sriubos.
Madeiriečiai giria ir savo saldumynus. Turistui desertui visada pasiūlys juodojo pyrago, kuris primena pas mus kepamą meduolį. Vietiniai valgo ir jautieną, ir avieną, ir triušieną. Su bulvėmis. Mėgsta padažus. Tačiau kažkodėl nerenka grybų, nors miškuose jų - nors vežimu vežk. Ypač vasario, kovo mėnesiais.
Pavalgyti galima ne tik restoranuose. Važiuodami į kalnus, jau toliau nuo miestelių, vienoje sankryžoje pastebėjome rūkstant dūmelį. Stabtelėjom. Garbaus amžiaus močiutė, pasistačiusi maišelį miltų, čia pat minkė tešlą ir ant įkaitintos metalinės plokštės kepė paplotėlius. Iškeptą pjauna pusiau, tepa kažkokiom žolelėm pertrintu sviestu. Skanu. O svarbiausia - egzotika. Tik kaimuose gali paragauti ir naminės degtinės - punčo. Kur nors kalnuose, kur vėsiau, gali nusipirkti taurelę samanės su medumi ir šviežiai išspausta citrina. Ir dar truputį suplaktos ir pašildytos. Tokio punčo nei Funšalyje, nei penkių žvaigždučių restorane negausi. Užtat čia jums pasiūlys madeiros.
Madeiros vynas
Tas vynas tikrai išskirtinio skonio. Mums jis priminė Stakliškių gėrimus. Netgi pagalvojom, jog jis gardinamas medumi, bet, pasirodo, toks vietinių vynuogių skonis. Madeira paprastai geriama per pietus. Ilgą laiką vyno nepirko kitos šalys - jis buvo gaminamas tik sau. Iš salos buvo eksportuojamos cukranendrės. Bet po truputį Madeiros cukranendres nurungė konkurentės iš Pietų Amerikos. Štai tada, netekus pelno, ir pradėtas eksportuoti vynas. Kaip jis gaminamas, galima sužinoti apsilankius Funšalyje esančiame vyno muziejuje. Čia eksponuojami ne tik įvairiausi presai, bet ir stovi kelios statinės, pripiltos vyno prieš 100 metų. Madeiros vynas yra keturių rūšių: sausas (sercial) pusiau sausas (verdelho), saldus (malvazia) ir pusiau saldus (boal). Jo gamybos technologija atrasta atsitiktinai. Pasakojama, kad kadaise vyno iš Madeiros buvo nuvežta į kažkurią Anglijos koloniją. Jo nepirko ir laivui su kroviniu teko grįžti atgal. Parplaukus viena statinaitė buvo atidaryta. Paragavus to vyno pasirodė, kad jis gerokai skanesnis. Iš karto pamanyta, kad tai dėl audros. Bet kiek naujas statinaites, pripiltas vyno, besupdavo, tokio skonio neišgaudavo. Eksperimentuojant buvo nustatyta, kad toks skonis gaunamas vyną šiek tiek pašildžius. Vynas kaitinamas keliais būdais. Net greičiausias šildymo procesas užtrunka iki 2 mėnesių. Vynas supilamas į didžiulius kubilus ir kaitinamas labai aukštoje temperatūroje. Jei vynas būna šildomas apie metus, tada jis supilstomas į mažas statinaites. Brandinamas vynas saulėje. Pats saldžiausias ir stipriausias būna po stikliniu stogu 20 metų išlaikytas vynas. Laikomas tik ąžuolinėse arba lazdynmedžio statinėse. Vėsesnėje vietoje išlaikomas net iki 150 metų.
1979 metais Madeiroje buvo pastatytas Vyno institutas. Nuo tada vynuogės spaudžiamos mechaninėmis mašinomis. Iki tol vynuogių sultys buvo spaudžiamos basomis kojomis. Ir vynas būdavo skanesnis, nes kojomis nesutraiškomi vynuogių kauliukai. O jie, pasirodo, gėrimui suteikia aštrų prieskonį.
