Žemaičiai kyla į kovą dėl Lietuvos etnografinių regionų žemėlapyje nustatytų Žemaitijos ribų bei reikalauja jas pakeisti. Kaip rašo dienraštis "Lietuvos rytas", šeštadienį Telšiuose susirinkusi Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba nusprendė kreiptis į Seimą.
Esą ignoruojami šios tarybos argumentai, o Žemaitijos etnografinės ribos buvo patvirtintos jai nedalyvaujant ir nesutinkant.
Žemaičių nuomone, tai padaryta remiantis tik etninės kultūros principu, beveik visiškai užmirštant tautos identitetą formuojantį istorinį paveldą.
Protestuodamas posėdyje atsistatydino regioninės tarybos pirmininkas telšiškis Alfredas Vauras, o jos nariai laikinai sustabdė savo veiklą.
Remiantis susiklosčiusia tradicija, Lietuvos teritorija dalijama į 5 etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją.
Etnografinių regionų ribos nustatytos siekiant išsaugoti regioninį savitumą bei garantuoti juose etninės kultūros valstybinę globą.
"Įdomiausia, kad visos panašios komisijos jaučia patologinę baimę Žemaitijai, todėl paribis tarp jos ir Aukštaitijos yra vienareikšmiškai traktuojamas tik j vieną pusę", - tvirtino Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas telšiškis Algirdas Žebrauskas.
Esą jeigu Žemaitijos istorinės žemės gilumoje atrandamas koks nors aukštaitiškas elementas, ta vieta būtinai traktuojama kaip Aukštaitija.
Tačiau jei toks elementas aptinkamas Aukštaitijoje, ta vieta jokiu būdu nevadinama Žemaitija.
Daugiausia nerimo žemaičiams kelia Etninės kultūros globos tarybos teiginys, kad "jei ateityje būtų persvarstomos Lietuvos teritorinių administracinių vienetų ribos, etnokultūrinė tradicija turėtų tapti vienu pagrindinių kriterijų nustatant administracinių regionų ribas".
Remdamasis šia teze, A.Žebrauskas neabejoja, kad, ateityje taip formuodami administracinius šalies rajonus, savo istorinį paveldą išmesime į šiukšlyną.
A.Žebrauskas priminė, kad žemaičiai pirmieji šalyje pradėjo kalbėti, kad identitetas be savo šaknų supratimo yra visiškai tuščias žodis, todėl visada akcentavo jų ieškojimo svarbą.
Nuolat kultūrinių diletantų pašiepiamas ir pajuokiamas žemaičių užsispyrimas pastūmėjo šį procesą ir kitur. Išjuoktų žemaičių pastūmėti sujudo ir apie aukštaitišką savimonę pradėjo kalbėti aukštaičiai, juda ir dzūkai.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad žemaitiškos formos dalgio, pjautuvo, žemaitiškų klėčių, gyvenamųjų namų bei kitų dalykų paplitimas Lietuvoje liudija, jog žemaitiški etnokultūriniai elementai paplitę toliau už Nevėžio.
Tai patvirtina, kad etnografiškumas yra nepaprastai judrus ir ne toks konkretus dalykas kaip istoriškumas. Tuo tarpu Žemaitijos ribą, remiantis išlikusiais istoriniais dokumentais, galima daugmaž nustatyti tiksliai.
"Žemaičiai mėgina diktuoti, kaip turėtų būti, nes istorinė savimonė geriausiai yra išlikusi ne Aukštaitijoje, o Žemaitijoje. Tai, beje, pripažįsta ir aukštaičiai", - tikino A.Žebrauskas.
Lietuviams esą vertėtų pasižvalgyti pas artimiausius savo kaimynus latvius, lenkus ar vokiečius. Jie savo etnografinių regionų žemėlapius suformavo remdamiesi ne tik etninės kultūros, bet ir istoriškumo principu.
Apie šį žemaičius neva diskriminuojantį regionų etnografinio žemėlapio ribų nustatymą, patvirtintą pernai spalio 17 dieną, Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba sužinojo tik praėjusių metų gruodžio pabaigoje.
Tarybos nariai mano, kad šis sprendimas, kurį pasirašė tik viena suinteresuotų pusių, yra teisinė nesąmonė.
Žemaičiai neabejoja, kad jei ir ateityje bus pasirenkamos panašios žaidimo taisyklės, po 10-15 metų etnografinės ribos dar labiau išnyks.
A.Žebrauskas Etninės kultūros globos tarybos nariams siūlo paskaityti Simoną Stanevičių ir prisiminti, kurioje vietoje susitikęs lietuvių simbolis arklys bei žemaičius simbolizuojanti meška aptarinėjo savo bėdas.
BNS
