Latvijoje vis dar diskutuojama dėl mirties bausmės panaikinimo. Pritariantieji mirties bausmei teigia, kad nebūtina aklai vykdyti Europos Sąjungos direktyvų.
Diskusijos be pabaigos
Latvijos Respublikos Seimas kol kas nėra ratifikavęs 13-ojo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo, kuris numato, kad mirties bausmę reikia atšaukti net ir karo metu. Stodama į Europos Sąjungą, Latvija prisijungė prie 6-ojo Konvencijos protokolo, kuriame numatyta atšaukti mirties bausmę. 2000 metais į Baudžiamąjį kodeksą buvo įtraukti atitinkami pakeitimai.
2002 metų gegužės 5 dieną Latvija pasirašė ir 13-ąjį protokolą, kuris draudžia taikyti mirties bausmę už karinius nusikaltimus, bet iki šiol jis neratifikuotas. Kaip ir kitose šalyse, Latvijoje dauguma gyventojų pasisako už mirties bausmės sugrąžinimą. Ypač tos diskusijos paaštrėja po žiaurių nusikaltimų.
Štai per trumpą laiką vien Kurzemės apygardos teismas tris žmogžudžius nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
Vienas iš nuteistųjų – Konstantinas Zdebskis – 2006 metų lapkričio 26 dieną nužudė dvi senutes.
Vladimiras Simaninas kartu su kitais recidyvistais naktį susiruošė plėšti kavinę, kurioje dar buvo žmonių. Šių nusikaltėlių, apkvaišusių nuo narkotikų, per apiplėšimą apšaudyti, mirė trys žmonės.
Trečias nuteistasis – 28 metų Aldis Zvirbulis – iki tol buvo teistas net 5 kartus. Kalėjimas iki gyvos galvos jam skirtas už mažametės išžaginimą ir nužudymą. Kurzemės teismo nuosprendį nuteistasis apskundė Aukščiausiajam Teismui, bet ir šis paliko galioti griežčiausią bausmę.
Latvijoje po šio nuosprendžio vėl įsiplieskė diskusija dėl mirties bausmės sugrąžinimo. Už tai pasisakė net parlamento narė Linda Murniecė – ji pakvietė politikus aklai nekopijuoti Europos įstatymų. Jos nuomone, nusikaltėliams, kurie žudo ir žagina nepilnamečius, turi būti taikoma mirties bausmė. „Bet kuris vaikas man svarbiau už Europos Sąjungos direktyvas, – sakė L. Murniecė. – Tegul tie, kurie mano kitaip, pasižiūri nužudytų vaikų tėvams į akis ir pasako jiems, kad ir nusikaltėliai turi teises...“
Grįžta į laisvę
Panašiai kaip Lietuvoje, taip ir pas mūsų kaimynus žudikai visomis išgalėmis stengiasi sugrįžti į laisvę.
Štai žudikui Vladimirui Lesikui, kuris 1998 metais buvo nuteistas mirties bausme, kalėjimo vartai jau atsivėrė. Kai teismas skelbė jam nuosprendį, jau galiojo prezidento Gunčio Ulmanio paskelbtas mirties bausmės moratoriumas, todėl V. Lesikui mirties bausmė buvo pakeista į 15 metų kalėjimo (tuo metu Latvijoje dar nebuvo įkalinimo iki gyvos galvos).
V. Lesikas buvo nuteistas už tai, kad, kartu su dviem bendrais įsiveržęs į visą parą dirbančią parduotuvę „Zvaninš“, jis šaltakraujiškai sušaudė du žmones, o vieną sužeidė. Net visko matę kriminalistai buvo pasibaisėję tokiu nusikaltėlių žvėriškumu.
Teismo nuosprendyje buvo sakoma, kad jau ne kartą teistas V. Lesikas yra nepataisomas ir visuomenei labai pavojingas nusikaltėlis. Panašiai jį apibūdino ir Liepojos, o vėliau – ir Daugpilio kalėjimų, kuriuose jis atliko bausmę, pareigūnai. Kalėdamas V. Lesikas pažeidinėjo drausmę, buvo priskiriamas prie pabėgti linkusių kalinių. Vis dėlto pernai suėjo jo bausmės atlikimo terminas ir jis buvo paleistas į laisvę.
Europa – už satanistus?
Dešimtajame dešimtmetyje Latvijoje įvykdyta ne viena kraują stingdanti žmogžudystė. 1996 metais Liepojoje, „Dzelmės“ kavinėje, buvo nužudytos dvi jaunos moterys. Tais pačiais metais per šalį pasklido gandai apie Liepojos satanistus. Vėliau paaiškėjo, kad Oskaras Jiesalniekas su Artisu Arkeblumu viename bute vienam vyrui perpjovė gerklę, 9 kartus dar dūrė peiliu į krūtinę ir galop išmėsinėjo visą kūną. Tada O. Jiesalniekas irgi perpjovė gerklę moteriai ir 50 kartų dūrė peiliu. Vėliau abu moterį kandžiojo ir gėrė jos kraują. Teisme O. Jiesalniekas sakė, kad taip sudarkyti lavonus paliepęs pats velnias.
Po šių žmogžudysčių daugelis pasisakė prieš mirties bausmės panaikinimą, vis dėlto reikėjo klausyti Europos.
Net ir Latvijos maniakas Kasparas Petrovas, kuriam priskiriami 38 senukų nužudymai, buvo nuteistas tiesiog kalėti iki gyvos galvos. Šis vyras laikomas žiauriausiu visų laikų Latvijos žudiku. Niekuo neišsiskirdamas iš aplinkinių, jis ilgą laiką nesukėlė nė mažiausio įtarimo. Teisme buvo įrodyta 13 jo žmogžudysčių. Beje, K. Petrovas – gan šiuolaikiškas žmogžudys. Jis savo žudymo istorijas papasakojo vienai rusų televizijai ir dabar kalėjime visai gerai gyvena. Sumokėti žada ir advokatas Antonas Drėbniekas, kuris rašo apie jį knygą.
O jeigu nekaltas?..
Nors dauguma yra už mirties bausmes, vis dėlto negalima sakyti, kad nėra kitokių nuomonių. Štai Latvijos valstybinės probacijos tarnybos vedėja Solvita Dikė sako, kad ji, kaip krikščionė, yra prieš mirties bausmę. „Įkalinimas iki gyvos galvos yra labai griežta bausmė, – sako ji. – Taip, aš suprantu, kad nusikaltėlį reikia išlaikyti už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau tai reiškia, kad jam nebus atimta gyvybė. Reikia atminti ir tai, kad teismai daro klaidų, o nužudžius žmogų, tos klaidos jau nebeatitaisomos. O jei nusikaltėlis po 25 ar 30 metų išeis į laisvę, aš manau, kad bausmę jis jau bus atbuvęs.“
Panašiai teigia ir Liepojos kalėjimo viršininko pavaduotojas Raitis Žvaginis. „Reikia įvertinti tai, kad sufalsifikavus įrodymus mirtis bausmė gali būti įvykdyta ir nekaltam, o tas procesas negrįžtamas“, – sako jis.
Teisėjos Majos Jansonės nuomonė tokia: „Aš, kaip teisėja, turiu vykdyti įstatymus ir skirti juos pagal kodeksus. Tačiau kaip žmogus aš galiu turėti ir savo nuomonę dėl šio klausimo. O ji – dvejopa. Aš buvau teismo salėje, kai paskutinį žodį tarė V. Lesikas. Jo besiklausydama pagalvojau, kad jį žmogumi galima vadinti tik kaip biologinę būtybę, o jo siela juoda kaip degutas. Jei tuo metu, kai jis užpuolė kavinę, ten būtų buvę daugiau žmonių, jis visus būtų iššaudęs. Kai kurie sako: „Dievas davė gyvybę, Dievas ją gali ir atimti“. O kas davė teisę gyventi monstrams? Toks degradavęs žmogžudys egzistuos ir kalėjime, bet tikrai nebus pasiektas bausmės tikslas, kad jis pasitaisytų. Tame žmoguje jau nėra nieko, kas galėtų pasitaisyti. Aš labai gerbiu tuos teisėjus, kurie teisė V. Lesiką ir skyrė jam mirties bausmę jau tada, kai prezidentas buvo paskelbęs moratoriumą. Dar visi turėtų atminti ir apie aukų giminių jausmus. Kodėl jie turi kentėti žinodami, kad už jų pinigus kalėjime turi būti išlaikomas jų dukrų, sūnų, žmonų ar kitų giminaičių žudikas? O argumentai, kad galima nuteisti nekaltą, beveik lygūs nuliui. Nuosprendžiai paprastai skundžiami, bylos nagrinėjamos kelių lygių teismuose, tad jei ir pasitaikytų klaida, ji būtų ištaisyta.“
Verslininkas Viktoras Eglytis svarsto: „Aš už mirties bausmę. Jei darže auga piktžolės ir laiku jų neišrausi, jos pamažu užkariaus visą daržą. Piktžoles reikia naikinti. Naikinti reikia ir žmogžudžius. Juk kai kurie jų net didžiuojasi savo žmogžudystėmis. Prisiminkime kad ir Aleksandrą Koriakovą, kuris vaikų darželyje papjovė tris miegančias mergaites ir jų auklėtoją. Jis suplanavo ir įvykdė tokį baisų nusikaltimą, kad būtų panašus į Rusijos maniaką Čikatilą. Keturis žmones nužudė, o teisme – nė kruopelytės gailesčio! Jautėsi didvyriu. Tai ko iš jo galima laukti? Aš norėčiau, kad tokiam nusikaltėliui būtų įvykdyta mirties bausmė ir ją galėtų stebėti bent jau nužudytųjų giminės. Ir jei mes save laikome demokratine valstybe, tai reikėtų ir skaitytis su daugumos nuomone, o ne aklai sekti Europos Sąjungos direktyvomis.“
Tik faktai:
Nuo 1990 iki 1998 metų Latvijoje teismai mirties bausme nuteisė 24 nusikaltėlius. Trylikai jų mirties bausmė buvo įvykdyta, septyniems buvo patenkintas malonės prašymas, o du nuosprendžius Aukščiausiasis Teismas pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Paskutinį kartą mirties bausmė Latvijoje buvo įvykdyta 1996 metų sausį.
Mirties bausmė vis dar taikoma JAV, Japonijoje, Kinijoje, Indijoje ir kitose šalyse – daugiausia besivystančiose. Iš Europos valstybių mirtimi baudžiama tik Baltarusijoje.
Latvijoje mirties bausmė galioja itin sunkiems nusikaltimams, įvykdytiems karo metu. Visose kitose Europos valstybėse ir ši mirties bausmės forma yra uždrausta.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, mirties bausmė galiojo iki 1995-ųjų. Tais metais jos vykdymas buvo sustabdytas, o 1998 metais – išvis uždraustas. Nuo 1990 iki 1995 metų mirties bausmė sušaudant Lietuvoje buvo įvykdyta septyniems kaliniams.
