Lygiai penkerius metus už grotų praleidęs Vytautas Norkus, tuomet 28 metų vyras, 2005-ųjų rugsėjo 2-ąją užvėrė Marijampolės „zonos“ vartus, atlikęs visą už lytinius nusikaltimus Bebruliškės geležinkelio stotelės apylinkėse (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskr.) teismo jam paskirtą bausmę. Po kelių valandų jo naguose krūpčiojo jau nauja auka...
Skriaustas kalinių
Keturi teistumai ir nuolatinis sėdėjimas už grotų V. Norkaus biografijos nepapildė šviesiais momentais – jis netapo tokiu kaliniu, kuris pasimoko iš savo klaidų ir bent jau nori gyventi kitaip. Alytaus pataisos namų pareigūnai savo buvusį kalinį V. Norkų apibūdino taip: neaktyvus ir dažniausiai atsiskyręs nuo kitų, bendraudavo tik su neigiamai charakterizuojamais nuteistaisiais, lengvai pasiduodavo jų įtakai, darbuotojų įpareigojimus vykdė nenoriai. Daugiausia laiko praleisdavo prie televizoriaus, kartais pavartydavo spaudą. V. Norkaus „kraitis“ už grotų Alytuje – 7 nuobaudos už įvairius nusižengimus ir tik du paskatinimai.
Niekuo nepakito V. Norkaus charakteristika ir kalint Marijampolės pataisos namuose. „Nuteistasis buvo išnaudojamas kitų nuteistųjų, vartodavo narkotikus, turėjo nuobaudų“. Šios įstaigos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca „Akistatai“ paaiškino, kad minėto išnaudojimo nereikia suprasti kaip lytinių nusikaltimų prieš V. Norkų, nuteistą už tokius nusikaltimus. Anot pareigūno, V. Norkus „zonoje“ tarsi tarnaudavo kitiems likimo draugams, kurių įtakai lengvai pasiduodavo. Beje, šie buvo ne aukščiausios kastos kaliniai, o pastarųjų nuskriaustaisiais laikomi nuteistieji. „Gyvenimo būdas už grotų ir nuobaudos atėmė galimybę iš V. Norkaus išeiti į laisvę anksčiau paskirto jam bausmės laiko“, – teigė Z. Kunca.
Išžagino studentę
2005-ųjų rugsėjo 2-ąją V. Norkus, išleistas iš Marijampolės „zonos“, patraukė ne pas savo namiškius, o su kitais išleistaisiais nuvyko į Kauną. Ten visi išgėrė alaus ir atsisveikino. V. Norkus vis tiek nesuko Kazlų Rūdos link. Penkeri metai už grotų nė kiek nebuvo pakeitę niekšo mąstymo ir norų – jis vėl troško užpulti moterį.
Nusidanginusio į Panemunę V. Norkaus dėmesį gatvėje patraukė mergina. Tai buvo aštuoniolikmetė Kauno technologijos universiteto pirmakursė, popietę skubanti į ligoninę aplankyti mamos.
V. Norkus perbėgo per gatvę į kitą pusę, prisivijo merginą ir be užuolankų pasiūlė pasimylėti. Atsisakiusiai studentei užpuolikas trenkė per sprandą, pargriovė ir nurideno į pakelės griovį. Tada sugriebė už plaukų, smaugė, daužė per veidą, įkando į krūtį, nurengė ir išžagino. Studentei niekas neatėjo į pagalbą, nes praeivių nebuvo, o pravažiuojančiose mašinose žmonės nieko nematė ir negirdėjo.
Pasipriešinti užpuolikui mergina nepajėgė. Ji kelis kartus buvo praradusi sąmonę. Iškrypėlis, patenkinęs aistrą, paklausė merginos, ar ši norinti gyventi. Nelaimėlė nespėjo atsakyti – vėl pasipylė smūgiai.
Kai studentė kiek atsigavo, žagintojas stovėjo atokiau ir rengėsi. Nuoga mergina skubiai pakilo ir puolė bėgti plento link. Atsitokėjęs žagintojas jos nesivijo. Studentė susistabdė automobilį, o jo vairuotoja iškvietė ir greitąją, ir policiją.
V. Norkus, sprukdamas iš nusikaltimo vietos, dar spėjo iškraustyti aukos rankinuką – pasiėmė 21 litą ir dokumentus. Tik tada, paties teigimu, išvažiavo pas savo motiną.
Policijoje buvo sudarytas įtariamojo fotorobotas, bet operatyviai nustatyti žagintoją nepavyko.
Nėra bendradarbiavimo
Marijampolietė advokatė Vilija Jurčikonienė, kuriai vėliau teko V. Norkaus gynėjos dalia, nes advokatė budėjo tą dieną, kai jis įvykdė naują nusikaltimą, linkusi besti pirštu į, jos žodžiais, „skylėtą mūsų valstybės sistemą“. Anot V. Jurčikonienės, „zonos“ vartus užvėrę kaliniai pas mus išleidžiami kaip padorūs svečiai iš viešnagės: niekam nerūpi, ar juos kas nors pasitiks ir parsiveš namo, ar jie išvis vyks namų link, ar, susimetę būrin, nepadarys naujo nusikaltimo.
„Manau, neužtenka išsiųsti pranešimus, kad toks ir toks nuteistasis, išleistas iš „zonos“, tada ir tada turi prisistatyti į vietos policijos įstaigą, ypač jeigu tai žmogus, ne kartą kalėjęs už tokius pat sunkius tyčinius nusikaltimus, – sakė V. Jurčikonienė. – V. Norkus buvo būtent toks – už seriją išžaginimų kalėjęs jau du kartus. Manau, turėtų veikti tokia sistema, kad apie tokio į laisvę išleisto asmens tolesnius žingsnius būtų nuolat žinoma atitinkamoms tarnyboms, sistemingai bendradarbiautų skirtingų rajonų pareigūnai. Juk jeigu kauniečiai policininkai, tirdami studentės išžaginimą Panemunėje, būtų gavę žinią, kad tą dieną iš Marijampolės pataisos namų buvo išleistas „etatinis“ žagintojas, o V. Norkų pažįstantys Kazlų Rūdos policininkai, irgi tai žinodami, būtų pasidalinę savo informacija su žagintojo pradėjusiais ieškoti kolegomis kauniečiais, manau, naujiems V. Norkaus nusikaltimams būtų buvęs greitai užkirstas kelias“.
Išpuolį pakartojo
Vis dėlto tokios bendradarbiavimo sistemos, kaip įsivaizduoja advokatė, pas mus dar nėra, ir tąkart niekieno nesučiuptas, net neišaiškintas V. Norkus, apimtas liguistos aistros, rugsėjo 7-ąją, praėjus 5 dienoms po studentės išžaginimo Panemunėje, vėl bastėsi po Kauną.
Dainų slėnyje su draugais svaiginęsis V. Norkus paryčiais nuo jų atsiskyrė ir vėl patraukė į Panemunę. Apie penktą ryto pamatęs moterį, prisivijo, iš pasalų jai įspyrė ir pargriovė. Tai buvo į darbą skubanti 42 metų vietos gyventoja. Vos tik iškrypėlis ją užgulė smaugdamas, ji sugebėjo išsitraukti dujų balionėlį ir papurkšti užpuolikui į veidą. V. Norkus balionėlį atėmė, tačiau jo dėmesys nuo gautos dujų dozės jau buvo sutrikdytas, jėgos palaužtos. Tuo pasinaudojusi moteris puolė bėgti namo.
Netrukus į nusikaltimo vietą ji sugrįžo su savo vyru. Užpuoliko, žinoma, jiedu nebematė. Rado tik moters rankinę, iš kurios buvo paimtas mobilusis telefonas ir 240 litų.
Užpultoji iškart kreipėsi į policiją. Kai ji detaliai pasipasakojo, kriminalistai jau beveik neabejojo, kad užpuolikas – tas pats vyras, kurio fotorobotas jau buvo nupasakotas prieš 5 paras išžagintos studentės.
Susektas po nužudymo
„Panemunės maniaku“ teisėsaugininkų pramintas abiejų kauniečių skriaudikas buvo sulaikytas tik po 10 dienų, kai už Marijampolės, prie itin judraus Marijampolės–Vilniaus kelio, užpuolė, išžagino ir nužudė dar vieną aštuoniolikmetę. (Apie tai rašysime kitoje šio pasakojimo dalyje.)
Sulaikius įtariamą žudiką, laikraščiuose pasirodė jo nuotrauka. Abi kaunietės joje iškart atpažino „Panemunės maniaką“. Paaiškėjo, kad prieš tai sudarytas fotorobotas buvo gana tikslus, tad šio žagintojo ir plėšiko aukos tegalėjo džiaugtis likusios gyvos ir apgailestauti, jog nusikaltėlis nebuvo išaiškintas anksčiau – juk būtų buvę išvengta Marijampolės kolegijos pirmakursės nužudymo.
Už abu nusikaltimus, įvykdytus Kaune, V. Norkus buvo nuteistas kalėti 8 metus. Teisme jis kalbėti atsisakė – tvirtino beveik nieko neprisimenąs, bet kaltės neneigė. Pakelti akis ir žiūrėti į žmones vengė, nukentėjusiųjų neatsiprašė.
Teismas dar priteisė iš V. Norkaus 340 litų apiplėštos moters patirtai turtinei žalai atlyginti ir 50 000 litų – išžagintos studentės patirtai moralinei žalai kompensuoti. Tiesa, jau skelbiant šį nuosprendį buvo žinoma, kad V. Norkus nieko neatlygins – jis jau buvo ką tik nuteistas kalėti iki gyvos galvos už marijampolietės studentės išžaginimą ir nužudymą.
Irena ZUBRICKIENĖ
Kitą sekmadienį portale Balsas.lt skaitykite:
Paskutinis nusikaltimas – nužudymas
-------
