2) Moterų logika: "Geriau kalinys už grotų, nei girtuoklis - laisvėje..."
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Algirdas Žvinklys su šypsena skaito moterų, ištekėjusių už kalinių, išpažintis, kuriose šios guodžiasi nenusisekusiu pasirinkimu, greitomis skyrybomis ir negaili piktų žodžių buvusiems sutuoktiniams. Algirdas šypsosi todėl, kad jo asmeninis gyvenimas visiškai nepanašus į tokius pasakojimus.
Jausmai gilėja
48 metų klaipėdiečio laisvę šiuo metu taip pat varžo įkalinimo įstaigos sienos. Jis atlieka bausmę Vilniaus griežtojo režimo PDK. Čia A. Žvinklys atsidūrė daugiau nei prieš pusę dešimtmečio, kuomet buvo apkaltintas žmogžudyste ir nuteistas 11 metų kalėti. 2000-ųjų balandį šios kolonijos koplyčioje Algirdas susituokė su savo išrinktąja Virginija. Nuo vestuvių praėjo šiek tiek daugiau nei dveji metai, tačiau vyriškio teigimu, jo ir žmonos tarpusavio santykiai tiktai stiprėja, jausmai gilėja.
Išsirinko dvi - liko viena
Su likimu seniai susitaikęs nuteistasis patvirtino seniai žinomą tiesą, jog šeimyninė laimė priklauso tiktai nuo pačių sutuoktinių. Tiesa, iš šalies gali atrodyti, jog jis vedė iš išskaičiavimo, tačiau gyvenimas tai paneigė. Karčia monotonija virtusi vienatvė privertė jį parašyti skelbimą į laikraštį. Vyriškis tikino savo portreto visiškai negražinęs ir asmenybės neidealizavęs, tiesiog prisipažinęs, kur šiuo metu yra ir už ką nuteistas. Sulaukęs net 9 laiškų buvo maloniai nustebintas. Algirdas mano, jog tokį pasisekimą nulėmė jo amžius - esą aštuoniolikmečiai kolegos tiek dėmesio iš moterų nesulaukia. Visoms šių laiškų autorėms nuteistasis parašė atsakymus, padėkojo, o artimesniam bendravimui išsirinko dvi moteris - vilnietę ir Panevėžio gyventoją. Jo manymu, jau skaitant primargintus lapus kužda nuojauta, koks žmogus slypi už tų eilučių. Nepaisant to, jog juose - vien nuogi faktai, daug ką lemia pati laiško forma, rašysena. A. Žvinklys teigė nesitikėjęs, jog laisvėje tiek vienišų moterų, kurios logiškai mąsto - geriau kalėjime bausmę atliekantis nuteistasis, nei laisvėje - girtuoklis...
Su vilniete Algirdas ėmė bendrauti telefonu. Deja, netrukus paaiškėjo, jog ši moteris gerokai pasiknaisiojo po jo gyvenimą, prisiklausė neigiamų patarimų. Pasipiktinęs, kodėl naujoji draugė vadovaujasi draugų nuomonėmis (jis, esą būtų nepabijojęs duoti savo buvusios žmonos adresą, kuri tikriausiai būtų ant jo išpylusi geroką dozę neigiamos informacijos), todėl bendravimą nutraukė. Liko panevėžietė.
Dėkingas likimui
Pirmasis pasimatymas įvyko nuo pažinties praėjus vos mėnesiui, kuomet iš Virginija buvo parašiusi tris laiškus. Tuo metu vienoje Vilniaus ligoninėje gydėsi jos brolis, todėl atvykusi aplankyti artimo žmogaus, Virginija neaplenkė ir kolonijos. Jau iš pirmojo laiško susidariusią gerą nuomonę apie naująją draugę, šis pasimatymas tik dar labiau sustiprino. Jiedu vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio. Draugės apsilankymai ėmė dažnėti, o po keturių mėnesių bendravimo jiedu nusprendė susituokti. Matydami greitai į rimtus santykius besirutuliojantį romaną A. Žvinklio kolegos nuteistieji pasišaipydavo. Esą, dabar Algirdas turės nuolatinę lankytoją, kuri atveš ne tik gyvą kūną, bet ir dešrigalį. Tačiau vyriškis įsitikinęs, jog taip manančiųjų lūpomis kalbėjo pavydas. Kiti reiškė nuostabą, kaip galėjo moteris susižavėti kaliniu, kuris už grotų turės praleisti dar septynerius metus. Tačiau Algirdas atrėždavo, jog pasirinko ne jis, o Virginija... Beje, pati žmona vyrui atvirai prisipažino, jog ne viena draugė stebisi jos pasirinkimu, vadina ją švelniai tariant - kvailele... Esą, ar ji pagalvojanti, kiek pinigų išleidžianti kelionėms iš Panevėžio į Vilnių, lauknešėliams. Tačiau Virginija į tai nereaguoja. Algirdas mano, jog jo gyvenimas kalėjime dar nesibaigia. Matyt, tai skirta likimo. Beje, būtent tokiam likimui vyriškis be galo dėkingas. Juk jeigu ne kalėjimas, jis niekad nebūtų sutikęs šios moters. Eidamas gatve, tikriausiai jos nebūtų išdrįsęs net užkalbinti...
- Labiausiai jai pavydžiu ištvermės, - su pasididžiavimu apie savo žmoną kalba nuteistasis. - Reikia turėti velniškai daug jėgų, kad galėtum pas vyrą atvažiuoti kiekvieną mėnesį... Šiuo metu dėl manęs Virginija netgi ruošiasi apsigyventi sostinėje. Žada nuomotis kambarį, ieškoti darbo - kad tik galėtų dažniau matytis su manimi...
Žmona - klystkelių stabdis ir įkvėpėja
Kol kas A. Žvinklys savo mylimajai daug kuo padėti negali, tačiau su didžiausiu malonumu ruošia jai dovanas - savo rankomis yra nupynęs krepšį uogoms rinkti, gimtadienio proga padaręs suvenyrinę dėžutę kosmetikos priemonėms... Jis prisimena ir savo pirmąją rimtesnę - vestuvinę dovaną. Tąsyk, padedamas kolegų, pagamino ir jaunajai įteikė keturias virtuvines kėdes iš klevo. Dėl žmonos vyriškis stengiasi neįsivelti į konfliktines situacijas - tiesiog bijo ją nuvilti... Virginija tapo rimtu stabdžiu slidžiame nelaisvės kelyje. Ir ne vien tik juo... Dar 1995 metais, gyvendamas laisvėje, Algirdas ėmė rašyti eilėraščius. Tiesiog sau. O dabar žmona tapo jo pagrindine įkvėpėja. Plunksnos vertos mintys Algirdą aplanko netikėtai - kartais jis pašoka vidurnaktį ir slėpdamasis, kad nepamatytų kontrolierius, puola rašyti jų nuotrupas. Paskui, atsikėlęs ryte jas gražiai sueiliuoja. Šiuo metu A. Žvinklys yra parašęs apie 500 eilėraščių ir viliasi, jog kolonijos administracijos pagalba ateityje pavyks išleisti jų rinkinį arba suruošti poezijos vakarą.
- Eilėraščiuose atsispindi mano išgyvenimai, - prisipažinęs, jog neturi išskirtinės temos, sako nuteistasis, - viskas, kas vyksta aplink. Jokiu būdu nedejuoju ir neverkšlenu, kad sunku... Kai kažkuris nuteistasis paprašo ką nors sukurti draugei ar mamai, atsakau:"Vyrai, turite galvas, rašykite patys". Nemanau, kad kažkam bus malonu skaityti svetimas mintis...
A. Žvinklys prisipažino, jog ne vieną eilėraštį yra dedikavęs savo žmonai, mamai, sūnui. Jis mano, jog kūryba didžiausią džiaugsmą atneša tada, kai yra įvertinta.
