Net skaudžiausiomis akimirkomis žmogus ieško vilties ženklų ir bando įtikėti, jog netektys nebuvo beprasmės. Be vilties pažado iš tiesų yra tik grynosios depresijos kelias. Neatsitiktinai viena iš skaudžiausių datų mūsuose yra vadinama Gedulo ir vilties diena.
Vis tik, kaip atrodo man, nesutirštinsiu spalvų pasakęs, jog artėjanti rugpjūčio 6-oji Lietuvoje yra Nevilties ir Depresijos diena be išlygos pažado (kol kas), įpareigojanti mus prisiminti valstybės idėjos išbandymus negarbe. Lygiai prieš metus šią dieną baisiomis aplinkybėmis žuvo Gintaras Beresnevičius, o per prabėgusius metus įsitikinome, jog ne mažiau fantasmagoriškos yra šio nutikimo tyrimo peripetijos. Keli apygardos ir generalinės prokuratūros atstovų bandymai paaiškinti tragišką įvykį priminė suvis apsiėdusio musmirėmis iškylautojo kliedesius arba net galvą susitrenkusio nelaimėlio tolimųjų asociacijų srauto pavyzdžiu.
Ypač pastaroji aplinkybė verčia sunerimti. Kodėl šitaip? Kodėl net nesistengta prokuratūros pranešimų spaudai sutvarkyti logine ir semantine prasme, bet buvo pateikiami tekstai, kuriuose afišuojami teiginiai neigia vienas kitą taip aiškiai išreikštai, jog toks tekstas in corpore pats ginčija savo prasmingumo faktą. (Išties įdomus, sakyčiau, ribinis galimo hermeneutinio dėmesingumo atvejis!) Gal taip atsitiko dėl to, jog kažkas iš prokuratūros žmonių būtent tokiu pavidalu išreiškė protestą prieš įpareigojimą tiražuoti atvirą melą? O žiūrint kiek paprasčiau, be nereikalingos romantikos, galbūt turime pagrindą konstatuoti, jog čia susiduriame su pavyzdžiu, kai abejotinų insinuacijų užduotis jau negali įkvėpti tarnybinio uolumo, todėl ,,atsirašinėjimas” čia tampa toks negrabus, ,,visiškai valdiškas”? Kita vertus, neapleidžia bjauri mintis, jog viskas yra dar paprasčiau...
Galbūt tarp eilučių čia norima pasakyti, jog mes iš anksto, be papildomų klausimų, neigdami savosios valios savarankiškumą privalome patikėti tokiais paaiškinimais, kokius ,,teikėsi pateikti” galios institucija. Galia, kaip nesunku pastebėti, labiausiai akivaizdžia tampa, išgrynintą pavidalą įgyja būtent savivalės aktuose. Tokiu atveju minėtasis negrabumas išties turėtų būti suprantamas kaip savotiška galios demonstracijos semantika. Esą svarbu ne tai, kas ir kaip sakoma, o tai, kas pasakė.
Klausiant ironiškai, nejaugi valstybės vardu spekuliuojanti institucija, nepažeisdama savo savotiškai suprasto orumo, ims ir ,,nusileis” kokiu nors pretekstu iki įtikinėjimo lygio, iki apeliacijos į žmonių sąžinę ir protą? Taip darant iš tiesų gali būti pažeistas institucijos atsparumas moralės normoms. Tuo tarpu rizikuoti institucija jau nebenori, nes šįkart yra dangstomi savųjų interesai, tiesiai šviesiai tariant, stojama už savųjų sėdynes.
Kita vertus, prisimename, kai ,,minkščiausioms sėdynėms” kyla pavojus, į purvą gali būti sutrypta net savų saviausiojo reputacija (pulkininko A.Pociūno atvejis), tad nesunku įsivaizduoti, kokio išties teisingumo galima tikėtis paradoksaliai panašiu Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimo atveju. Nesunku įsivaizduoti ir tai, jog ne vienas iš tokių tyrėjų anksčiau nieko nebuvo girdėjęs apie ,,kažkokį” Beresnevičių, taigi nelabai įsivaizduoja tikrosios praradimo kainos. Švonderių karta su nemenka sėkme dar tęsia savo karjerą (neretai būtent teisėsaugos institucijose), kaip atrodo, įvairiausio plauko švonderiai tikrai labai gerai supranta pulkininko laipsnio žmogaus socialinį statusą, galbūt net patys tokio ar panašaus statuso siekia, tačiau Švonderis, regis, niekados nesupras, jog tokio ,,laipsnio” kultūros kūrėjo kaip Beresnevičius mirties atveju, ypač išryškėjus valstybę kompromituojančiom aplinkybėms, tarptautinės ekspertizės pagalba buvo būtinų būtiniausia, tikrai ne mažiau, o gal net labiau būtina nei Pociūno atveju.
Artėjant rugpjūčio 6-ajai neviltis išbrinksta labiau nei visados, tad labai nesivaržydamas pastebėsiu, jog karjeros aukštumų teisėsaugos institucijose šiandien Lietuvoje neretai siekia žmonės, baigę anais laikais Vilniaus universiteto fakultetą, kuris net visos sovietijos mastu epochos pabaigoje buvo tapęs kyšininkavimo rekordininku ir čempionu (yra labai aiškūs to įrodymai). Taigi galbūt iš čia tas įpuvimo užkratas, esmiškai kompromituojantis valstybingumo idėją. Drįstu pastebėti, jog metai po Beresnevičiau mirties parodė, jog šis liūdnas nutikimas tapo pačių valstybingumo pagrindų išbandymu. Esu šventai įsitikinęs, jog, kaip jau užsiminiau, taip teigdamas nesutirštinu spalvų, taip pat nesutikčiau su priekaištu, jog nelemtam atsitiktinumui bandžiau suteikti tendencijos statusą. O, tiesą sakant, visa tai, ką sakiau, galima išsakyti dar aiškiau. Jeigu valstybėje teisingumo negali tikėtis net labiausiai iškilūs žmonės (net po mirties), tokiai valstybei gresia daug didesnis pavojus nei būtų galima laukti priešo šimto divizijų puolimo atveju. Tokia valstybė su savo policinių struktūrų perteklinėmis ambicijomis tarsi ir nepastebimai, bet labai gretai gali įpulti į savinaikos kelią.
Vis tik dar kartą pasitikrindamas savęs paklausiu: ar galima iš šio atvejo daryti taip toli plaukiančias išvadas, vieno žmogaus likimą aptarinėti valstybingumas idėjos kontekste? Ar vieno tragiško įvykio universalizacija savo ruožtu taip pat nėra ydinga nevilties pertekliumi? Iš tiesų, tą patį galima pasakyti labiau konkrečiai ir su visiems suprantamais pavyzdžiais. Štai ne taip jau seniai garsūs Lietuvoje kultūros žmonės kreipėsi į LR prezidentą, prašydami prezidento asmeninio ir Prezidentūros institucinio dėmesio šios istorijos tyrimui ir tyrimo rezultatų paviešinimui. Nejaugi dabar esame įpareigoti manyti, jog panašūs į pasityčiojimą iš sveiko proto prokuratūros paaiškinimai yra drauge ir prezidento atsakymas? Žinoma, bet kokio rango prokuratūra nėra Prezidentūros ruporas, tačiau nesulaukiant įasmenintų paties prezidento žodžių, pamanyti gali visaip. Kita vertus, susiklosčiusi situacija primena anksčiau buvusią, išbandytą kitais pavidalais. Prieš metus, o galbūt dar anksčiau Vyriausybės kanceliarijos įsteigta ūkinė organizacija įkeitė LR prezidento gyvenamąsias patalpas bankams, tokiu būdu siekdama akumuliuoti lėšas savo veiklos tolesnei plėtotei. Savo ruožtu čia aptarta istorija labai primena teisinių institucijų bandymus užstatyti LR prezidento reputaciją savo savanaudiškų interesų labui.
P. S.
Kaip tiksliau įvardyti tą niekadėją (instituciją, personą), kuris, kaip sakyta, įkeičia susiklosčiusioje situacijoje LR prezidento reputaciją? Kaip atrodo, galiu nurodyti tokio niekadėjo fotoroboto parametrus. Tai veidas, o, tiksliau tariant, Snukis su kruvinom iltim.
