- Ką norėjote pasakyti? Kad gali kas nors narkotikų įbrukti?
- Visai realus pavojus. Maskvoje teatrinis gyvenimas žiaurus, verda intrigos. Daug įtakingų aktorių, režisierių susiję su pačiu aukščiausiu valdžios ešelonu. Pažintys, skambučiai, ryšiai - iki Kremliaus. Nepageidautinu asmeniu galima ir taip atsikratyti...
- Kaip jus priėmė vachtangoviečiai?
- Mano atėjimas jiems buvo didelis smūgis.
- Ar prisimenate tą pirmąją akistatą?
- Kiekvieną rudenį beveik visus Maskvos teatrus pristato televizija, rašo laikraščiai - skelbiama sezono pradžia. Taigi pristatė ir mane su trupe. Man tai buvo baisi diena. Kvaila. Nervinausi, jaučiu, kalbu ne tai, ką noriu. Vis dėlto nugalėjau save. Susivaldžiau. Padariau įspūdį, kad esu griežtas, nepalenkiamas. Žinau, ko noriu. Tai išėjo nevalingai, per nervą. To neplanavau.
- Kaip reagavo trupė?
- Mačiau daug įtarių akių. Bet ir draugiškų mačiau.
- Kas buvo jūsų pusėje?
- Tie, kurie žinojo apie mane, kurie domėjosi Lietuvos teatru, buvo matę mano spektaklius “Sovremenike”.
- Ar buvo priešiškumo su nacionaliniu padažu? Lietuvis iš “pabėgusios” Lietuvos?
- Buvo. Buvau ateivis iš Vakarų. Ten dar gyvos imperinės idėjos. Mažai kas supranta mūsų norą būti savarankiškiems. Esame lyg ir koks nesusipratimas. Gorbačiovo klaida. Ypač tą jutau iš vyresniosios kartos: ar tas ateivis nepasikėsins į mūsų tradicijas? Kas yra tos Vachtangovo tradicijos, jie patys dorai nežino, bet gintis - natūrali reakcija. Nusimesti kaukes, atsisakyti pozos, deklaratyvumo, pompastikos - jiems tarsi išduoti save ir tą publiką, kuria jie didžiuojasi. “Mano publika”. “Mano žiūrovas”. Jie išlepinti. Nenori pripažinti, kad atėjo kitas laikas, kad reikia pradėti iš naujo. Aš jiems sakau: atėjau mokytis iš jūsų, bet ir jūs mokykitės iš manęs. Pradėkime viską ne nuo reformų, o nuo aktoriaus. Kaip šiandien refleksuoti tai, ką jauti, ką skauda. Per Šekspyrą. Per Čechovą. Per Ibseną.
- Rusų aktoriai labiau linkę deklaruoti, pamokslauti, skelbti. Nuo scenos - kaip iš ambonos.
- Taip, taip. Susireikšminti, mokyti, teisti, bausti. Uzurpavo ne savo teises. Teatras padaromas žmonių mulkinimo mechanizmu. Ir nereikia slėptis už nesuprantamų dalykų: ak, čia teatras! Nereikia beprasmių žaidimų, žmonėms turi būti suprantama.
Po ramiu ežero paviršiumi
- Taigi ėmėtės reformų?
- Išsyk paleidau meno tarybą. Nuėmiau šešis spektaklius. Tai buvo smūgis. Bet aš laikiausi principo: jei spektaklis nėra meno vertybė, tai jo ir nereikia.
- Galėjote išprovokuoti maištą laive.
- Norėjau sujudinti stovintį vandenį, pažiūrėti, kas dumble, po ramiu ežero paviršiumi. O ten... Prasidėjo intrigos, sužinojau, ko nežinojęs. Pasirodo, į meno vadovo postą pretendavo net septyni žinomi režisieriai ir aktoriai. Vien Vachtangovo teatre - trys. Tarp jų ir tokia žvaigždė, kaip Vasilijus Lanovojus. O aš, naivuolis, maniau esąs tik vienas, tik manęs reikia. Galite įsivaizduoti tų pralaimėjusiųjų nuotaikas. Aš - vos ne klasinis priešas, iš “priešiškos” šalies. Ir baisu, ir įdomu.
- Bet kuriuo atveju teatrinis Maskvos gyvenimas nuobodžiauti neleidžia.
- O taip, tai Holivudas, imperija imperijoje. Visi veržiasi jos užkariauti, joje sužibėti, būti kažkuo. Iš provincijos plūsta aktoriai, režisieriai. Jei neužsikabina, nepavyksta - tragedija. Žudosi. Bet atgal niekada negrįžta. Dauguma nesupranta, kad mūsų profesija - tai Dievo mums siųstas žaidimas. Nereikia statyti sau paminklų, ropštis ant pjedestalo.
Čechovas - be pripažintų žvaigždžių
- Kartą per “Svobodą” girdėjau du Maskvos teatralus aptarinėjant jūsiškį “Dėdę Vanią”. Vien superliatyvai. Vienas prisiminė, kaip po spektaklio iš teatro plūstančioje minioje susigretino su Eduardu Radzinskiu. Tas su jam būdinga egzaltacija sušukęs: tik dabar supratau, apie ką ta Čechovo pjesė! Ar tai buvo pirmoji jo pažintis su Tuminu?
- Ne, “Sovremenike” buvo matęs “Vaidinam Šilerį” (pagal “Mariją Stiuart”). Tai jį inspiravo grįžti prie to meto Prancūzijos istorijos, gimė “Budelio” sumanymas. Tos pjesės, galima sakyti, neišleidžiu iš rankų. Vežiojuosi, skaitau...
- Vachtangovo teatre pradėjote nuo “Troilo ir Kresidos”, itin retai statomos Šekspyro tragikomedijos.
- Vyresniajai kartai tai buvo šokas. Jei būčiau ėmęsis Ostrovskio, Turgenevo, Gogolio... Jei būčiau pasikvietęs žvaigždes - Etušą, Lanovojų, Šalevičių, Maksakovą, Borisovą... Bet nenorėjau į teatrą ateiti per žvaigždes, pildyti jų įgeidžių. Į Šekspyrą kviečiau, bet jie nesutiko. Tada paėmiau 15 jaunų, ką tik baigusių aktorių. Senjorams - vėl netikėtumas.
- Ar į repeticijas ateidavo?
- Ne, jie iki to nenusileido. Ne tą repetuojame, ne ta medžiaga...
- Užtat jūsų repeticijas lanko pats kultūros ministras. Ar daug kas galėtų pasigirti tokiu užnugariu!
- Ne viskas taip vienareikšmiška. Atvirai pasakius, šiek tiek gąsdina jo priekaištai, kad aš neišnaudojęs savo galimybių. Sako, jūs viską galit: perrašyti teatro nuostatus, savo nuožiūra formuoti trupę - atleisti, priimti... Žodžiu, įteikia man “card blanche” ir siūlo iš pagrindų reformuoti teatrą.
Grąžinti aktoriams orumą
- Kodėl jus tai trikdo?
- Aš ne to atėjau. Noriu kurti, o ne administruoti. Noriu priminti jiems Efrosą, jo propaguotus kūrybos principus, kurie iš esmės nesikeičia.
- Bet jie jam buvo gerokai apkartinę gyvenimą.
- Toks pavojus ir manęs tyko. Jėgų priimti iššūkį atsiranda tik tada, kai galvoju apie aktorius. Ne tas išpopintas žvaigždes, kurias gerbia, su kuriomis skaitosi. Bet tuos vargšus, pasiaukojančius profesijai, paverstus vergais. Jie niekinami, su jais nesiskaitoma. Jei man pavyktų grąžinti jiems profesinį orumą, pagrindą po kojomis...
- Ar Maskvoje aktoriai taip pat blaškosi tarp teatro ir televizijos, kaip Vilniuje?
- Ne. Ten jie turi tvirtus kriterijus. Neparsidavinėja. Parsiduoda nebent tie, kurie teatre - atsitiktiniai. Ne Dievo pateptieji. Jiems kito kelio nėra. O talentingieji labai išrankūs, jie netampa lengvo uždarbio įkaitais. Kita vertus, aš jiems galiu ir uždrausti. Mano žodis ten - įsakymas. Esu jiems tėvas, bosas, Dievas. O pabandyk uždrausti Vilniuje! Būsi skriaudikas, priešas, atėmęs paskutinį kąsnį iš jų alkstančių vaikų.
- Demokratijos teatre negali būti?
- Negali. Pajutau, ką reiškia paleisti vadeles.
- Esat asmenybė su labai tvirtu vertybiniu stuburu. Ar tai ten padės išsilaikyti? Ar atvirkščiai...
- Ir gyvenime, ir mene remiuosi tais pačiais moraliniais kriterijais. Na, neleiskite, drauskite, meskite. Išeisiu. Bet ir vėl darysiu tai, ką noriu daryti. Ką moku.
Audronė JABLONSKIENĖ
