Šią savaitę Lietuvos visuomenė buvo supažindinta su nauju ir jau gan prieštaringai vertinamu dokumentu, kurį į pasaulį paleido Tėvynės sąjunga, - Rusijos sulaikymo strategija. Rusijos grėsmė Lietuvai bei kitoms posovietinėms valstybėms akivaizdi. Todėl teigti, jog šios šalies sulaikymo strategija – tik dar vienas konservatorių ryšių su visuomene žingsnis – mažų mažiausiai kvaila.
Kai kurios žiniasklaidos priemonės (pvz., „Lietuvos rytas“), pavieniai žurnalistai, kritiškai įvertino keliuose lapuose identifikuotas bei išdėstytas problemas, susijusias su Rusijos virtimu autoritarine valstybe, jos įtakos stiprėjimu posovietinėje erdvėje, Lietuvos imuniteto tokio pobūdžio įtakai silpnėjimu ir kt. Kai kas suskubo apkaltinti konservatorius netgi sveiko proto trūkumu.
Visgi perskaičius dienraščiuose bei internete esančius straipsnius šiuo klausimu, susidaro įspūdis, kad žurnalistų akimis strategijoje daugiau nėra kalbos apie nieką, išskyrus Prezidento rinkimus (paradoksas, tačiau konservatoriai net ne siūlo juos organizuoti parlamente, kaip nušviečia žurnalistai, o tik kviečia svarstyti tokią galimybę). Visa kita nublanko – tarsi dokumente nebūtų dėstoma apie mąstančiam piliečiui akivaizdžią Rusijos tylią šliaužiančią okupaciją, egzistuojančią praktiškai kiekvienoje mūsų šalies gyvenimo srityje – ekonomikoje, kultūroje, švietime ir pan.
Ką tai galėtų reikšti?
Manyčiau, kad žiniasklaida eilinį kartą ieško „razinkos“ bei preteksto kelti skandalą, šiuo atveju, - siūlymo Prezidentą rinkti ne tautai, o jos atstovams, t.y. Seimui. Pasitelkusi vaizduotę, ji iš karto diagnozuoja: konservatoriai nori laimėti Seimo rinkimus 2008 metais, o vėliau išsirinkti savo Prezidentą.
Manyčiau, diagnozė labai siaura ir neteisinga. Kažkodėl žiniasklaida labai primityviai vertina naują iniciatyvą, kuri nebūtinai yra aklas valdžios siekis (galbūt per skandalų kupiną kasdienybę ketvirtoji valdžia nebesugeba mąstyti kitaip, tik „visi jie nori prie lovio“?). Gaila, kad akys užmerkiamos prieš tokias blogybes, kaip Lietuvos informacinės erdvės užvaldymas – juk ekspertai seniai identifikavo: Lietuvos informacinė erdvė įtakojama dėl žemo informacinių technologijų pasiruošimo ir apsaugos lygio, Rusijos informacinės kultūros ekspansijos į Lietuvos erdvę, žemo visuomenės atsparumo informaciniam manipuliavimui.
Gal nepalankią diagnozę – priklausoma nuo Rusijos – reiktų nustatyti pačiai žiniasklaidai? Juk akivaizdus žiniasklaidos komercializavimas ir skaidrumo trūkumas, susijęs su žiniasklaidos ryšiais su verslo sektoriumi, kelia pavojų Lietuvos viešajai erdvei. „Taip vykdoma neokolonializmo politika ne tik Lietuvos, bet ir viso „artimojo užsienio“ atžvilgiu“ - patvirtinama strategijoje.
Juk daug kas užduoda klausimą, kodėl pastaruoju metu ypač padaugėjo rusiškų televizijos laidų, rodomų žiūrimiausiu laiku? Kodėl kabelinių televizijų kanalai, kaip pavyzdžiui „Discovery“, „History“, „National Geographic“ yra įgarsinti rusų kalba, nors angliškai supranta daug kas, o ir subtitrus skaityti sugeba? Kodėl net švediško kapitalo valdoma televizija – ir ta pilna rusiško šlamšto? Į tokius klausimus bus lengviau atsakyti žinant, kad „Rusijos įstatymų leidėjai šiais metais jau skyrė beveik milijardą rublių „kovai su spalvotomis revoliucijomis“ ir propagandai Baltijos valstybėse“.
Tad nebekeista, kai jauni žmonės, nesimokę rusų k. – pramoksta jos savaime – spoksodami televizorių, kuriuo transliuojama populiari rusiška produkcija, pritraukianti pelningą reklamą, prie ekranų išlaiko vyresnio amžiaus žmones, vis dar menančius „anuos gerus laikus“...
Norisi tikėti, kad žiniasklaidos priemonės pagaliau pradės atlikti savo funkciją – objektyviai nušviesti politiniame šalies gyvenime vykstančius reiškinius, o ne kurti mitus, patogius jai pačiai. Ir sveiko proto trūkumą kompensuoti nuodugniai prieš miegą paskaitant panašias strategijas.
